Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Jį mušė karštis, nors jau nesijautė sergąs. Vėl galvon sugrįžo lopšinės melodija, tik užuot pagalvojęs apie mamą, jis prisiminė Kortą — Kortą su kirčių, kulkų, žaizdų randų išraižytu veidu. Subjaurotu karo randų. Įdomu, ar Kortas kada jautė tokią meilę, kokia galėjo prilygti tiems randams? Vargu. Jis prisiminė Eiliną, Marteną, tą nevykusį burtininką.

Šaulys buvo ne iš tų, kurie gyvena praeitimi; jei ne sugebėjimas neaiškiai nujausti ateitį ir užsidėti emocinį grimą, būtų galima vadinti jį būtybe be vaizduotės, bukapročiu. Todėl jam buvo smagi jo minčių tėkmė. Kiekvienas vardas primindavo naujus — Ketbertą, Polą, senąjį Joną, Siuzaną, tą dailią merginą prie lango.

Tulo pianistas (irgi miręs, Tule visi mirė nuo jo rankos) mėgo senas dainas, ir šaulys vieną be garso niūniavo:

Meile, o meile, nerūpestingoji

pažvelk, kuo ji baigias.

Šaulys nusijuokė patenkintas. Aš esu paskutinis iš žalio ir šilto pasaulio. Ir vis dėlto jis nesigailėjo savęs nepaisant ilgesio. Pasaulis negailestingai pasislinko, tačiau jo kojos vis dar stiprios, o vyras juodais drabužiais daug arčiau. Ir šaulys atsijungė.

Kai jis pakirdo, buvo beveik tamsu, berniuko šalia nebuvo.

Šaulys atsistojo traškindamas sąnarius, nuėjo prie arklidės durų. Nakvynės namų verandoje šokinėjo maža ugnelė. Jis nupėdino prie jos, vilkdamas ilgą, juodą saulėlydžio ochroje šešėlį.

Džeikas sėdėjo prie žibalinės lempos. „Radau truputį alyvos, — pasakė jis, — bet bijojau supleškinti namą. Viskas čia taip sausa...”

— Pasielgei labai teisingai. — Šaulys atsisėdo, pastebėjęs, bet nesusimąstęs apie dulkių debesį, pakilusį iš po jo sėdynės. Lempos šviesa nudažė berniuko veidą švelniais tonais. Šaulys išsitraukė savo kapšiuką ir susisuko cigaretę.

— Mums reikia pasišnekėti, — tarė jis. Džeikas linktelėjo.

— Manau, supranti, kad vejuosi tą vyrą, kurį matei.

— Ar tu jį nužudysi?

— Nežinau. Turiu priversti jį man kai ką papasakoti. Gali tekti prispirti jį kai kur mane nuvesti.

— Kur?

— Prie Bokšto, — atsakė šaulys. Jis prikišo cigaretę prie lempos ir patraukė; nakties vėjelis pasičiupo lengvą dūmelį. Džeikas jį stebėjo. Veide nesimatė nei baimės, nei smalsumo, juo labiau džiaugsmo.

— Todėl rytoj iškeliausiu, — tarė šaulys. — Turėsi eiti su manimi. Ar daug liko tos mėsos?

— Tiktai sauja.

— Kukurūzų?

— Šiek tiek.

Šaulys linktelėjo.

— Ar čia yra rūsys?

— Taip. — Džeikas pakėlė į jį akis. Vyzdžiai išsiplėtę. — Rasi žiedą grindyse. Aš tai neisiu. Išsigandau, kad įlūš kopėčios ir negalėsiu išlipti. Be to, ten bjauriai dvokia. Ir tai vienintelė vieta, kuri čia turi kvapą.

— Atsikelsime anksti ir patikrinsime, ar ten yra ko nors, ką verta pasiimti. Paskui trauksime.

— Gerai. — Kiek palaukęs berniukas tarė: — Džiaugiuosi, kad nenužudžiau tavęs, kol miegojai. Turiu šakutę, mąsčiau apie tai. Bet nepadariau to, ir dabar man nereiks gultis su baime.

— Ir ko gi tu bijai?

Vaikas pakėlė į jį nelaimę pranašaujantį žvilgsnį.

— Vaiduoklių. Kad jis sugrįš.

— Vyras juodais drabužiais. — Ne paklausė, o konstatavo šaulys.

— Taip. Ar jis blogas?

— Žiūrint, kurioje pusėje stovi, — abejingai mestelėjo šaulys. Jis atsistojo ir spragtelėjo nuorūką ant suplūktos žemės. — Einu miegoti.

Berniukas droviai pažvelgė į jį:

— Ar galiu miegoti arklidėje su tavimi?

— Žinoma.

Šaulys stabtelėjo ant laiptų ir pakėlė galvą. Vaikas pasekė jo pavyzdžiu. Danguje švietė Šiaurinė žvaigždė ir Marsas. Šaulys pagalvojo, kad užsimerkęs išgirstų pirmųjų pavasario pranašų čirenimą, užuostų vasariškai kvepiančias rūmų pievas po pirmosios šienapjūtės (gal net išgirstų Rytiniame sparne damas žaidžiant kroketą), kone galėjo regėti pro gyvatvorę išneriančią Eiliną...

Jam nebuvo būdinga taip dažnai grįžti praeitin.

Apsisukęs jis pakėlė lempą.

— Eime miegoti, — paragino vaiką. Jie kartu nuėjo į arklidę.

Kitą rytą jis apžiūrėjo rūsį.

Džeikas neklydo — jis dvokė bjauriai. Troškus, pelkės kvapas truputį pykino ir svaigino išėjus iš bekvapės dykumos. Rūsys trenkė kopūstais, ropėmis ir bulvėmis, kurių peraugę daigai buvo pasmerkti supūti. Tačiau kopėčios atrodė visai tvirtos, ir jis nusileido žemyn.

Grindys buvo negrįstos, galva kone siekė sijas. Rūsyje gyveno vorai, stebėtinai dideli, gauruotais pilkais kūnais. Dauguma jų buvo mutavę: akys ataugų galuose, kai kurie turėjo bene šešiolika kojų.

Šaulys apsidairė ir luktelėjo, kol akys įpras prie tamsos.

— Ar viskas gerai? — pasigirdo iš viršaus neramus vaiko balsas.

— Taip. — Jis įsižiūrėjo į kampą. — Matau skardinių. Luktelk.

Jis atsargiai nuslinko į kampą, palenkęs galvą. Čia riogsojo skardinių dėžė praplėštu šonu. Daržovių konservai — žalios, geltonos pupelės... ir trys skardinės jautienos troškinio.

Paėmęs, kiek galėjo panešti, šaulys grįžo prie kopėčių. Pasilipo iki pusės, padavė jas Džeikui, tas atsiklaupė jas paimti. Po to grįžo daugiau.

Darydamas trečią reisą jis išgirdo dejuojant pamatuose.

Šaulys apsisuko, apsižvalgė, pajuto plūstant siaubą. Jį apleido jėgos, paliko valia it mylintis vandenyje.

Pamatai buvo sukrauti iš milžiniškų smiltainio blokų, kurie kadaise, matyt, buvo sudėti vienas prie kito, o dabar riogsojo it girti. Ir siena atrodė tarytum išrašyta keistais, vingiuotais hieroglifais. Tarp dviejų tokių blokų biro siaura smėlio srovelytė, tarsi kažkas kitoje pusėje būtų atkakliai bandęs prasikasti į rūsį.

Dejonės stiprėjo ir garsėjo, kol visas rūsys prisipildė veriančio skausmo ir kankinančių pastangų triukšmo.

— Lipk lauk! — suriko Džeikas. — O Dieve, misteri, lipkite lauk!

— Bėk, — ramiai atsakė jam šaulys.

— Lipk lauk! — vėl sušuko berniukas.

Šaulys nieko neatsakė. Ištraukė revolverį dešine ranka.

Sienoje atsirado skylutė sulig moneta. Ausyse aidėjo skubūs Džeiko žingsniai iš arklidės. Po kurio laiko smėlis liovėsi byrėjęs. Dejonės nurimo, girdėjosi tik sunkus alsavimas.

— Kas tu? — paklausė šaulys. Jokio atsako.

Tada Rolandas garsiai pareikalavo Aukštąja Kalba: „Kas tu esi, demone? Kalbėk, jeigu moki kalbėti. Aš neturiu laiko, mano rankos nekantrios”.

— Eik iš lėto, — nutęsė prislopintas balsas iš sienos. Ir šaulį sustingdė siaubas. Tai buvo Alisos, moters, pas kurią jis gyveno Tule, balsas. Bet ji juk mirusi; pats matė ją mirštant kulkos prakiurdytu tarpuakiu. Prieš akis suraibuliavo jūrų sieksniai. — Eik lėtai, šauly. Kol keliausi su berniuku, vyras juodais drabužiais keliaus su tavo siela kišenėje.

— Kaip tai suprasti? Kalbėk! Bet alsavimas nutilo.

Šaulys valandėlę pastovėjo sustingęs, po to ant jo rankos šleptelėjo didelis voras ir ėmė energingai kabarotis link peties. Nevalingai aiktelėjęs jis numetė voragyvį nuo savęs ir pajudėjo į priekį. Nenorėjo to daryti, bet įpročio atsikratyti negalėjo. Mirtis iš mirties, kaip sako sena patarlė; tik lavonas gali kalbėti. Jis priėjo prie skylės ir stumtelėjo. Smiltainis lengvai sutrupėjo, ir šaulys nesunkiai įkišo kumštį pro sieną.

Pirštai palietė kažką kieta su atsikišusiais iškilimais. Ištraukė. Tai buvo žandikaulis su išsiklaipiusiais dantimis.

— Aišku, — tyliai sumurmėjo jis. Susikišęs jį į kelnių kišenę, šaulys su paskutinėmis skardinėmis grįžo prie kopėčių. Rūsio dangtį paliko atidarytą. Saulė pateks vidun ir sunaikins vorus.