Ясмина Хадра - Kerštas

Sihem, meile mano, ko tu čia prisigalvojai?

Tariamės viską žiną. Nustojame budrumo ir gyvename, tarytum viskas klotųsi kuo puikiausiai. Laikui bėgant svarbiems dalykams nebeskiriame deramo dėmesio. Pasikliaujame savimi. O ko daugiau norėti? Gyvenimas malonus, šypsosi laimė... Mylime ir esame mylimi. Pinigai leidžia įgyvendinti svajones. Maudomės palaimoje, laimė liejasi per kraštus... Staiga vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojom, ir pasliki gulėdami suvokiam, kad visas gyvenimas su pakilimais ir nuosmukiais, su vargais ir džiaugsmais, viltingais pažadais ir praradimais tesilaiko ant vos įžiūrimo plaukelio, ant tokio pat netvirto kaip voratinklio gijos. Pasidarome įtarūs, menkiausias šnaresys kelia nerimą, nebenorime tikėti tuo, ką matome. Trokštame tik užmerkti akis ir apie nieką negalvoti.

— Tu ir vėl pamiršai uždaryti duris! — prikaišiojamu tonu barasi Kim.

Ji stovi miegamojo tarpduryje ant krūtinės sukryžiavusi rankas. Neišgirdau, kaip įėjo.

— Kodėl išlėkei? Nevedąs ir Erza atėjo su tavim susitikti. Nejau net draugų nebenori matyti?

Jos veide sustingsta sutrikusi šypsena.

— Ko toks išbalęs kaip lavonas?

Tikriausiai atrodau visai išėjęs iš veido, nes ji puola prie manęs ir, sugriebusi už riešų, atsuka pažiūrėti, ar nesusipjausčiau venų.

— Nesusipjaustęs? O varge! Veide nė lašelio kraujo. Matei vaiduoklį, ar ką? Kas yra? Sakyk, netylėk, po galais. Prisirijai kokios bjaurasties, ar ne? Pažiūrėk man į akis, sakyk, ko prisirijai? Tu beprotis, Aminai, ar bent suvoki, ką darai! — šaukia ji dairydamasi aplinkui buteliuko nuodų ar migdomųjų pakuotės. — Negaliu nė minutės nuo tavęs atsitraukti...

Žiūriu, kaip ji atsiklaupia, dirsteli po lova, kažką grabalioja...

Pasikeitusiu, lyg nesavu balsu, pratariu:

— Kim... tai ji. Dieve mano! Kaip ji galėjo?

Kim judesiai sustingsta. Ji suklūsta. Atsitiesia. Nieko nesupranta.

— Apie ką tu kalbi?

Prie kojų pamato gulintį laišką, pakelia. Su kiekvienu perskaitytu žodžiu lėtai, vis aukščiau ir aukščiau, kyla jos antakiai.

— Viešpatie aukščiausias! — sudejuoja.

Ji įsmeigia į mane akis. Žiūri neišmanydama, kaip elgtis. Sutrikusi ištiesia rankas. Prisiglaudžiu prie jos krūtinės. Jaučiuosi apgailėtinai menkas ir antrą kartą per pastarąsias dienas, aš, kuris trisdešimt metų po senelio mirties neišliejau nė ašarėlės, žliumbiu tarsi tuntas mažvaikių.

Kim pasiliko prie manęs iki ryto. Atsibudęs pamačiau ją susirangiusią fotelyje prie lovos. Turbūt netekusi jėgų užmigo ten, kur sėdėjo. Miegas mus įveikė nelauktai. Nežinau, kuris iš mudviejų užsnūdo pirmas. Aš miegojau nenusiavęs batų, su iki kaklo užsegtu švarku. Stebėtina, bet atrodė, kad smarki audra jau praūžė. Sihem nuotrauka ant naktinio stalelio nebekėlė jokių jausmų. Šypsena atrodė išsisėmusi, žvilgsnis bespalvis. Sielvartas mane palaužė, bet visiškai nepribaigė...

Čiauškesys už lango trikdo rytmečio tylą. Viskas baigta, tariau sau. Ne tik už lango, bet ir mano širdy aušo rytas.

Kim nuveža mane pas savo senelį, gyvenantį name ant jūros kranto. Senasis Jehuda nežino, kas man nutiko. Tuo geriau.

Trokštu, kad į mane žvelgtų taip, kaip anksčiau. Nebenoriu staiga stojusią tylą suvokti kaip nesmagumą, o šypseną kaip užuojautą. Visą kelią mudu su Kim vengiame užsiminti apie laišką. Bijodami nejučia prasitarti, mes visai nekalbame. Kim su juodais akiniais nuo saulės sėdi prie nisano vairo. Vėjyje plazda plaukai. Akis įsmeigus tiesiai prieš save ji tvirtai spaudžia vairą. Aš tyrinėju sutvarstytą riešą ir stengiuosi visą dėmesį sutelkti į variklio burzgimą.

Senasis Jehuda mus sutinka su įprastu svetingumu. Jis našlauja dvidešimtus metus, vaikai turi savus gyvenimus ir gyvena atskirai. Senukas sudžiūvęs, skruostikauliai išsišovę, sunykusiame veide apsiblaususios akys. Jis pamažėl taisosi po prostatos vėžio, graužusio jį kelis mėnesius. Mėgsta, kai jį kas aplanko. Visas tiesiog atgyja. Vienui vienas lyg atsiskyrėlis jis stumia dienas namuose, kuriuos pats savo rankom pasistatė, apsuptas gausios knygų ir nuotraukų draugijos, pasakojančios žydų genocido baisumus. O kai giminė ar draugas praveria namų duris, nuritina akmenį įleisdamas šviesos į savo vienatvės tamsumas.

Visi trys pietaujame restorane ant jūros kranto. Diena puiki. Neskaitant praskydusio debesėlio, danguje karaliauja tik saulė. Kelios šeimos paplūdimyje lepinasi atokaitoje. Vieni užkandžiauja, kiti braido po jūrą. Vaikai krykšdami lyg paukščiai gainioja vienas kitą...

— Kodėl neatsivežei Sihem? — prikišęs veidą paklausia senasis Jehuda.

Širdis apmirė.

Kim iš netikėtumo vos nepaspringsta alyvuoge. Ji būgštaudama tikėjosi, kad mums atėjus senolis pasiteiraus apie Sihem. Kadangi jis nieko neklausė, baimė buvo nuslūgusi. Regiu, kaip ji įsitempia, veidą išpila raudonis, sulaikiusi alsavimą laukia tarytum nusikaltėlis nuosprendžio, ką atsakysiu. Nusišluostau servetėle lūpas ir trumpam susimąstęs atsakau, kad Sihem negalėjo atvykti kartu. Senasis Jehuda linkteli ir toliau šaukštu maišo sriubą. Supratau, kad jis paklausė šiaip sau, tikriausiai, kad nutrauktų nejaukią tylą, kuri mus laikė taip toli vienas nuo kito.

Po pietų senasis Jehuda nueina namo nusnūsti pokaičio, o mudu su Kim — į paplūdimį pasivaikščioti. Sudėję rankas už nugaros, paskendę mintyse mudu pirmyn atgal išvaikščiojome pajūrį. Kelis kartus smarki banga netikėtai atsiritusi iki mūsų palaižė kulkšnis ir nusirito atgal.

Nuvargę, bet podraug ir pagyvėję, užlipame ant kopos viršūnės pasigrožėti saulėlydžiu. Vakaras paslepia mus nuo pasaulio sumaišties. Mudviem abiem išeina į naudą.

Jehuda ateina mūsų ieškoti. Vakarieniaujame verandoje klausydamiesi dūžtančių į uolas bangų šniokštimo. Kaskart, kai senasis Jehuda taisosi pasakoti apie šeimos tremtį, Kim ženklu jį nutraukia duodama suprasti, kad jis pažadėjo negadinti vakaro. Jis nutyla, sutinka laikytis duoto žodžio — negiedoti senų giesmelių apie kadaise patirtus vargus ir, nusiminęs, kad niekas nenori klausyti jo atsiminimų, pasimuisto kėdėje.

Kim pasiūlo miegoti sudedamoje lovelėje viršutiniame kambaryje, o pati pasitiesia ant grindų poroloninį čiužinį. Anksti užgesiname šviesas.

Visą naktį mąsčiau ir mėginau suvokti, kas privertė Sihem šitaip pasielgti. Kada ji pradėjo slapukauti? Kaip aš galėjau nepastebėti?.. Tikriausiai ji stengėsi įspėti, siuntė pavojaus signalus, kalbėjo užuominomis, kurių prasmės aš nesupratau. Ko aš nesupratau? Tiesa, pastaruoju metu jos akys nebespindėjo kaip kadaise. Juokėsi retai, bet ar tai galima laikyti ženklu, kurį man reikėjo iššifruoti. Ar tai reikėjo suprasti kaip pagalbos meldžiančią ranką, kurią reikėjo sugriebti ir stipriai laikyti, kad jos neišplėštų ir nenusineštų nelaimė? Tai labai nežymus ženklas tam, kuris iš visų jėgų stengėsi, kad kiekvienas bučinys teiktų džiaugsmą, o kiekvienas apsikabinimas būtų kupinas palaimos. Iki panagių perkratau atmintį ieškodamas bent smulkmenėlės, kuri atsakytų į mano klausimą... nerandu nieko panašaus. Mudu su Sihem mylėjome vienas kitą tobula meile. Nė viena netyra gaida neiškreipė mūsų meilės giesmės. Mes nekalbėjome, o bylojome, kaip kad byloja laimingų pasakų apie meilę pasakotojas. Net išsiveržusią iš jos lūpų dejonę būčiau palaikęs daina, nes negalėjau nė įsivaizduoti, kad ji nesidalina mano džiaugsmu, nes ji buvo mano laimės įsikūnijimas. Tik kartelį ji užsiminė apie mirtį. Tai buvo Šveicarijoje prie ežero. Sutemose paskendęs dangus tuokart atrodė lyg dailininko nutapytas paveikslas. „Nė vienos minutės negalėčiau gyventi ilgiau už tave“, — prisipažino ji. „Tu man atstoji visą pasaulį. Kai tavęs nematau, atrodo, numirsiu.“ Tą vakarą ji vilkėjo balta suknele. Sihem visa švytėjo. Restorano terasoje prie gretimų stalelių sėdintys vyrai ryte rijo ją akimis. Net ežeras, atrodė, gėrisi jos skaistumu, kad galėtų sugerti vakaro grožį... Ne, tuokart aš neišgirdau jokio pavojaus signalo. Tąsyk ji buvo laiminga. Įdėmiai stebėjo ežero paviršių, švelniai šiaušiamą vėjo dvelksmo. Ji buvo pati gražiausia likimo dovana.