Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Dabar prisiminimas grįžo ir gręžė smegenis it dykumos karštis, ieškodamas juose savo pėdsakų. Vanduo pasibaigė, šaulys žinojo, kad jis gyvas lavonas. Žinoma, nebuvo tam pasiruošęs ir jam buvo labai gaila įdėtų pastangų. Po vidurdienio sliūkino įsmeigęs akis į savo pėdas, o ne kelią priešais. Čionai net nelabojo žolės buvo skurdžios ir pageltusios. Suskeldėjusią plynę retsykiais pakeisdavo skaldos ruožai. Kalnai neišryškėjo, nors paskutinę atsiskyrėlio trobelę dykumos pakraštyje šaulys paliko prieš šešiolika dienų. Ten gyvenęs jaunas vyras turėjo kranklį, bet jo vardo šaulys negalėjo prisiminti.

Jis dėbsojo į kylančias ir besileidžiančias pėdas, klausėsi kvailo rimo, aidinčio galvoje, ir svarstė, kada nugrius. O kristi nesinorėjo, nors ir niekam nematant. Tai garbės reikalas. Šaulys žinojo, kas ta garbė — nematomas kaulas, neleidžiantis kaklui sulinkti.

Staiga jis sustojo ir pakėlė akis. Galvoje staiga suzvimbė, viskas ėmė plaukti. Horizonte snaudė kalnai. Bet priešakyje, daug arčiau, dunksojo dar kažkas. Tik už kokių penkių mylių. Jis sumirksėjo, tačiau smėlio prineštos akys nieko nematė. Dainelė įkyriai sukosi mintyse. Po kokios valandos jis nugriuvo, nusibrozdindamas delnus. Netikėdamas tuo, ką mato, apžiūrėjo kraujo karoliukus ant nubrauktos odos. Kraujas nedžiūvo; jis tik atrodė mažiau gyvybingas. Ir pasipūtęs kaip dykuma. Šaulys nukratė lašus, apimtas aklos neapykantos. Pasipūtęs? Kodėl gi ne? Kraujas troškulio nejaučia. Kraujui tarnaujama. Kraujui buvo aukojama. Kraujo auka. Kraujui norisi tik bėgti... bėgti... bėgti...

Jis pažvelgė į dėmes, nukritusias ant įkaitusios dykynės, matė, kaip šiurpiai greitai jį susiurbia žemė. Cha, kraujau, kaip tau tai patinka? Ką apie tai pasakysi?

Viešpatie, na, ir nusivažiavai tu.

Jis pakilo, prispaudęs rankas prie krūtinės, ir tai, ką matė iš toli, privertė surikti — sausai sukrankti. Tas objektas stovėjo priešais jį. Tai buvo pastatas. Ne, du pastatai, apjuosti išvirtusią tvora. Medis atrodė toks senas ir trapus, kaip elfų dirbinys. Medis, paverstas smėliu. Vieno statinio paskirtis buvo aiški — arklidės. Antrasis galėjo būti didelė troba arba užeiga. Keleivinių karietų tarpstotė. Palaikis smėlio namas (vėjas apnešė lentas smėliu, saulė sustingdė jį ir pavertė smėlio pilimi) metė siaurą šešėlį, kurio prietamsyje, pasirėmęs nugara į sieną, kažkas sėdėjo. Namas atrodė palinkęs nuo jo svorio.

A, jis. Pagaliau. Vyras juodais drabužiais.

Šaulys stovėjo prispaudęs delnus prie krūtinės ir nejausdamas, kad poza labai iššaukianti, spigino į sėdintįjį. Vietoj laukto milžiniško susijaudinimo (baimės, pagarbios baimės) buvo tik neaiškus kaltės jausmas dėl netikėtos neapykantos savo kraujui prieš kelias sekundes ir begalinis vaikystės dainelės skambesys:

.. Lietūs merkia...

Jis žengė arčiau traukdamas iš dėklo ginklą.

.. Ispanijos lygumas.

Paskutinį ketvirtį mylios šaulys nurisnojo, nė nemėgindamas slėptis; paprasčiausiai nebuvo už ko. Trumpas jo šešėlis turseno įkandin. Šaulys nejautė, kad jo veidas primena pilką, išsišiepusią išsekimo kaukę. Jis nejautė nieko, tik tą žmogų šešėlyje. Net nepagalvojo, jog tenai gali rasti negyvėlį.

Išspyręs pakrypusį tvoros strypą (tas lūžo be garso, tarsi atsiprašinėdamas) jis puolė per tylų arklidžių kiemą, keldamas pistoletą prie akies.

— Tu demaskuotas! Tu demaskuotas! Tu...

Figūrėlė neramiai pasimuistė ir atsistojo. Šauliui toptelėjo: Viešpatie, iš jo nieko neliko, kas gi jam? Nes vyras juodais drabužiais susitraukė iki dviejų pėdų, o plaukai nubalo.

Šaulys suakmenėjo. Galva zvimbė, širdis pašėlusiai trankėsi, ir jis pagalvojo: Mirsiu čia...

Įtraukęs deginančio oro į plaučius sekundei nuleido galvą. Kai vėl ją pakėlė, išvydo ne vyrą juoda sutana, o mažą berniuką saulės išblukintais plaukais, stebintį jį be menkiausio susidomėjimo. Šaulys dėbtelėjo į figūrėlę ir netikėdamas savo akimis papurtė galvą. Tačiau vaikis išgyveno jo atsisakymą patikėti; tebestovėjo ten mūvėdamas mėlynus džinsus su lopu ant kelio ir vienspalvius šiurkštaus audinio rudus marškinius.

Šaulys papurtė galvą ir ėmė artintis prie arklidžių sulinkęs, nepaleisdamas iš rankos ginklo. Blaiviai mąstyti nebeįstengė. Galva buvo pridulkėjusi, kaip ant mielių kilo bukas skausmas.

Arklidėse buvo tylu, tamsu ir nepakeliamai karšta. Šaulys apsidairė giedravalkiu aptrauktomis akimis. Persibraukęs ranka per veidą pastebėjo aplūžusiame tarpduryje stypsantį ir jį sekantį berniūkštį. Netikėtai skausmo skalpelis persmelkė nuo smilkinio iki smilkinio, padalijo jo smegenis lyg apelsiną. Įsikišęs ginklą į dėklą jis susverdėjo, sumojavo rankomis tarsi vaikytų vaiduoklius ir griuvo veidu žemėn.

Atsipeikėjo ant nugaros, po galva pajuto kuokštą minkšto bekvapio šieno. Vaikas neįstengė jo pakelti, todėl tik pasistengė, kad jam būtų patogiau. Krėtė šaltis. Žvilgtelėjęs pastebėjo, kad marškiniai patamsėję nuo drėgmės. Palaižė — vanduo. Sumirksėjo.

Berniukas klūpėjo greta jo. Pamatęs, kad šaulys atsimerkė, ištiesė jam sulankstytą vandens skardinę. Vyras griebė ją abiem rankomis ir leido sau gurkštelti — vieną kartą. Kai vanduo pasiekė skrandį, išgėrė dar. Tada likusį užsipylė ant veido ir sušnarpštė. Dailias berniuko lūpas papuošė santūri šypsena.

— Nori užvalgyti?

— Kol kas ne, — atsakė šaulys. Nuo saulės smūgio maudė galvą, vanduo nejaukiai jautėsi pilve, tarsi nežinotų, kur eiti toliau. — Kas tu?

— Aš Džonas Čambersas. Gali vadinti Džeiku. Šaulys atsisėdo, maudimas virto nepakeliamu skausmu. Jis pasilenkė: teko nusileisti skrandžiui.

— Vandens yra, — nuramino Džeikas. Paėmęs skardinę, jis nuėjo į arklidės galą. Tenai stabtelėjo ir nedrąsiai nusišypsojo šauliui. Šis linktelėjo, po to parėmė galvą delnais. Tas dailus, proporcingas berniukas galėjo būti devynerių metų. Jo akyse kažkoks liūdesio šešėlis, tačiau dabar neliko šviesių veidų.

Kai arklidėje pasigirdo keistas ūžimas, šaulys spėriai pakėlė galvą ir siektelėjo pistoletų rankenų. Garsas po penkiolikos minučių užtilo. Vaikas grįžo su pilna skardine.

Vyras vėl atsargiai gurkštelėjo, jau geriau. Ir galvos skausmas slopo.

— Nežinojau, ką daryti, kai nugriuvai, — prabilo Džeikas. — Porą sekundžių man atrodė, kad nori mane nušauti.

— Aš palaikiau tave kai kuo kitu.

— Kunigu?

Šaulys įsmeigė tiriantį žvilgsnį.

— Kokiu kunigu?

Berniukas truputį suraukė antakius.

— Kunigu. Jis nakvojo kieme. Aš slėpiausi namo viduje. Man jis nepatiko, todėl neišlindau. Kunigas pasirodė čia naktį ir kitą dieną vėl iškeliavo. Būčiau pasislėpęs ir nuo tavęs, bet užtikai mane miegantį. — Jis niūriai pasižiūrėjo šauliui virš galvos. — Žmonės man nepatinka. Jie mane užknisa.

— Kaip tas kunigas atrodė?

— Kaip visi kunigai, — patraukė pečiais vaikas. — Vilkėjo juodais drabužiais.

— Su gobtuvu ir sutana?

— Kas yra sutana?

— Suknelė.

Berniukas linktelėjo.

— Suknelė su gobtuvu.

Šaulys pasilenkė į priekį, kažkas jo veide privertė vaiką mažumėlę atsitraukti.

— Ar seniai?

— Aš... aš...

Šaulys nuramino:

— Aš tavęs neskriausiu.

— Nežinau. Negaliu prisiminti laiko. Visos dienos čia vienodos.

Tik dabar šauliui parūpo, kaip vaikas atsidūrė šioje vietoje, kai aplinkui driekiasi ištisos lygos negailestingos dykumos. Bet kol kas ne tai svarbiausia.