Ясмина Хадра - Kerštas

Jis išpučia dūmus man į veidą.

— Tikriausiai ji buvo susijusi su palestiniečių sukilėlių „Al-Aksos“ kankinių brigadomis, ar ne taip? Ne, ne — ne su „Al-Aksos“ brigadomis. Sklinda gandas, kad jos nepalaiko savižudiškų išpuolių. Mano galva, visi tie niekšeliai yra vieno plauko. Nesvarbu, iš kokios islamistinės organizacijos — Hamas 1 ar Džihado 2 — visi jie išsigimėlių gauja, siekianti padaryti viską, kad tik atkreiptų į save dėmesį.

— Mano žmona neturi nieko bendra su tais žmonėmis. Įvyko siaubingas nesusipratimas.

— Keista, daktare. Kai po teroristinio išpuolio klausinėjame savižudžio artimuosius, visi kaip vienas kartoja tą patį. Visi aliai vieno, kaip ir jūs dabar, atrodo priblokšti, visų veiduose ta pati nustebusi išraiška. Kažin, ar čia bendra elgesio norma, leidžianti laimėti laiko, ar akiplėšiškas pasityčiojimas iš policijos.

— Jūs klystate, kapitone.

Rankos mostu nutildo mane ir toliau atakuoja klausimais.

— Kaip jautėsi jūsų žmona vakar, prieš jums išvažiuojant į darbą?

— Ji prieš tris dienas išvyko į Kafr Kaną pas močiutę.

— Jūs tris dienas nematėte žmonos?

— Taip.

— Bet kalbėjotės telefonu?

— Ne. Ji pamiršo pasiimti mobilųjį telefoną, o pas močiutę telefono nėra.

— Kuo vardu toji močiutė? — paklausė iš vidinės švarko kišenės traukdamas užrašų knygutę.

— Hanana Sedad.

Kapitonas pasižymi knygelėje.

— Jūs nuvežėte ją į Kafr Kaną?

— Ne, ji išvyko viena. Trečiadienio rytą nuvežiau į autobusų stotį. Ji išvažiavo aštuntos penkiolika autobusu į Nazaretą.

— Matėte, kaip išvyko?

— Taip. Išvažiavau iš stoties tada, kai pajudėjo autobusas.

Iš mano kabineto išeina du policininkai, laikydami rankose aplankus. Jiems įkandin su kompiuteriu rankose pasirodo ir trečiasis.

— Jie išsineša duomenis.

— Po patikrinimo grąžinsime.

— Tai neviešinama informacija apie pacientus.

— Apgailestauju, bet mes privalome viską patikrinti.

Girdžiu trinktelint duris. Girdžiu, kaip cirpsi varstomi baldai, kažkas dunksi, girkši.

— Grįžkime prie jūsų žmonos, daktare Džafari.

— Jūs klystate, kapitone. Mano žmona neturi nieko bendro su jūsų kaltinimais. Ji, kaip ir visi kiti, buvo restorano lankytoja. Po kelionės Sihem nemėgsta gaminti. Savaime suprantama, ji užėjo ramiai užkąsti į restoraną... Juk aišku kaip dieną. Penkiolika metų gyvename kartu nieko neslėpdami vienas nuo kito. Per tiek metų artimai ją pažįstu. Jei būtų kažką slėpusi, būčiau iškart supratęs.

— Ir aš, daktare Džafari, buvau vedęs nuostabią moterį. Ji buvo mano pasididžiavimas. Reikėjo septynerių metų, kad suvokčiau, jog nuslėpė svarbiausią dalyką, kurį vyras privalo žinoti — neištikimybę.

— Mano žmona neturėjo jokios priežasties apgaudinėti.

Kapitonas apsidairo ieškodamas, kur užgesinti nuorūką.

Parodau už nugaros stovintį stiklinį staliuką. Jis labai smarkiai užtraukia paskutinį dūmą ir ilgai maigydamas užgesina nuorūką į peleninę.

— Daktare Džafari, šilto ir šalto ragavęs vyras jūsų vietoje pasakytų — negirk dienos be vakaro. Gyvenimas yra nesibaigiančios kiaulystės, ilgas ir tamsus tunelis, pilnas žabangų ir mėšlo. Nesvarbu, priešinsies ar gulėsi patiestas ant menčių — reikalo nekeičia. Tėra vienas būdas parodyti, ko esam verti — dieną ir naktį ruoštis pačiam blogiausiam... Jūsų žmona į restoraną atėjo ne alkio numarinti, o bombą susprogdinti...

— Gana! — piktai užrikau pašokdamas. — Prieš valandą sužinojau, kad mano žmona žuvo restorane nuo teroristų rankos. Negana to, nespėjus atitokti, pranešama, kad ji dar ir teroristų savižudė. Šito jau per daug netektį patyrusiam žmogui. Leiskite visų pirma man ją apraudoti, o paskui galite mane pribaigti, tačiau meldžiu, neverskite vienu metu sielvartauti ir baisėtis.

— Sėskitės, daktare Džafari.

Su tokiu įsiūčiu atstumiu jo ranką, kad jis vos išsilaiko neužvirtęs ant stiklinio staliuko.

— Nelieskite manęs. Nė nemėginkite duoti rankoms valią.

Jis skubiai susitvardo ir mėgina mane nuraminti.

— Pone Džafari...

— Mano žmona neturi nieko bendro su žudynėmis. O varge, juk kalbama apie savižudžio susisprogdinimą, o ne apie šeimyninius vaidus! Kalbama apie mano žmoną. Ji žuvo. Užmušta restorane, tebūnie jis prakeiktas. Žuvo kaip ir visi kiti. Draudžiu teršti jos atminimą. Ji buvo dora moteris. Labai dora moteris. Priešingybė visam tam, apie ką jūs čia kalbate užuominomis.

— Liudytojas...

— Koks liudytojas? Ką jis matė? Sprogmenis, kuriuos atsinešė mano žmona, ar jos veidą? Penkiolika metų gyvenu su Sihem. Žinau, ką ji gali padaryti, o ko ne. Ji buvo tokia tyra, kad menkiausią dėmelę būčiau pastebėjęs. Įtarimas ant jos krinta vien todėl, kad ji labiausiai nukentėjo. Jei taip, jei jūsų hipotezė tokia, dar nereiškia, kad negali būti kitokių hipotezių. Mano žmona labiausiai nukentėjo todėl, kad buvo arčiausiai bombos. Sprogmuo buvo ne ant jos, o, veikiausiai, paslėptas po kėde arba po stalu, prie kurio ji sėdėjo... Policijos raportas neleidžia jums daryti tokių skubotų išvadų. Be to, preliminarūs tyrimo duomenys dar nėra galutinis sprendimas. Palaukime pranešimų. Veikiausiai kas nors prisiims atsakomybę už teroristinį aktą. Greičiausiai policijai ir redakcijoms teroristai paruošė vaizdo įrašus. Jose pamatysite ir išgirsite savižudį.

— Tie puspročiai ne visada taip elgiasi. Kartais jie pasitenkina skambučiu, o geriausiu atveju atsiunčia faksą.

— Taip, bet ne tada, kai kalbama apie šitokio masto įvykį, o jei dar įpainiota moteris, tai tikrai atsiųs vaizdo įrašą. Ypač, jei savižudė yra Izraelio pilietė, be to — chirurgo, kuriuo miestas gali didžiuotis, žmona. Maža to, esu sėkmingiausios integracijos pavyzdys... Liaukitės man kalti į galvą tas šlykščias kalbas apie mano žmoną, pone pareigūne, nebenoriu jų klausyti. Mano žmona yra ne teroristinio išpuolio vykdytoja, o auka. Jums teks nešdintis lauk, ir kuo greičiau, tuo geriau.

— Sėskitės! — sugriaudėja kapitonas.

Mane kiaurai perveria jo riksmas.

Jėgos silpsta, susmunku ant sofos.

Sukaupęs paskutines jėgas suimu rankomis galvą ir susigūžiu. Jaučiuosi mirtinai iškankintas, išsekęs ir palaužtas. Visu kūnu žliaugia prakaitas. Mane marina miegas, iš paskutiniųjų stengiuosi išsilaikyti ant kojų. Nenoriu užmigti. Bijau užsnūsti, kad atsibudęs vėl neišgirsčiau tos pačios naujienos, jog mano žmona, kurią mylėjau labiau už viską pasaulyje, žuvo sudraskyta į gabalus teroristų bombos. Bijau kasryt atsibudęs patirti tą patį sielvartą, tą patį siaubą... Kodėl šitas rėkaujantis policijos kapitonas nepradingsta man iš akių? Trokštu, kad jis skradžiai žemę prasmegtų, kad nelabuosius, kurie baldosi po mano kambarius, išneštų pro langus skersvėjis, kad su visais stiklais įsiveržęs viesulas nuneštų mane toli toli, kuo toliau nuo abejonių, kurios graužia iš vidaus, degina viską, kas kėlė pasitikėjimą, pripildydamos mano širdį nepakeliamo netikrumo...

4

Ištisą parą kapitonas Mošė su pagalbininkais neleido nė bluosto sudėti. Tai vieni, tai kiti tardė pakaitomis pridvisusioje patalpoje. Tardymas vyko tikroj žiurkių lindynėj su žemomis lubomis ir niūriomis sienomis. Palubėje, tiesiai man virš galvos, po metalinių grotelių gaubtu kabojo lempa, kurios nesibaigiantis traškesys varė mane iš proto. Prakaitu permirkę marškiniai it dilgėlių šluota pasiutusiai graužė nugarą. Buvau alkanas, ištroškęs, nukamuotas, tačiau tardymui galo nematyti. Teko mane už pažastų nutempti net į tualetą. Pusė šlapimo pūslės išbėgo tiesiai ant kelnių, nes nepajėgiau jų atsisegti. Suėmė baisus šleikštulys, vos neparkritau veidu ant unitazo. Vilkte parvilko atgal į narvą. Ir vėl priekabės, klausimai, trenksmai kumščiu į stalą ir antausiai, neleidžiantys sumerkti nuo miego limpančių akių.