Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

Ji kažką neaiškaus suspigo.

— Kas?

— Kalnai!

— Ir ką?

— Jis sustos... kitoje pusėje... o Di-i-ieve švenčiausias!.. S-sukaupti jėgų. Medi-i-ditacija, supranti? O... aš... aš...

Staiga visas masyvus kūnas įsitempė į viršų, palinko priekin, tačiau šaulys saugojosi, kad neprisiliestų prie paslaptingo gemalo jos kūne.

Tada ji tarsi subliūško, pasidarė mažesnė ir pravirko užsiėmusi delnais veidą.

— Ką gi, — tarė jis stodamasis, — demonas patiektas, a?

— Nešdinkis. Tu nužudei vaiką. Dink iš čia. Dink. Prie durų jis atsigręžė.

— Nebus vaiko, — tarstelėjo. — Nei angelo, nei demono.

— Palik mane ramybėje. Jis taip ir padarė.

16

Kai jis pasiekė Kenerlio arklides, šiaurėje ties horizontu pakibo keista prietema, bet jis žinojo, kad ten atslenka smėlio audra. Oras virš Tulo tebebuvo ramus.

Kenerlis laukė jo daržinėje.

— Išvykstate? — Jis nusižeminęs šypsojosi šauliui.

— Taip.

— Nepraleidęs audros?

— Aplenkęs ją.

— Vėjas greitesnis už žmogų ant mulo. Atviroje vietoje jis gali jus pražudyti.

— Man reikia mulo, — nukirto šaulys.

— Žinoma. — Bet Kenerlis nenusisuko, tik stovėjo tarsi galvodamas, ką dar pasakyti, šypsojosi savo neapykantos sklidina šypsena, o akys šmižinėjo virš šaulio pečių.

Šaulys pasitraukė į šoną ir atsisuko tą mirksnį, kai Sobė smogė sunkia pliauska, užkliudydama tik jo alkūnę. Mergina neišlaikė pusiausvyros, ir pagalys driokstelėjo ant lentinių grindų. Pokštelėjimas išbaidė iš lizdų kregždes.

Merga bukai į jį spoksojo. Iš nuskalbtos palaidinės veržėsi didingos krūtys. Nykštys svajingai lėtai dingo jos burnos rojuje.

Šaulys pasisuko į arklininką. Kenerlis stovėjo išsišiepęs iki ausų geltona it vaškas oda, vartydamas akis.

— Aš... — suvapėjo jis, bet nebaigė.

— Mulą, — nesmarkiai niuktelėjo šaulys.

— Taip, taip, žinoma, — sukuždėjo Kenerlis, negalėdamas patikėti savo akimis. Ir nukurnėjo daržinėn.

Šaulys nuėjo įkandin, kad galėtų stebėti Kenerlį. Arklininkas atvedė mulą ir padavė vadeles.

— Keliauk vidun prižiūrėti sesers, — paliepė jis Sobei.

Sobė krestelėjo galva, tačiau užpakalio nepajudino.

Šaulys paliko juos dėbsančius vienas į kitą prišnerkštoje daržinėje: tėvas nesveikai išsiviepęs, duktė — su buku užsispyrimu. Lauke karštis lipdė prie žemės.

17

Jis vedė mulą gatvės viduriu, keldamas dulkių debesis. Ant mulo kaklo karojo maišai su vandeniu.

Sustojo prie Šebo užeigos, bet Alės nerado. Baras buvo tuščias, užkaltais langais, nuo praeito vakaro netvarkytas. Ji nepradėjo plauti, todėl čia dvokė tarsi šlapiu šunimi.

Į kelioninį maišą įsidėjęs duonos, džiovintų ir skrudintų kukurūzų, pusę žalio mėsainio, paliko ant prekystalio keturias aukso monetas. Alė nenusileido iš viršaus. Tyliai atsisveikino nebylus Šebo pianinas. Šaulys išėjo į gatvę, permetė maišą per mulo nugarą. Gerklę smaugė nuojauta. Jam gal ir pavyks išvengti spąstų, bet maža vilties. Juk čia jis pašalietis.

Jis ėjo pro užsklęstus, lūkuriuojančius pastatus, jautė pro plyšius bei tarpus stebinčias akis. Vyras juodais drabužiais Tule suvaidino dievą. Čia tik kosminio humoro jausmas ar desperatiškas veiksmas? Būtų gerai tai sužinoti.

Netikėtai už nugaros pasigirdo veriantis riksmas, ir durys atsivėrė. Lauk ėmė lįsti žmogystos. Spąstai vis dėlto užsitrenkė. Vyrai su surdutais, šiurkščios medžiagos kombinezonais. Moterys plačiomis kelnėmis, išblukusiomis suknelėmis. Net vaikai, tempiami tėvų. Ir kiekvieno ranka laikė pagalį ar peilį.

Šaulio reakcija buvo automatiška, staigi, įgimta. Pasisuko ant kulnų, o rankos tuo metu jau traukė iš dėklų pistoletus. Tai Alė, aišku, kad Alė, einanti į jį iškreiptu veidu, velnišku violetiniu randu kaktoje. Šaulys pamatė, kad ji paimta įkaite; per jos petį dirsčiojo šlykštus, kaip raganos giminaičio Šebo veidas. Alisa tapo jo skydu ir auka. Šaulys viską matė aiškioje, sterilios ramybės šviesoje, išgirdo ją tariant:

— Jis pagavo mane, o dangau, nešauk... ne... ne...

Bet jo rankos buvo gerai įvaldžiusios ginklą. Jis — paskutinis iš savo rūšies, ir ne vien lūpos mokėjo Aukštąją Kalbą. Pistoletai užgrojo savo taktą. Jos burna prasiskyrė, kūnas palinko į priekį. Antras pliūpsnis — Šebas loštelėjo atgal. Ir abu griuvo į dulkes.

Ore pasipylė pagalių kruša. Šaulys sukiojosi, atmušinėjo juos. Vienas su vinimi perdrėskė ranką iki kraujo. Kažkoks barzdyla prakaituotomis pažastimis pasileido jo link sugniaužęs rankoje virtuvinį peilį. Šaulys nupylė jį, vyras sukniubo gatvėje, garsiai kaukšteldamas žandikauliais.

— ŠĖTONAS! — klykė kažkas. — PRAKEIKTASIS! GALAS JAM!

— PAŠALIETIS! — pritarė antras balsas. Į šaulį lėkė lazdos. Nuo aulinio atšoko sviestas peilis. — PAŠALIETIS! ANTIKRISTAS!

Jis kulkomis praskynė tarpą pro minią, rankos mirtinu taiklumu rinkosi aukas. Krito du vyrai ir moteris, šaulys prasiveržė pro likusį plyšį.

Šaulys nusivedė tą bepročių paradą iki palaikės centrinės krautuvės ir kirpyklos priešais „Šebą”. Užšoko ant šaligatvio, atsigręžė ir ištuštino apkabas į puolančią minią. Gatvės dulkėse liko nukryžiuoti Šebas, Alė ir dar keli.

Tulo gyventojai nedvejojo ir nesitraukė, nors kiekvienas šūvis rasdavo mirtiną tašką, o ginklus tikriausiai buvo matę tik senuose žurnaluose.

Šaulys traukėsi, išsisukinėdamas nuo svaidomų daiktų, ir mikliai pertaisinėjo ginklus. Pirštai žaibiškai bėgiojo šovinine. Minia pasiekė lentų grindinį, tada jis įsmuko į krautuvę ir užrėmė duris. Akimirksniu išbyrėjo vitrina, vidun ėmė veržtis trys vyrai. Jų veidai buvo abejingi, akyse — rami ugnis. Jis nušovė tris, paskui dar du. Negyvėliai pakibo ant stiklų šukių, užstodami praėjimą kitiems.

Nuo minios svorio traškėjo ir drebėjo durys, lauke rėkė ji:

— ŽUDIKAS! TAVO SIELOS! SKELTAKANOPIS!

Durys atitrūko nuo vyrių ir driokstelėjo į vidų. Nuo grindų pakilo dulkių debesis. Šaulį puolė vyrai, moterys, vaikai. Tiško seilės, lėkė pliauskos. Jis tuštino pistoletus, žmonės krito lyg kėgliai. Jis traukėsi, šokinėjo per miltų statines, rideno jas ant puolančiųjų, įsmuko kirpyklon, sviedė verdančio vandens katilą su dviem skustuvais. Miestelėnai nesitraukė fanatiškai rėkaliodami. Juos pjudė pati Silvija Pitston. Šaulys įmetė kelis šovinius į karštas anglis, užuosdamas barzdos šerius ir tonzūrų plaukus, užuosdamas savo paties odą, svylančią ant pirštų galiukų.

Pro užpakalines duris jis išbėgo į verandą. Už nugaros atsivėrė plynė, akivaizdžiai neigianti jos pašonėje įsikūrusį miestelį. Iš už kampo pasirodė trys išdavikiškai išsišiepę vyrai. Pamatę jį, suprato, kad yra pastebėti, ir šypsenos sustingo akimirką prieš tai, kai šaulys juos pašalino sau iš kelio. Paskui juos turseno gerklinga moteris. Ta stambi storulė nuolatinių „Šebo” lankytojų buvo vadinama tetule Mil. Šaulio šūvis nubloškė ją atatupstą, ji sudribo užvirtusiu iki šlaunų sijonu.

Persekiojamasis nusileido laiptais ir atsitraukė į dykumą dešimt, dvidešimt žingsnių. Atsilapojo galinės kirpyklos durys, žmonės ėmė veržtis lauk. Šaulys pastebėjo Silviją Pitston. Atidengė ugnį. Jie kniubo po kelis, atbuli, virto per turėklus į dulkes. Negyvoje violetinėje šviesoje nekrito joks šešėlis. Tada šaulys pajuto, kad rėkia. Jis rėkė nuo puolimo pradžios. Akys priminė sutrūkusius guolius. Kiaušiniai prilipo prie pilvo, kojos sumedėjo, ausys tapo geležinės.