Stephen King - Tamsusis bokštas (1)

— Ji mano! — subliuvo Šebas. — Ji priklausė man! Man!

Alė pasižiūrėjo į jį ir išlipo iš lovos. Susisupo į chalatą, ir šaulys pajuto užuojautą tam vyrui. Jis paprastas mažas žmogelis, dargi kastruotas.

— Viskas dėl tavęs, — rypavo Šebas. — Viskas dėl tavęs, Ale. Tu buvai pirma, viskas dėl tavęs. Aš... a, o, Dieve, Dieve... — Žodžiai ištirpo nešvankybių sraute, paskui virto ašaromis. Jis lingavo į priekį, prispaudęs sulaužytus riešus prie pilvo.

— Ššš. Ššš. Parodyk man. — Alisa atsiklaupė priešais jį. — Sulaužyti. Šebai, tu asilas. Pamiršai, kad niekad nebuvai stiprus? — Ji padėjo jam pakilti. Pianistas stengėsi užsidengti rankomis veidą, bet jos neklausė, todėl verkė atvirai. — Eikime prie stalo, pasižiūrėsiu, kuo galiu padėti.

Ji pasodino jį prie stalo ir sutvarstė riešus, įspraudusi į lysteles iš prakurų dėžės. Šebas bejėgiškai verkė, o išeidamas net neatsisuko.

Alisa grįžo į lovą.

— Kur baigėme?

— Ne, — atšovė šaulys.

— Juk žinojai apie tai. Nieko nepakeisi. Kas dar? — Ji palietė jo petį. — Žinoma, aš didžiuojuosi, kad tu toks stiprus.

— Ne dabar, — nukirto jis.

— Aš galiu padaryti tave stiprų...

— Ne, — atsakė šaulys. — Negali.

12

Kitą vakarą baras buvo uždarytas. Tule buvo vietos šabo diena. Šaulys nuėjo į nedidukę, pakrypusią bažnytėlę prie kapinių, o Alė liko šveisti stipriomis dezinfekcinėmis priemonėmis stalus ir valyti aprūkusius žibalinius lempų gaubtus.

Nusileido keista violetinė sutema, o bažnyčia, apšviesta iš vidaus, nuo kelio priminė aukštakrosnę.

— Aš neisiu, — trumpai atsakė Alisa. — Pamaldas atliekanti moteris išpažįsta juodą religiją. Tegu eina garbingieji.

Jis sustojo prieangyje, pasislėpęs šešėliuose. Klauptų bažnyčioje nebuvo, tikintieji stovėjo (jis pamatė Kenerlį su savo atžalomis, Kastnerį, tuščios krautuvėlės savininką su žmona plokščiu užpakaliu; kelis baro nuolatinius, „miesto” moterėles, kurių nebuvo sutikęs, ir — sunku patikėti! — Šebą). Jie vienu balsu traukė giesmę. Šaulys smalsiai nužvelgė dramblotą moterį sakykloje. Alė sakė, jog toji gyvena viena, retai su kuo nors susitinka. Tik sekmadieniais pasirodo atlikti tų velnio apeigų. Jos vardas Silvija Pitston. Pamišusi, bet išlaiko juos savo kerais. Ir miestelėnams tai patinka. Kitaip nenori.

Moters dydžio negalima nusakyti. Krūtys kaip vulkanai. Ant milžiniško kaklobokšto bolavo veido mėnulis, kuriame mirksėjo tokios didelės ir tokios juodos akys, kad panėšėjo į bedugnius kalnų ežerus. Gražaus atspalvio rudus plaukus, netvarkingai suimtus viršugalvyje, laikė smeigtukas, galintis nesunkiai pakeisti iešmą. Moteris vilkėjo suknelę, tikriausiai pasiūtą iš burės. Rankos, laikančios giesmyną, buvo rąstai, užtat grietinėlės skaistumo odoje nerastum nė raukšlelės ar dėmelės. Šaulį staiga užvalgė laukinis geismas, bet jis nusisuko į šalį.

Susiburkime prie upės,

Gražios, gražios Uuuupės,

Susiburkime prie upės,

Kuri teka per Dievo karalystę.

Kai nutilo paskutinė choro gaida, stojo pauzė, per kurią tikintieji ėmė kosčioti, šnarėti.

Ji laukė. Kai šurmulys nutilo, ji ištiesė virš savo bandos rankas it laimindama. Gestas buvo geidulingas.

— Mieli broliukai ir sesutės Kristuje.

Žodžiai pasirodė pažįstami. Akimirką šaulys pajuto nostalgiją ir baimę, lydimą keistu deja vu jausmu: aš tai sapnavau, pagalvojo jis. Kada? Čia pat nusikratė tos minties. Auditorija — iš viso apie dvidešimt penkios sielos — nutilo.

— Šios dienos meditacijos tema yra Pašalietis. — Kalbėjo melodingu, švelniu, gerai išlavintu sopranu.

Minia perbėgo šurmulys.

— Aš jaučiu, — mąsliai tęsė Silvija Pitston, — jaučiu, kad asmeniškai pažįstu kiekvieną šventraščio žmogų. Per paskutinius penkerius metus mano rankose sudilo penkios biblijos, kiek prieš tai — negaliu suskaičiuoti. Man patinka ta knyga, myliu jos veikėjus. Aš žengiau petys į petį su Danieliumi į liūto irštvą. Aš stovėjau su Dovydu, kai jį baseine sugundė Betsabėja. Aš buvau karštoje krosnyje su Šadrachu, Mešachu ir Abednegu. Nugalabijau du tūkstančius su Samsonu ir buvau apakinta su šventuoju Paulium pakeliui į Damaską. Raudojau su Marija Golgotoje.

Auditorija tyliai atsiduso.

— Aš pažinau ir pamilau juos. Yra tik vienas — vienas, — ji iškėlė pirštą, — vienintelis veikėjas, dalyvavęs svarbiausiose dramose, kurio aš nepažįstu. Vienintelis, kuris stovi nuošalyje, paslėpęs veidą šešėlyje. Vienintelis, verčiantis mano kūną virpėti ir sielą vaitoti. Aš bijau jo. Aš neperprantu jo minčių ir drebu. Bijau. Tai Pašalietis.

Dar vienas atodūsis. Viena moteris užsidengė burną ranka ir ėmė siūbuoti.

— Pašalietis, pasirodęs Ievai, — pilvu atšliaužusi gyvatė. Pašalietis vaikščiojo tarp Izraelio vaikų, kol Mozė buvo kalne, gundė juos pasigaminti auksinį stabą, aukso veršį, ir garbinti jį išdavystėmis bei sanguliavimu.

Dejonės, linksėjimai.

— Pašalietis! Jis stovėjo balkone su Jėzabele ir žiūrėjo, kaip karalius Ahazas nukrinta ir užsimuša. Jie abu šypsojosi, kai šunys laižė jo kraują. O mano broliukai ir sesutės, saugokitės Pašaliečio.

— Taip, o Viešpatie... — ištarė vyras, kurį atvykęs į miestelį šaulys sutiko pirmą. Vyras su šiaudine skrybėle.

— Jis visuomet čia, mano broliai ir seserys. Bet aš nežinau jo minčių. Ir jūs jo nepažįstate. Kas gali suprasti klaikią tamsą jo galvoje, pasipūtimą sulig pilonais, titanišką burnojimą prieš Dievą, nuodėmingą piktdžiugą? Ir beprotystę! Ciklopišką beprotybę, kuri vaikšto, ropoja ir šliaužioja po bjauriausius žmogaus norus bei troškimus?

— O Jėzau Ganytojau...

— Tai jis nuvedė mūsų Viešpatį į kalną...

— Taip...

— Tai jis gundė ir siūlė jam pasaulį bei visus pasaulio malonumus...

— Taaaip...

— Tai jis pasirodys prasidėjus pasaulio pabaigai... o ji artinasi, mano broliai ir seserys, ar jaučiate?

— Taaaaip...

Tikintieji raudojo ir lingavo lyg jūra; moteris rodė į visus ir nė į vieną.

— Tai jis pasirodys kaip Antikristas, kad galėtų vesti į liepsnojantį prakeiksmą, į kruviną nuodėmę, kai danguje pakibs slibinas, kai tulžis išgrauš vaikų vidurius, kai moterys ims gimdyti pabaisas, kai vyrų rankų kūriniai pavirs krauju...

— Aaachchch...

— O, dangau...

— Gaaaaa...

Viena moteris nukrito ant grindų ir liko gulėti daužydama pėdomis į lentas. Nulėkė vienas batelis.

— Tai jis stovi už kiekvieno kūniško malonumo... jis! Pašalietis!

— Taip, Viešpatie!

Ant žemės susiėmęs už galvos suklupo vyras. Ėmė vapėti maldas.

— Kai geriate, kas laiko butelį?

— Pašalietis!

— Kai sėdate lošti „Faraono” ar „Stebėk mane”, kas verčia kortas?

— Pašalietis!

— Kai įsigaunate į kito kūną, kai išsituštinate, kam siunčiate savo sielą?

— Pa...

— ... šal...

— O, Jėzau... O...

— ...iečiui...

— o... o... o...

— Tai kas jis? — suriko Silvija (nors viduje buvo rami, šaulys jautė jos ramybę, meistriškumą, valdingumą, kontrolę. Staiga su siaubu, bet visiškai aiškiai suprato: vyras juodais drabužiais paliko joje demoną. Ji apsėstoji. O kūną vėl pervėrė geidulys.)

Vyras, susiėmęs už galvos, driokstelėjo veidu ant grindų.