Ясмина Хадра - Kerštas

Kaskart, kai miegas įveikdavo sąmonę, mane smarkiai papurtydavo, o kad bent kiek atsigaivaliočiau, atiduodavo į žvalaus ir visada pasiruošusio policininko rankas. Klausimai visada tie patys. Jie lyg užkeikimai dusliai kalė smilkiniuose.

Susverdėju ant metalinės taburetės, skaudžiai brūžuojančios užpakalį, ir, stengdamasis nepargriūti aukštielninkas, įsikimbu į stalą. Staiga suglembu lyg išnarstyta medinė lėlė ir žiebiuosi veidu į stalo kraštą. Atrodo, prasikirtau antakį.

— Autobuso vairuotojas, daktare, nė nedvejodamas pasakė, kad tai ji. Jis atpažino jūsų žmoną iš nuotraukos. Vairuotojas patvirtino, kad trečiadienį ji tikrai įlipo į Nazareto krypties aštuntos valandos penkiolika autobusą. Bet už dvidešimt kilometrų nuo Tel Avivo stoties pasiprašė išlipti teisindamasi, kad reikalas skubus. Vairuotojas buvo priverstas sustoti kelkraštyje. Prieš nuvažiuodamas jis pastebėjo, kaip jūsų žmona įsėdo į iš paskos važiavusią mašiną. Būtent dėl šitos detalės jis ją ir įsidėmėjo. Mašinos numerio neužsirašė, bet prisimena, jog tai gelsvas senos laidos mersedesas... Ar šitie faktai jums nieko nesako, daktare?

— Ką norite, kad jie man sakytų? Aš turiu naują, baltos spalvos fordą. Mano žmonai nebuvo jokio reikalo išlipti iš autobuso. Tas vairuotojas nežino, ką sako.

— Tebūnie, bet jis ne vienas. Mes išsiuntėme žmogų į Kafr Kaną. Hanana Sedad sako nemačiusi anūkės daugiau kaip devynis mėnesius.

— Ji pagyvenusi moteris...

— Kartu su ja ūkyje gyvenantis sūnėnas tvirtina tą patį. Ką gi, daktare Džafari, jei jūsų žmona devynis mėnesius nekėlė kojos į Kafr Kaną, kur ji buvo pastarąsias tris dienas?

Kur ji buvo pastarąsias tris dienas?.. Kur buvo?.. Ką veikė?.. Pareigūno žodžiai ištirpsta neaiškiame ūžesyje. Nebegirdžiu jo balso. Regiu tik judančius antakius, akcentuojančius kiekvieną reikšmingą žodį, kuriuo siekiama įvilioti mane į spąstus. Regiu krutančią burną, vardijančią argumentus, kurie nebepasiekia mano klausos. Regiu, kaip jis tarpais nekantriai, tarpais ryžtingai mostaguoja rankomis...

Su trenksmu įgriūva dar vienas pareigūnas. Tamsūs akiniai slepia jo veidą. Jis kažką sako man grūmodamas pirštu. Grasinimai pranyksta blėstančioje sąmonėje. Ilgai negaišęs jis išlekia plūsdamasis.

Nesuvokiu, kuri dabar valanda, kuris paros metas — diena ar naktis. Iš manęs atėmė laikrodį. Ateidami į tardymą mano pašnekovai irgi nusiėmė savuosius.

Vėl išnyra it musę kandusio kapitono Mošės veidas. Tardymas nedavė rezultatų. Kapitonas taip pat nusikamavo. Nuo jo trenkia nuorūkomis. Veidas išvargęs, akys paraudusios, nuo vakar nesiskutęs, lūpų kampučiai nusvirę žemyn.

— Visi parodymai veda prie išvados, kad nei trečiadienį, nei kurią kitą dieną jūsų žmona neišvyko iš Tel Avivo.

— Tai dar neįrodo, kad ji nusikaltėlė.

— Jūsų vedybiniai santykiai buvo...

— Mano žmona neturėjo meilužio, — nutraukiau.

— Nebūtina apie tai skelbtis.

— Mudu neturėjome paslapčių.

— Didžiosios paslaptys yra skrupulingai saugomos.

— Neabejoju, kapitone, kad jūsų klausimui yra atsakymas. Tačiau ne ten ieškote.

— Daktare, bent minutėlę blaiviai pamąstykite. Jeigu jūsų žmona pamelavo, jeigu ji stengėsi jus įtikinti, kad važiuoja į Nazaretą, bet sumėčiusi pėdas grįžo į Tel Avivą, vadinasi, vedžiojo jus už nosies.

— Tai jūs, kapitone, vedžiojate mane už nosies. Jūs gudraujate, spendžiate man spąstus, kad išviliotumėte tai, ką norite girdėti. Bet jūsų akidūmis neveikia. Neleiskite miegoti, laikykite mane čia dieną naktį, tačiau neišgirsite to, ko geidžiate. Teks jums susirasti kitą atpirkimo ožį.

Susierzinęs jis išlekia į koridorių. Netrukus grįžta. Kakta susigarankštijusi, žandikauliai surakinti lyg užsikirtę krumpliaračiai. Mane užplūsta iš jo burnos sklindanti smarvė. Jis vos tvardosi nepratrūkęs pykčiu.

Nemaloniai girkši nagais gremžiamas apšepęs žandas.

— Nejau ketinate priversti mane patikėti, jog pastaruoju metu žmonos elgesyje nepastebėjote nieko keista? Nebent jūs negyvenote po vienu stogu.

— Mano žmona ne islamistė. Kiek kartų teks kartoti? Ne ten ieškote. Paleiskite mane namo, dvi dienas nemiegojau.

— Aš taip pat akių nesudėjau, tačiau negulsiu tol, kol neišvilksiu šito reikalo į dienos šviesą. Tyrėjai kategoriškai teigia, kad jūsų žmona žuvo suveikus sprogstamajam įtaisui, kuris buvo pritvirtintas ant jos kūno. Lauke prie staliuko sėdėjęs liudytojas, todėl tik lengvai sužeistas, tvirtina matęs nėščią moterį prie moksleivių, švenčiančių klasės draugo gimtadienį. Jis nedvejodamas bakstelėjo pirštu į moterį nuotraukoje. Toji moteris — jūsų žmona. Sakėte, kad ji nebuvo nėščia. Kaimynai taip pat tvirtina nė karto nematę jos su pilvu per visus metus, kuriuos gyvenote kvartale. Ir skrodimas nerodo nėštumo. Tada ką jūsų žmona nešiojo pilve? Ką daugiau slėpė po suknele, jei ne tuos prakeiktus sprogmenis, kurie nusinešė septyniolikos žmonių gyvybes, tarp jų ir vaikų, kuriems rūpėjo tik žaisti?

— Palaukite vaizdo kasetės...

— Nebus jokios kasetės. Man asmeniškai nusispjauti į visokias kasetes. Man jos nerūpi. Mane domina visai kas kita. Aš negaliu nurimti. Todėl nedelsdamas noriu išsiaiškinti, kaip garbinga, priimta į mūsų ratą, graži ir protinga, šiuolaikiška moteris, pritapusi prie mūsų visuomenės, lepinama vyro ir mylima draugų, kurių dauguma buvo žydai, galėjo nei iš šio, nei iš to prisigrūsti sprogmenų ir eiti sprogdintis į viešas vietas, kelti pavojų pasitikėjimui, kurį Izraelio valstybė parodė arabams. Ar suvokiate, daktare Džafari, kokia rimta padėtis? Aišku, kad manėme, jog sulaužysite pasitikėjimą, tačiau ne šitaip. Aš viską iškapsčiau apie jūsų porelę: ryšius, pomėgius, jūsų mažas saldžias nuodėmes. Ir kokia gi peršasi išvada? Tobula, nėra prie ko prikibti. Aš žydas, Izraelio valstybės pareigūnas, negaunu nė kruopelės malonių, kurias su kaupu kasdien jums dovanoja šitas miestas. Tai mane mirtinai pribloškė.

— Nemėginkite piktnaudžiauti, kapitone, mano fizine ir dvasine būkle. Mano žmona nekalta. Ji neturi nieko bendro su teroristais. Ji nesusitikinėjo su jais, nė žodeliu man apie juos neužsiminė, jų nė sapnuot nesapnavo. Mano žmona užėjo į restoraną pavalgyti. Pavalgyti. Ir viskas. O dabar palikite mane ramybėje. Aš pervargęs.

Tai pasakęs pasidėjau rankas ant stalo ir užsikniaubęs ėmiau snausti.

Kapitonas Mošė atėjo apklausti dar kartą, dar ir dar... Po trijų dienų jis atidarė žiurkių urvo duris ir parodė į koridorių.

— Jūs laisvas, daktare. Galite eiti namo ir gyventi toliau, jei sugebėsite...

Pasiimu švarką ir svirdinėdamas nueinu ilgu koridoriumi. Vienmarškiniai policijos pareigūnai, atraitotomis rankovėmis ir atrištais kaklaryšiais, žiūri man įkandin. Jie panašūs į vilkų gaują, stebinčią tolstantį, ištrūkusį iš jų nagų, grobį. Budėtojas muistydamasis atiduoda laikrodį, raktų ryšulį ir piniginę. Pakiša pasirašyti perdavimo kvitą ir šaltai prieš nosį užtrenkia langelį. Kažkas palydi iki išėjimo. Peržengus slenkstį mane apakina ryški dienos šviesa. Oras puikus, didžiulis saulės diskas apšviečia miestą. Judrus gatvės eismas perkelia mane į gyvųjų pasaulį. Minutėlę pastoviu ant laiptų, stebiu kasdieninę automobilių skubą, kurią dar labiau pagyvina mašinų signalai. Žmonių nedaug. Rajonas neatrodo labai mėgstamas. Iš abiejų plento pusių eilėmis išsirikiavę niūrūs medžiai, o aplink rioglinėja vienas kitas dykaduonis — toks pat nelinksmas kaip ir jo šešėlis.