Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Dabar jis gatvėje, Džeikas Čambersas gatvėje, jis... Džeikas švariai apsirengęs, gerų manierų, mielas, jautrus. Draugų jis neturi, tik pažįstamus. Dėl to jis nesuko sau galvos, nors skaudu. Jis nežino ir nesupranta, kad ilgai bendraudamas su profesionalais jis perėmė daugelį jų bruožų. Misis Greta Šou tepa labai profesionalius sumuštinius. Ji padalina juos ketvirčiais, nupjausto pluteles, todėl valgant juos per ketvirtąją pertrauką gimnazijoje Džeikui labiau derėtų kokteilinė taurė į kitą ranką, o ne knyga apie sportą iš mokyklos bibliotekos. Jo tėvas uždirba krūvas pinigų, nes jis yra „žudymo” meistras — kitaip sakant, surengia rimtesnį šou savo tinkle negu konkurentai. Jo tėtis suplėšia po keturis cigarečių pakelius per dieną. Jis nekosėja, tačiau šypsnys jo griežtas lyg peiliai nugarinei pjaustyti, parduodami supermarketuose.

Keliauja gatve. Mama palieka jam pinigų taksi, bet jis keliauja pėsčias, jeigu tik nelyja, mosuodamas savo kuprine — tikras amerikietis šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis. Mergaitės jau buvo pradėjusios jį pastebėti (su jų motinų pritarimu), o Džeikas jų nesibaidė su žaisminga berniūkščio arogancija. Jis šnekasi su jomis kaip suaugęs ir nesunkiai suglumina. Jam patinka geografija ir kėgliai po pietų. Tėvas turi kompanijos, kuri gamina automatinius taškų skaičiavimo įrengimus, akcijų, bet kėgelbane, kur lankosi Džeikas, tokių nenaudoja. Jis ir pats nežino, jog tai pastebėjo.

Eidamas gatve pralenkia „Brendio” saloną, kurio vitrinoje stovi kailiniais, Edvardo stiliaus kostiumais aprengti ar visai pliki manekenai. Tie modeliai — manekenai — yra tobulai profesionalūs, o jis nekenčia visko, kas profesionalu. Jis dar per jaunas, kad išmoktų nekęsti savęs, bet sėkla jau pasėta atokioje širdies kertelėje.

Jis pasiekia kampą ir sustoja, užsimetęs kuprinę ant vieno peties. Pro šalį švilpia automobiliai: pukšintys autobusai, taksi, „Folksvagenai”, didelis sunkvežimis. Jis paprastas berniukas, bet ne eilinis, ir akies kampučiu pamato vyrą, kuris jį nužudo. Tai juodai vilkintis vyras, kurio veido jis neįžiūri, vien tiktai išsipūtusį abitą ir ištiestas rankas. Vaikas krenta į gatvę atkišęs rankas, bet nepaleisdamas kuprinės, kurioje guli itin profesionalūs misis Gretos Šou priešpiečiai. Krisdamas meta žvilgsnį pro priekinį automobilio stiklą į paklaikusį verslininko su tamsiai mėlyna skrybėle, už kurios kaspino užkišta žaisminga plunksna, veidą. Kitoje gatvės pusėje suklykia sena dama — ji pasipuošusi juoda skrybėlaite su tinkleliu. Tik tas tinklelis žaismės nesuteikia; jis visai kaip jo motinos šydas. Džeikas pajunta tik nuostabą ir staigią sumaištį — tai štai koks tas galas? Jis sunkiai atsitrenkia į asfaltą ir įsmeigia žvilgsnį į smala užlietą plyšį per porą colių nuo akių. Kuprinė iškrenta iš rankos. Jis svarsto, ar nusibalnojo kelius, kai verslininko su linksma plunksna automobilis perrieda per jį. Tai didelis 1976 metų „Kadilakas” su šešiolikos colių ratais. O spalva beveik tokia pat, kaip vairuotojo skrybėlė. Mašina sutraiško Džeiko nugarą, sutrina pilvą, iš vaiko burnos kliokteli kraujo srovė. Jis pasuka galvą ir mato tvieskiančius galinius „Kadilako” žibintus bei dūmus, besiverčiančius iš po surakintų užpakalinių automobilio ratų. Mašina pervažiuoja ir jo krepšį, palikdama plačią juodą vėžę. Jis pasuka galvą į kitą pusę, pamato, kaip cypdamas per kelis colius nuo jo sustoja geltonas „Fordas”. Juodukas, pardavinėjęs niekučius bei vaisvandenius iš vežimėlio, viską metęs bėga prie jo. Kraujas kliaukia iš Džeiko nosies, ausies, akių, išangės. Jo genitalijos sutraiškytos. O jis piktai svarsto, ar labai nusidrožė kelius. Dabar prie jo kažką vapėdamas skuba „Kadilako” vairuotojas. Kažkur siaubingas, ramus lemties balsas taria: „Aš esu kunigas. Praleiskite mane. Atgailos aktas...”

Jis išvysta juodą sutaną ir staiga nusigąsta. Tai jis, vyras juodais drabužiais. Iš paskutinių jėgų jis nugręžia nuo jo veidą. Kažkur radijas transliuoja roko grupės „Kiss” muziką. Pamato ant grindinio tysančią smulkią, baltą, beformę savo ranką. Jis niekad nekramtė nagų.

Ir žvelgdamas į savo ranką Džeikas miršta.

Šaulys sėdėjo susiraukęs ir mąstė. Jis buvo pavargęs, kūną maudė, mintys slinko galvoje kankinančiai lėtai. Priešais jį ramiai alsuodamas, susidėjęs į skreitą rankas miegojo nuostabusis berniukas. Jis papasakojo savo istoriją nerodydamas emocijų, nors prieš galą, prisiminus „kunigą” ir „atgailos aktą”, balsas ėmė virpėti. Žinoma, jis nepasakojo šauliui apie savo šeimą ir keistos dichotomijos jausmą, tačiau tai vis vien nutekėjo; nutekėjo tiek, kad būtų galima susidaryti vaizdą. Faktas, jog šauliui neteko matyti berniuko nupasakoto miesto (gal jis egzistavo tik priešistorijos mite), nebuvo liūdniausia pasakojimo dalis, bet iš tiesų gluminanti. Viskas glumino. Šaulys bijojo daryti kokias nors išvadas.

— Džeikai?

— Aha?

— Ar nori prisiminti visa tai pabudęs, ar užmiršti?

— Užmiršti, — nedvejodamas atsakė vaikas. — Aš kraujuoju.

— Gerai. Tu užmigsi, gerai? Eik ir atsigulk. Džeikas atsigulė: mažutis, taikus ir bejėgis. Šaulys netikėjo, kad jis bejėgis. Jis kėlė mirties, lemties nuojautą. Tas jausmas jam nepatiko, ko nepasakytų apie vaikį. Berniukas jam netgi labai patiko.

— Džeikai?

— Ššš. Aš noriu miego.

— Taip. O kai pabusi, nieko nebeprisiminsi.

— M-hm.

Šaulys pasižiūrėjo į jį, prisiminęs savo vaikystę, kuri paprastai atrodo nutikusi kažkam kitam — žmogui, kuris peršoko pro kažkokį osmosinį lęšį ir tapo kažkuo kitu, — bet dabar atrodė nepaprastai arti. Tarpstotės arklidėse buvo labai karšta, jis atsargiai nugėrė truputį vandens. Po to šaulys atsikėlė ir nuėjo į pastato gilumą, stabtelėdamas prie vieno gardo. Kampe gulėjo balto šieno glėbys ir tvarkingai sulankstytas apklotas, bet arkliu čia seniai nekvepėjo. Arklidės apskritai niekuo nekvepėjo. Saulė išdegino visus aromatus. Oras buvo tobulai neutralus.

Arklidžių viduje buvo nedidukas tamsus kambarėlis su nerūdijančio plieno mašina. Jos nebuvo palietę nei pelėsiai, nei rūdys. Ir išvaizda pompa priminė sviesto muštuvę. Kairėje pusėje styrojo chromuotas kranas, kuriuo baigėsi iš grindų kylantis vamzdis. Ir kitur pasitaikydavo rasti sausros kamuojamose vietose vandens pompų, tačiau tokią didelę — pirmąsyk. Šauliui buvo sunku įsivaizduoti, kiek giliai jie turėjo gręžti, kad užtiktų šventą vandenį amžinoje juodumoje po dykuma.

Kodėl pompą paliko apleidę stotį?

Kalti demonai, veikiausiai.

Jis netikėtai krūptelėjo, oda nuėjo pagaugais. Priėjęs prie aparato, spustelėjo įjungimo mygtuką. Mašina ėmė ūžti. Už pusės minutės šalto, skaidraus vandens čiurkšlė pliūptelėjo iš krano ir nutekėjo lataku. Nutekėjo kokie trys galonai, ir pompa paskutinį kartą klaktelėjo. Šitas daiktas buvo toks neįprastas tokiai vietai, kaip ir tikra meilė, tačiau realus it teisingumas, nebylus laikų, kai pasaulis dar nebuvo pasikeitęs, liudininkas. Aparatas buvo varomas branduoline plokštele, nes per tūkstančius mylių aplinkui nebuvo elektros, o baterijos seniai būtų išsikvėpusios. Šauliui tai nepatiko.

Sugrįžęs jis atsisėdo prie berniuko, kuris gulėjo pasikišęs delną po žandu. Gražus vaikas. Šaulys atsigėrė vandens ir susirangė lyg indėnas. Berniukas, kaip ir atsiskyrėlis iš dykumos pakraščio su paukščiu (Zoltanas, staiga prisiminė šaulys varno vardą), prarado laiko nuovoką, tačiau neliko abejonių, kad vyras juodais drabužiais jau arčiau. Ir nebe pirmą kartą šaulys susimąstė, ar tas tik neketina jam pasiduoti, turėdamas savų planų. Galbūt jis eina į jo rankas. Šaulys pabandė įsivaizduoti, koks bus tas susidūrimas, bet nepajėgė.