Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Apytiksliai. Ar seniai?

— Ne, neseniai. Aš čia irgi nelabai seniai.

Jo kūne vėl užsiplieskė liepsna. Sugriebęs skardinę nežymiai virpančiomis rankomis nugėrė kelis gurkšnius. Atmintin grįžo lopšinės nuotrupa, tik vietoj motinos veido jis išvydo persigandusi Alisos, jo moters iš dabar mirusio Tulo miesto, veidas.

— Kaip seniai? Savaitę? Dvi? Tris? Džeikas suglumęs žiūrėjo į jį.

— Taip.

— Kiek?

— Savaitę. Arba dvi. Aš neišlindau. Jis net negėrė. Pamaniau, jog ten kunigo vaiduoklis. Išsigandau. Aš visą laiką gyvenu baimėje. — Jo veidas suvirpo kaip krištolo taurė ties sudužimo riba. — Jis net nekūrė laužo. Tiesiog sėdėjo. Net nežinau, ar miegojo.

Arti! Jis arčiau nei bet kada. Nepaisant dehidravusio kūno, delnai šiek tiek suprakaitavo.

— Turiu džiovintos mėsos, — pasiūlė berniukas.

— Gerai, — linktelėjo šaulys. — Tiks.

Vaikas nuėjo jos atnešti. Daili, tiesi figūra. Dykuma jo dar nepakirto. Rankos plonos, bet oda, nors ir įdegusi, nesuskeldėjo ir nesutrūkinėjo. Jis pilnas gyvasties, pagalvojo šaulys, gerdamas iš skardinės. Jis gyvybingas ir kilęs ne iš šių vietų.

Džeikas grįžo su džiovintos mėsos krūvele ant saulėje išbalusios lentutės. Mėsa buvo kieta, gyslota ir tokia sūri, kad stomatito išgraužta šaulio burnos gleivinė dejavo. Jis valgė ir gėrė iki soties. Berniukas sukramtė porą gabaliukų.

Šaulys nenuleido nuo vaiko akių, o Džeikas apžiūrinėjo į jį.

— Iš kur tu, Džeikai? — pagaliau paklausė jis.

— Nežinau. — Berniukas susiraukė. — Aš žinojau. Žinojau, kai atsidūriau čia, bet dabar viskas susijaukė kaip blogas sapnas, kai pabundi. Aš dažnai sapnuoju košmarus.

— Ar tave čia kas nors atvedė?

— Ne, — atsakė jis. — Aš tiesiog čia atsidūriau.

— Nė kiek ne aiškiau, — tiesiai tarė šaulys. Staiga berniuko akyse sužvilgo ašaros.

— Nieko negaliu padaryti. Aš tiesiog atsidūriau čia. Dabar tu išeisi, o aš mirsiu badu, nes suvalgei beveik visą mano maistą. Aš nenorėjau čia atsidurti. Man čia nepatinka. Čia baisu.

— Nereikia savęs gailėtis. Tvardykis.

— Aš nenorėjau čia atsidurti, — atkakliai tvirtino vaikas. Šaulys suvalgė dar vieną mėsos griežinėlį, prieš tai iščiulpęs druską. Berniukas tiesiog buvo įsuktas į šitą ratą. Jis tikėjo, kad Džeikas sako tiesą: vaikas nenorėjo to. Tai negerai. Jis pats... jis tai norėjo. Tik netroško, kad žaidimas taptų toks nešvarus. Neprašė suteikti progą nukreipti ginklus į beginklius Tulo gyventojus, neprašė galimybės nušauti Alę su tuo keistu šviečiančiu randu, neprašė, kad reikėtų rinktis tarp atkaklaus siekio įvykdyti pareigą ir nusikaltėliško amoralumo. Iš nevilties vyras juodais drabužiais ėmė timpčioti už blogų virvelių, jeigu jis turi galią jas traukyti. Neteisinga įtraukti atsitiktinius nekaltus žmones ir versti juos dalyvauti spektaklyje, kurio jie nesupranta. Alė, pagalvojo jis, Alė bent jau pakliuvo į šį pasaulį per savo iliuzijas. O šitas berniukas... šitas prakeiktas berniukas...

— Papasakok, ką prisimeni, — paprašė jis Džeiko.

— Nedaug. Dabar tai skamba kaip kažkokia nesąmonė.

— Pasakok. Gal man pavyks suprasti.

— Buvo tokia vieta... prieš šitą. Aukštas namas su daugybe kambarių ir vidiniu kiemu, iš kurio matėsi aukšti pastatai ir vanduo. Vandenyje stovėjo statula.

— Statula vandenyje?

— Taip. Dama su karūna ir deglu.

— Išsigalvoji?

— Ko gero, — beviltiškai atsakė vaikas. — Gatvėmis galėjai važinėti tokiais daiktais. Dideliais ir mažais. Geltonais. Daug geltonų. Aš ėjau į mokyklą. Palei gatves eina cementiniai takeliai. Ir Langai, į kuriuos gali žiūrėti: su daug statulų, aprengtų drabužiais. Statulos pardavinėjo tuos drabužius. Žinau, jog skamba kaip beprotybė, bet jos tikrai pardavinėjo.

Šaulys papurtė galvą ir įdėmiai paieškojo vaiko veide melo pėdsakų. Nieko panašaus.

— Aš ėjau į mokyklą, — pakartojo berniukas. — Nešiau... — Jis prisimerkė, ieškodamas žodžio. — ... rudą... knygų... maišą. Nešiausi priešpiečius. Buvau pasirišęs... — vėl bejėgiškos žodžio paieškos, — ... kaklaryšį.

— Ką?

— Nežinau. — Berniuko pirštai nevalingai užveržė kažką prie gerklės; šauliui tas gestas priminė korimą. — Nežinau. Tiesiog viskas dingo. — Vaikas nusigręžė.

— Ar galiu tave užmigdyti? — paklausė šaulys.

— Aš nenoriu miego.

— Galiu tave užmigdyti ir padaryti, kad prisimintum. Abejodamas vaikas pasiteiravo:

— Kaip tu tai padarysi?

— Su šituo.

Šaulys ištraukė iš šovininės vieną tūtelę ir pasukiojo tarp pirštų. Judesys buvo miklus, kaip per sviestą. Tūtelė lengvai pasisuko tarp nykščio, smiliaus, po to tarp smiliaus ir didžiojo piršto, perbėgo tarp didžiojo ir bevardžio, kol galiausiai atsidūrė tarp bevardžio ir mažylio. Paskui dingo iš akių ir vėl pasirodė; tartum pakybojo ore, tada apsisukusi vėl ėmė keliauti šaulio pirštais, kurie judėjo it karoliukais siuvinėta užuolaida vėjui papūtus. Berniukas žiūrėjo. Abejonę pakeitė atviras pasitenkinimas, po to susižavėjimas, įtraukęs jį į tuštumą. Vaiko akys užsimerkė. Tūtelė šokinėjo šaulio pirštuose. Praplėšęs akis Džeikas sugavo guvų tūtelės vinguriavimą ir vėl užsimerkė. Šaulys hipnotizavo toliau, bet vaikas daugiau neatsimerkė. Kvėpavo ramiai ir vienodai. Tai būtina? Taip. Tame buvo tam tikro grožio, logikos, kaip nėrinių raižinys kietame mėlyname lede. Jis tartum girdėjo vėjo sąskambius. Nebe pirmą kartą šaulys paragavo švelnaus, su rūdžių prieskoniu sielos ligos skonio. Neregėtu vikrumu sukiota gilzė staiga tapo nemirtinga, klaiki, bauginanti. Paslėpęs ją delne skaudžiai sugniaužė. Pasaulyje yra toks dalykas, kaip prievarta. Prievartavimas, žmogžudystės bei kitos garsiai neminimos priemonės, ir visos jos — dėl gėrio, prakeikto gėrio, mito, dėl Bokšto. O, Bokštas stovi kažkur, iškilęs juodu stuomeniu į dangų, ir dykumos išgraužtomis ausimis šaulys išgirdo švelnų, vos girdimą vėjų sąskambį. — Kur tu? — paklausė jis.

.. Džeikas Čambersas leidžiasi laiptais su kuprine. Joje guli „Žemės mokslas”, „Ekonominė geografija”, užrašų knygelė, pieštukas, mamos virėjos, misis Gretos Šou, paruošti priešpiečiai. Sukrauti virtuvėje, kur be paliovos ūžia ventiliatorius, sutraukiantis pašalinius kvapus. Priešpiečių maišelyje sumuštinis su riešutų sviestu ir uogiene, antras — su virta parūkyta dešra, salota bei svogūnais, taip pat keturi „Oreo” sausainiai. Tėvai neapykantos jam nejaučia, tačiau tarytum nepastebi jo. Jie paliko jį misis Gretai Šou, auklėms, vasaros mokyklos (kuri yra privati, gera ir, svarbiausia, baltųjų) auklėtojui. Nė vienas iš tų žmonių neapsimetinėjo esąs kuo nors daugiau nei yra: visi buvo profesionalai, geriausi savo srityje. Niekas neglaudė jo prie šiltos krūtinės, kaip paprastai būna istoriniuose romanuose, kuriuos skaito mama ir kuriuos pavarto Džeikas, ieškodamas „karštų vietelių.” Tėvas juos kartais pavadina isteriškais romanais. Arba „korsažų draskytojais”. Tau šnekėti, sako mama su begaline panieka už uždarų durų, prie kurių klausosi Džeikas. Jo tėtis dirba Sistemai, ir Džeikas galėti susisiekti su juo per Liniją. Ko gero.

Džeikas nenutuokia, jog nekenčia visų profesionalų, bet taip yra. Žmonės visuomet jį siutino. Jam patinka lipti laiptais, jis nevažiuos šio pastato liftu. Jo mama, seksuali liesa moteris, dažnai gula į lovą su nesveikais draugais.