Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Džeiką rado kiemo viduryje, susigūžusį ant kietos žemės. Pamatęs jį išeinant vaikas suriko, po to pribėgo prie jo verkdamas.

— Maniau, kad jis tave sugavo, maniau...

— Nesugavo. — Šaulys prisiglaudė berniuką, jausdamas karštą jo veiduką prie savo krūtinės, rankas ant šonų. Vėliau jis suprato tą akimirką jį pamilęs; taip, žinoma, vyras juodais drabužiais viską buvo iš anksto suplanavęs.

— Ar ten buvo demonas? — vos girdimai paklausė vaikas.

— Taip. Kalbantis demonas. Mums nebereikės ten grįžti. Eime.

Jie nuėjo į arklides, iš apkloto, ant kurio miegojo, šaulys surišo maišą. Jis buvo kampuotas, su nešuliu eiti dar karščiau, bet kitos išeities neliko. Tada pripildė maišus vandens.

— Neši vieną gertuvę, — pasakė jis. — Persimesk per pečius, kaip fakyras smauglį. Matai?

— Taip. — Vaikas, atrodo, jį dievino. Jis užsinėrė vieną vandens maišą.

— Ne per sunku?

— Ne. Gerai.

— Sakyk man tiesą. Negalėsiu tavęs nešti, jeigu gausi saulės smūgį.

— Negausiu. Viskas bus gerai.

Šaulys linktelėjo.

— Mes trauksime į kalnus, taip?

— Aha.

Ir jie išėjo į svilinančią saulę. Džeikas, kurio galva siekė šaulio alkūnes, pėdino jam iš dešinės, šiek tiek priekyje, o užrišti vandens maišo galai kone siekė blauzdas. Rolandas perkryžiavo kitus du vandens maišus sau ant pečių, o maišą su maistu nešė pasikabinęs ant sulenktos rankos, kita ranka įsispendęs į šoną.

Jie išėjo pro tarpstotės vartus ir vėl rado ekipažų vėžes. Po kokio ketvirčio valandos Džeikas atsigręžė pamojuoti dviems pastatams. Atrodė, kad jie tursena bekrašte dykumos erdve.

— Viso gero! — sušuko Džeikas. — Viso!

Jie keliavo toliau. Kelio smėlis dundėjo it būgnas, o kai šaulys atsigręžė dar kartą, stoties nebesimatė. Ir vėl liko tiktai dykuma.

Praėjo trys dienos kelio nuo tarpstotės; kalnai atrodė apgaulingai arti. Keliauninkai regėjo pakilimą, virstantį kalvomis, pirmuosius plikus šlaitus, kur iš žemės gelmių į paviršių veržėsi uolos. Tolėliau žemė vėl bangavo švelniau, ir pirmą kartą po daugelio mėnesių ar net metų šaulys įžiūrėjo žalią, tikrą sodrią, žalią spalvą. Žolė, eglės, gal net gluosniai, girdomi tirpstančio sniego. Tolėliau vėl kilo uolos su akinančiomis sniego kepurėmis. Dar kairiau gigantiškas tarpeklis vedė iki žemesnių, smiltainio kalnų. Tą paveikslą nuolat gaubė pilka lietaus plėvelė. Naktį, prieš užmigdamas, Džeikas kelias minutes susižavėjęs stebėdavo tolimą baltų ir purpurinių žaibų kalavijų mūšį.

Su vaiku kelyje nebuvo vargo. Džeikas buvo tvirtas, kita vertus, nuovargį jis malšino neišsenkančia valia, kuri šauliui kėlė susižavėjimą. Vaikis daug nešnekėjo, mažai klausinėjo, netgi apie žandikaulį, kurį šaulys sukiodavo tarp pirštų, atsisėdęs vakare parūkyti. Jis suprato, kad berniukas jaučiasi labai įvertintas, jog šaulys paėmė jį su savimi — gal netgi didžiavosi tuo, — ir tai kėlė jam nerimą. Vaikas jam pakištas — Kol keliausi su berniuku, vyras juodais drabužiais keliaus su tavo siela kišenėje, — ir tas faktas, kad Džeikas nė kiek negaišino jo, nepranašavo nieko gera.

Jie nuolat rasdavo simetriškų laužaviečių liekanas, kurias palikdavo vyras juodais apdarais, ir kaskart šauliui jos atrodydavo šviežesnės. Trečią naktį jis jau neabejojo galįs įžiūrėti kito laužo ugnį ant pirmosios kalvos.

Maždaug antrą popiet, įpusėjus ketvirtąją kelionės dieną, Džeikas susverdėjo ir vos išsilaikė ant kojų.

— Prisėsk, — pasiūlė šaulys.

— Ne, man viskas gerai.

— Sėskis.

Vaikas paklusniai atsisėdo. Vyras atsisėdo šalia taip, kad ant berniuko kristų jo šešėlis.

— Atsigerk.

— Negalima, kol...

— Gerk.

Vaikas nurijo tris gurkšnius. Šaulys sudrėkino apkloto kampą, priglaudė šlapią medžiagą prie berniuko riešų, kaktos, kuri buvo sausa ir karščiuojanti.

— Nuo šiol sustosime kiekvieną dieną tokiu metu. Penkiolikai minučių. Nori miego?

— Ne. — Vaikas žvelgė į jį susigėdęs. Šaulio žvilgsnis buvo nutolęs. Jis nejučia išsitraukė iš diržo vieną gilzę ir ėmė sukioti tarp pirštų. Berniukas stebėjo susižavėjęs.

— Kaip šaunu, — tarstelėjo jis. Šaulys linktelėjo.

— Taip. — Po pauzės. — Kai buvau tavo metų, gyvenau mieste su didelėmis sienomis. Aš tau nepasakojau?

Vaikas vangiai papurtė galvą.

— Žinoma. Ir ten buvo vienas blogas žmogus...

— Kunigas?

— Ne, — atsakė šaulys, — bet tarp jų yra kažkas bendra. Galbūt jie pusbroliai. Martenas buvo žynys... kaip Merlinas. Ar ten, iš kur esi tu, kalbama apie Merliną?

— Merlinas ir Arturas buvo apskritojo stalo riteriai, — mieguistu balsu tarė Džeikas.

Šaulį nemaloniai nupurtė.

— Taip, — pasakė jis. — Aš buvau labai jaunas...

Bet vaikas jau miegojo, gražiai susidėjęs ant kelių rankas.

— Kai spragtelsiu pirštais, tu pabusi. Būsi pailsėjęs ir žvalus. Supratai?

— Taip.

— Tuomet atsigulk.

Šaulys išsitraukė savo kapšiuką ir susisuko cigaretę. Kažko trūko. Jis viską stropiai permąstę ir suprato: trūko beprotiško skubėjimo, jausmo, kad atsiliks, persekiojamojo pėdsakai dings, ir jis liks it musę kandęs. Tas nerimas dingo, ir šaulys vis labiau tikėjo, kad vyras juodais drabužiais nori būti pagautas.

Ką tai reiškia?

Klausimas jo nesudomino. Ketbertui jis būtų labai parupęs, bet Ketberto nėra, o šaulys galėjo tik tęsti pradėtąjį kelią.

Jis rūkė ir stebėjo berniuką, o mintimis grįžo prie Ketberto, kuris visuomet juokėsi — ir mirtį pasitiko juokdamasis, bei Korto, kuris niekad nesijuokė, taip pat Marteno, kuris retsykiais nusišypsodavo... Tas plonas šypsnys buvo šiurpus... kaip akis, kuri prasimerkia tamsoje, ir po vokais išvysti kraują. Ir, žinoma, dar buvo sakalas. Sakalas, vardu Deividas, kaip berniukas su svaidykle pagal seną legendą. Deividui, neabejojo jis, nerūpėjo niekas, tik žudyti, plėšyti, šiurpinti. Kaip ir pačiam šauliui. Deividas nebuvo diletantas; jis žaidė centriniu.

Galbūt, pagalvojo šaulys, sakalas Deividas buvo artimesnis Martenui nei kam kitam... ir jo motina, Gabrielė, tikriausiai tai suprato.

Rolando skrandis skausmingai susitraukė, bandė kilti, bet jo veidas nepasikeitė. Jis žvelgė į savo cigaretės dūmą, kuris sklaidėsi karštame dykumos ore, ir toliau dūmojo.

2

Dangus buvo baltas, akinančiai baltas, oras dvelkė lietumi. Tvyrojo gyvatvorių ir sodrios žalumos aromatas. Buvo pats pavasaris.

Deividas tupėjo ant Ketberto rankos — nedidukė naikinimo mašina su ryškiai geltonomis akutėmis. Žaliaminės odos virvelė, pririšta prie jo pančių, buvo nerūpestingai užmesta ant Ketberto rankos.

Kortas, nebyli figūra durstytos odos kelnėmis ir žalia medvilnės palaidine, perjuosta senu, plačiu pėstininkų diržu, stovėjo atokiau nuo abiejų berniukų. Žalia jo palaidinė susiliejo su gyvatvorėmis ir veja, kur damos dar nepradėjo žaisti kroketo.

— Pasiruošk, — sušnibždėjo Rolandas Ketbertui.

— Mes pasiruošę, — ramiai atsakė Ketbertas. — Ar ne, Deivi?

Jie šnekėjosi žemąja kalba, virtuvės darbininkų ir ginklanešių kalba; diena, kai jiems bus leista šnekėti savo kalba kitų akivaizdoje, ateis dar negreitai.

— Šiandien puiki diena. Užuodi lietų? Kaip...

Kortas staiga kilstelėjo narvelį ir atidarė šonines dureles. Į dangų purptelėjo balandis. Ketbertas truktelėjo virvelę, bet per vėlai — sakalas jau nerangiai pakilo. Bet vienąkart grybštelėjęs sparnais jis atsigavo. Šovė į viršų, pakilo virš balandžio nelyginant kulka.