Stephen King: Tamsusis bokštas (1)

— Dėkui. Malonu žinoti, jog šiame mieste yra protingų, kurie moka šnekėti.

Praėjęs pro vaikus jis nužingsniavo šaligatviu į Šebo užeigą, girdėdamas paniekinantį vieno iš tylėjusių vaikigalių balsą: „Žoliaėdis! Ar seniai dulkini savo seserį, Čarli? Žoliaėdis!”

Prieš užeigą, iš abiejų pusių ir virš suveriamų durų degė žibalinės lempos. „Hey Jude” choras nutilo, pianistas barškino kažkokią seną baladę. Jam pritarė tylūs balsai. Šaulys valandėlę pastovėjo prie durų. Pjuvenomis pabarstytos grindys, spjaudyklės prie kreivakojų stalų. Baras — lenta ant ožių. Kreivojančiame veidrodyje atsispindėjo pianistas, kurio nugara buvo neišvengiamai sulinkusi. Pianino priekis buvo nuimtas, kad galėtum matyti, kaip kaukši mediniai plaktukėliai. Prie baro sukiojosi moteris šiaudų spalvos plaukais ir purvina mėlyna suknele. Vieną petnešėlę prilaikė žiogelis. Baro gale sėdėjo kokie šeši miestelėnai, siurbčiojo, žaidė „Stebėk mane”. Kitas pustuzinis stoviniavo aplinkui pianiną. Keturi ar penki lankytojai sėdėjo prie baro. Prie durų ant stalo gulėjo nuvirtęs senis žilų plaukų kaltūnu. Šaulys įėjo į smuklę.

Galvos atsisuko į jį ir jo ginklus. Akimirksnį stojo mirtina tyla, tik išsiblaškęs pianistas toliau bėgiojo pirštais po klaviatūrą. Tada moteris prie baro ėmė valyti pašluoste, ir viskas stojo į vėžes.

— Stebėk mane, — tarė žaidėjas kampe ir prie trijų širdžių padėjo keturis pikus, likdamas tuščiomis rankomis. Turėjęs širdį nusikeikė, padavė pastatytą sumą ir padalino iš naujo.

Šaulys priėjo prie baro.

— Mėsainių turite? — paklausė moters.

— Žinoma. — Ji dirstelėjo jam į akis. Pradėjusi čia dirbti ji galėjo būti gana graži, bet dabar veidas atrodė išpurtęs, kaktoje rangėsi randas. Moteris buvo gausiai jį užpudravusi, bet pudra ne slėpė, o dar labiau paryškino trūkumą. — Bet jie brangūs.

— Jau žinau. Duokite man tris mėsainius ir alaus. Vėl tas nežymus balsų pasikeitimas. Trys mėsainiai.

Burnos pritekėjo seilių. Trys mėsainiai.

— Kainuos penkis dolerius. Kartu su alumi. Šaulys padėjo aukso grynuoliuką ant baro. Į jį nukrypo visų lankytojų akys.

Už baro stovėjo nuvargęs aprūkęs grilis su anglimis. Moteris pranyko mažame kambarėlyje ir grįžo su mėsa ant popieriaus. Paėmė tris kotletukus ir uždėjo kepti. Kvapas varė iš proto. Šaulys stovėjo abejingai, jausdamas, kaip trūkinėja pianino melodija, sulėtėja kortų žaidimas, akies kampeliu pastebėdamas kreivus prie baro sėdinčių miestelėnų žvilgsnius.

Vyras beveik spėjo išsitiesti, kai šaulys pastebėjo jį veidrodyje. Tas vyras buvo beveik visiškai nuplikęs, ranka gniaužė milžiniško medžioklinio peilio, užkišto už diržo, rankeną.

— Sėskis, — tyliai ištarė šaulys.

Vyras sustojo. Viršutinė lūpa nevalingai pakilo kaip šuns, įsiviešpatavo tyla. Po valandėlės jis grįžo prie savo stalo, ir atmosfera vėl pasikeitė.

Šaulys gavo alaus įskilusiame bokale.

— Neturiu grąžos už auksą, — grubiai pareiškė moteris.

— Ir nesitikėjau.

Ji piktai linktelėjo, lyg šitas dosnus gestas būtų įžeidęs. Auksą ji paėmė, ir netrukus ant murzinos lėkštės raudonais pakraščiais pasirodė mėsainiai.

— Druskos turite?

Moteris ištraukė ją iš po baro.

— Duonos?

— Ne. — Aišku, ji melavo, bet šaulys nenorėjo spirti. Plikis spoksojo į jį cianozinėmis akimis, gniaužydamas pašinuotą stalo kraštą. Jo šnervės kilnojosi.

Šaulys ėmė ramiai valgyti: kone švelniai gnybo mėsą ir šakute kišo į burną, stengdamasis negalvoti, ko gali būti primaišyta į faršą.

Kai likus keliems kąsniams jis norėjo paprašyti dar alaus bei susisukti suktinukę, ant peties nusileido kažkieno ranka.

Staiga jis vėl pajuto, jog baras vėl apmirė, ore tvyrojo tiršta įtampa. Jis atsigręžė į vyrą, kuris miegojo jam įžengus čia. Veidas prieš akis buvo kraupus. Dusino nelabojo žolės tvaikas. Akys pasmerktojo, žibančios akys to, kuris žiūri, bet nemato, akys, nukreiptos į nevaldomų, palaidų sapnų, ištrauktų iš dvokiančių pasąmonės pelkių, pragarą.

Moteris už baro tyliai sudejavo.

Suskirdusios lūpos prasiskyrė, apnuogindamos žalėsiais apaugusius dantis, ir šaulys pagalvojo: Jis net neberūko. Jis kramto. Jis tikrai kramto žolę.

Po to sekė kita mintis: Jis negyvėlis. Jis turėjo mirti prieš metus.

Jai ant kulnų lipo trečia: Vyras juodais drabužiais.

Jie žiūrėjo vienas į kitą — šaulys ir vyras, peržengęs sveikos nuovokos ribą.

Kai nepažįstamasis prasižiojo, šaulys nustėro išgirdęs Aukštąją Kalbą:

— Auksas už paslaugą, šauly. Vieną gabaliuką, a? Kad sektųs...

Aukštoji Kalba. Vieną akimirką jo protas atsisakė ją suprasti. Eina metai... ką ten — amžiai, tūkstantmečiai, kai niekas nebešneka Aukštąja Kalba. Jis paskutinis, paskutinis šaulys. Kiti...

Nustėręs jis ištraukė iš palaidinės kišenės aukso plokštelę. Sutrūkinėjusi, apdraskyta ranka sugriebė ją, pakėlė prieš blausią žibalinių lempų šviesą. Grubi moneta metė auksinį, rausvą, kraujo spalvos atspindį.

— Aaaaaaa... — Nepakartojamas pasitenkinimo garsas. Senis nerangiai apsisuko ir ėmė sliūkinti prie savo stalo, laikydamas pinigą prie akių, sukiodamas jį, blykčiodamas juo.

Užeiga ėmė spėriai tuštėti, suveriami durų sparnai be paliovos sūpavosi pirmyn atgal. Pianistas su trenksmu nuleido instrumento dangtį ir pasekė kitų pavyzdžiu komiškais dideliais žingsniais.

— Šebai! — jam pavymui suriko moteris. Jos balsas buvo podraug bailus ir valdingas. — Šebai, grįžk, girdi? Po velnių!

Tačiau senis pasiekė savo stalą. Pasuko aukso pinigą ant jo ir įsmeigė buką susižavėjusį žvilgsnį. Pasukęs antrą, trečią kartą jis užsimerkė. Nespėjus monetai sustoti ketvirtą kartą, gyvas lavonas padėjo galvą ant stalo.

— Na, va, — įnirtusi sušnypštė ji. — Sugadinote man vakarą. Patenkintas?

— Jie grįš, — nuramino šaulys.

— Šiąnakt jie nepasirodys.

— Kas jis toks? — parodė jis į nelabojo žolės kramtytoją.

— Eik... — Moteris baigė pasiūlymą neįmanomo masturbacijos veiksmo gestu.

— Privalau sužinoti, — ramiai tarė šaulys. — Jis...

— Jis kalbėjo su tavimi nesuprantama kalba, — pasakė šiaudaplaukė. — Nortas gyvenime nėra taip kalbėjęs.

— Aš ieškau vieno žmogaus. Turėtumėt jį žinoti.

Moteris žvelgė į jį pamiršusi pyktį. Jį pakeitė susidomėjimas, po to jos akyse pasirodė pažįstamas drėgnas blizgesys. Palaikė smuklė mąsliai sau girgždėjo. Tolumoje aršiai sulojo šuva. Šaulys laukė. Moteris suprato, kad jis žino, ir žvilgsnis užgeso, pasirodė neviltis bei bukas poreikis, kuriam apsakyti nėra žodžių.

— Mano kainą žinai, — ištarė ji.

Jis įdėmiai žiūrėjo jai į akis. Tamsoje rando nesimatys. Jos kūnas liaunas, jo nepajėgė nusvarinti nei dykuma, nei smėlis, nei nuobodus darbas. Kadaise moteris buvo daili, gal net gražuolė. Bet tai nesvarbu. Nebūtų svarbu, net jeigu kapo kirminai veistųsi jos nederlingos gimdos juodumoje. Viskas buvo nulemta.

Jos rankos pakilo prie veido, akyse dar buvo likę syvų pravirkti.

— Nežiūrėk! Nereikia žiūrėti į mane taip piktai!

— Atleisk, — pasakė šaulys. — Nenorėjau būti piktas.

— Nieko tu nenorėjai! — atsiliepė ji.

— Užgesink šviesas.

Ji verkė užsidengusi delnais veidą. Šaulys džiaugėsi, kad nemato jos veido. Ne dėl rando, o todėl, kad taip sugrįžo jos skaistybė. Petnešėlę prilaikantis žiogelis blizgėjo gelsvoje šviesoje.