Ясмина Хадра - Kerštas

Perėjau aikštę, vedančią prie jūros. Turistai fotografuojasi mojuodami rankomis. Medžių pavėsyje burkuoja jaunos porelės, kitos susikibusios už rankų vaikštinėja molu. Užsuku į nedidelį bariuką, užsisakau kavos, atsisėdu kamputyje už stiklinės pertvaros ir tykiai traukiu cigaretę po cigaretės.

Saulė jau visai prie laidos. Pasigaunu taksi ir paprašau nuvežti į Sederot gatvę.

Pas Kim yra svečių. Jie negirdi manęs įeinančio. Iš prieškambario negaliu matyti svetainės. Atpažįstu Ezros Benhaimo, sodrų Navedo ir minkštą Benjamino, Kim vyresniojo brolio, balsą.

— Nematau ryšio, — krenkštelėjęs sududena Ezra.

— Ryšys yra netgi ten, kur jo nematome arba nesitikime, kad jis yra. — tarė Benjaminas (prieš įsijungdamas į pacifistų judėjimą, į kurį su nepasitikėjimu žiūrima Jeruzalėje, jis ilgus metus dėstė Tel Avivo universitete filosofiją). — Būtent dėl to mes ir nesuprantame jų veiksmų.

— Nepersistenkime, — mandagiai paprieštarauja Ezra.

— Vienos paskui kitą eina priešų ir savųjų laidotuvių procesijos, bet ar kas pasikeitė?..

— Palestiniečiai nenori klausytis proto balso.

— O gal mes nenorime jų girdėti?

— Benjaminas teisus, — ramiu ir įtaigiu balsu pritaria Navedas. — Palestiniečių radikalai siunčia vaikus sprogdintis į autobusų stoteles. Žuvusieji dar nesurinkti, o mūsų kariuomenės štabas jau išsiunčia bombonešius ant palestiniečių namų. Kai mūsų vadovai šaukia — pergalė, nugriaudėja kitas palestiniečių išpuolis. Pasaka be galo. Kiek visa tai tęsis?

Tą akimirką eidama į virtuvę mane pastebi Kim. Pridedu prie lūpų pirštą maldaudamas neišduoti, apsisuku ant kulnų ir ištykinu į laiptinę. Kim mėgina mane sulaikyti, bet išbėgu į gatvę.

6

Aš ir vėl savam rajone. Lyg vaiduoklis piktadarystės vietoje. Nežinau, kaip čia atsidūriau. Išsprukęs iš Kim namų pasukau į pirmą pasitaikiusią gatvę ir žingsniavau tol, kol mėšlungis ėmė varstyti pakinklius. Tada įšokau į autobusą, tas išleido mane galinėje stotelėje, pavakarieniavau restorane Sipara su šokių aikštele, slampinėjau be tikslo nuo aikštės prie skvero, kol priėjau rajoną, kuriame mudu su Sihem prieš septynerius metus nuleidome inkarą. Tada neabejojome, kad pasistatysime čia nepajudinamą mūsų meilės paminklą. Rajonas gražus ir mielas, tylus, pavydėtinai prabangios vilos, kuriose tinginiauja Tel Avivo grietinėlė ir saujelė pralobusių prasimušėlių, tarp kurių yra vienas kitas rusų emigrantas. Juos atpažinsi iš stačiokiškos kalbėjimo manieros ir troškimo pasipuikuoti prieš kaimynus. Kai mudu su Sihem pirmą kartą čia apsilankėme, vietovė akimirksniu mus pakerėjo. Net saulė, atrodė, čia švietė skaisčiau negu kitur. Mudu grožėjomės iš tašyto akmens sumūrytais namais, kaltos geležies tvorelėmis ir palaiminga dvasia, gaubusia namus su milžiniškais langais ir pasakiškais balkonais. Tąsyk mes gyvenome triukšmingame priemiesčio rajone, glaudėmės pilkame ir ankštame būste daugiaaukščio namo trečiame aukšte, kur šeimyniniai vaidai buvo kasdienis dalykas. Mudu stipriai susiveržėme diržus, kad tik greičiau išsikraustytume, bet nė sapnuoti nesapnavome, kad išpakuosime lagaminus prabangiausiame miesto rajone. Niekada nepamiršiu, kaip Sihem tiesiog pakvaišo iš džiaugsmo, kai atvežęs parodyti mūsų namus nurišau nuo akių raištį. Ji taip pašoko nuo sėdynės, kad net galvą susitrenkė į automobilio lubas. Mane apėmė begalinis susižavėjimas, kai ji, kaip maža mergaitė, gavusi per gimtadienį slaptai trokštamą dovaną, apsalusi iš laimės žvelgė į mūsų namus. Ji nurausdavo kaip aguona, kai gatvėje mėgindavau gnybtelėti, o dabar, žioplinėjančių praeivių akivaizdoje, nesuskaitomą daugybę kartų apsivijusi rankomis kaklą bučiavo mane į lūpas... Atidariusi vartus ji puolė prie sunkių ąžuolinių durų. Iš nekantrumo ji taip nenustygo vietoje, kad niekaip negalėjau raktinėje surasti tinkamo rakto. Džiaugsmingi jos šūksniai tebeskamba ausyse. Regiu, kaip ji ištiesusi rankas, tarytum balerina šokio svaigulyje, pašėlusiai sukasi vidury svetainės. Norėdamas ją suturėti stipriai apkabinau per liemenį. Jos žvilgsnis užliejo mane dėkingumu. Trykštanti laimė mane apsvaigino. Čia pat, didžiuliame tuščiame kambaryje, ant plikų grindų patiesiau apsiaustą ir mudu aistringai mylėjomės, tarsi du jaunuoliai, nekantrūs ir išsigandę pirmojo jausmų proveržio...

Turėtų būti vienuolikta valanda, gal kiek mažiau. Aplinkui nė gyvos dvasios. Mano sėkmės gatvė miega kaip užmušta, blausiai šviečia vieniši gatvės žibintai. Apleistas namas, sakytum, netekęs sielos, panašus į vaiduoklių buveinę. Lyg voratinklis namą gaubia tamsūs šešėliai. Galima pamanyti, kad jame seniausiai niekas negyvena. Pamiršau uždaryti langines, todėl keli langai iškulti. Sode ant nusiaubtų gėlynų plaikstosi popiergaliai. Kai anądien su Kim sprukome, pamiršome užsklęsti vartus, todėl piktavaliai landūnai juos paliko atlapotus. Dabar kapų tyloje jie tylutėliai girgždena, lyg prislopinta prakeiktojo rauda. Geležiniu strypu išmalė spyną — kitaip ir nepavadinsi. Išlaužė vyrius, sulankstė varpelį. Kerštaujanti minia paniekinamais užrašais nuterliojo sienas, nuklijavo laikraščių iškarpomis, o jos plaka lyg sparnais vidury piktų žodžių. Ko tik čia nepridarė man nesant...

Pašto dėžutėje yra laiškų. Mano dėmesį patraukia vokelis tarp sąskaitų. Siuntėjas adreso neužrašė, tėra tik pašto ženklas ir antspaudas. Išsiųstas iš Betliejaus. Atpažįstu Sihem rašyseną. Vos iš krūtinės neiššoka širdis. Nubėgu į miegamąjį, uždegu šviesą ir atsisėdu prie naktinio stalelio, ant kurio stovi žmonos nuotrauka.

Ūmai suakmenėju.

Kodėl Betliejus?.. Kas šiame iš ano pasaulio atsiųstame laiške? Pirštai virpa, perdžiūvusioje gerklėje stringa Adomo obuolys. Akimirką sudvejoju, gal kitą kartą atplėšti laišką. Jaučiu, kad nepakelsiu dar vienos nelaimės, kurios po teroristinio išpuolio neatstoja nuo manęs nė per žingsnį. Jaučiuosi pažeidžiamas, nes viesulu praūžusios negandos iš pagrindų išklibino mano gyvenimą. Nepajėgsiu išgyventi dar vieno smūgio... Tačiau negaliu tverti ilgiau nė sekundės neatplėšęs laiško. Kaip styga įtemptas kiekvienas raumenėlis. Atrodo, tuoj tuoj plyš. Iki čirškimo įaudrinti nervai, regis, dar sekundė — ir sprogsiu.

Giliai įkvėpęs atplėšiu voką. Lengviau venas peiliu persipjauti negu atplėšti laišką. Nugara srūva dilgus prakaitas. Širdis plaka vis tankiau, smilkiniuose kala tvinksniai, pripildydami kambarį svaiginančio atgarsio.

Laiškas trumpas, be datos, be užrašo. Ant išplėšto mokyklinio sąsiuvinio lapo paskubomis brūkštelėtos vos kelios eilutės.

Skaitau:

Aminai, meile mano, kokia nauda iš laimės, jei nėra su kuo ja dalintis? Mano džiaugsmas užgęsta kaskart, kai tavasis neatsiliepia į manąjį. Tu norėjai vaikų. Aš norėjau būti gera motina. Nė vienas vaikas nėra saugus, jei jis neturi tėvynės... Atleisk man.

Sihem

Popieriaus lapas suvirpa ir išslysta iš rankų. Jaučiuosi sukrėstas, viskas sugriūva. Neatpažįstu moters, kurią vedžiau, kad mylėčiau džiaugsme ir varge, kol mirtis mus išskirs. Moters, kuri visus bendro gyvenimo metus gaubė mane švelnumu, kaip žėrintis brangakmenis puošė mano sumanymus ir švelniu buvimu pripildė mano sielą. Iš to, kas buvo, nieko neliko nei manyje, nei prisiminimuose. Visa, kas ją apibūdino, akimirksniu virto dulkėmis ir negrįžtamai pranyko. Nebesuprantu, kur pasidėjo visa tai, ką laikiau pačiu gražiausiu dalyku savo gyvenime. Jaučiuosi tarsi išmestas ant uolų ir garmantis į bedugnę. Trokšdamas paneigti purtau galvą, prieštaraujamai mosuoju rankomis, visa mano esybė šaukia „ne “... Aš tuoj atsibusiu... Bet juk nemiegu. Aš nesapnuoju. Laiškas guli prie kojų, jis tikras, bado akis apversdamas aukštyn kojom visa, kuo tikėjau, sudaužydamas į šipulius pačius tvirčiausius įsitikinimus. Viskas, kuo rėmiausi gyvenime, ūmai žlugo... Tai neteisinga... Nelaisvėje praleistos trys dienos tarsi filmas prasisuka sąmonėje. Užpuola kankinantis kapitono Mošės balsas, lyg iš po žemių atsklinda jo riksmas, galvoje įkyriai maišosi neaiškūs vaizdai. Kartkartėmis šviesos blyksniai išplėšia aiškesnį vaizdą: regiu prie išėjimo laukiantį Navedą, regiu Kim, vedančią gatve mane sumuštą, užpuolikus, trokštančius mane nulinčiuoti savo paties sode... Susiimu galvą rankomis ir nugrimztu į slogų begalinį liūdesį.