Ясмина Хадра - Kerštas

Здесь есть возможность читать онлайн «Ясмина Хадра - Kerštas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Žara, Жанр: Историческая проза, Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Kerštas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Kerštas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Romane „Kerštas“ autorius pasakoja apie Palestinos ir Izraelio konfliktą. Nagrinėdamas tragiškus veikėjų likimus rašytojas nešališkai mėgina atskleisti dviejų nesutaikomų kariaujančių pusių motyvus. Izraelio pilietybę turintis palestinietis Aminas dirba chirurgu vienoje Tel Avivo ligoninėje. Atkakliai laikydamasis savo įsitikinimo – gelbėti žmonių gyvybes, jis stengiasi nesikišti į abi tautas draskančią nesantaiką. Būdamas talentingas chirurgas jis pelno gerą vardą Tel Avive, susikuria puikų ir ištaigų gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo pasaulis sudrebinamas iš pamatų. Jis sužino, kad jo mylima žmona Sihem yra palestiniečių savižudė.

Kerštas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Kerštas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Įsitaisome skvere, akmens plokštėmis grįstoje kavinės terasoje. Šen ir ten sėdi keli lankytojai: vieni mieloje draugijoje, kiti vienumoje mąsliai tyrinėja taurę ar puodelį su kava. Padavėjas — tvirtas žaliūkas su išsitaršiusių plaukų kupeta ir vešlia lyg vikingo barzda, kuri sumišusi su plaukais slepia visą jo veidą. Šviesūs tarsi rugių pėdas plaukai, iki pečių apžėlusios rankos. Jis taip tvirtai sudėtas, kad net jūreiviški marškiniai, atrodo, tuoj sprogs per siūles. Draugiškai pasveikina Navedą, matyt, jiedu pažįstami, priima užsakymą ir pradingsta.

— Nuo kada pradėjai rūkyti? — klausia Navedas, matydamas mane, traukiantį cigarečių pakelį.

— Nuo tada, kai gyvenimas dūmais išėjo.

Toks atkirtis Kim atima žadą, ji sugniaužia kumščius. Navedas ramiai dirsteli į ją. Patempia lūpą. Nutvilko nuojauta, kad jis vos tvardosi manęs neišplūdęs, bet atsilošia kėdėje ir suneria ant pilvo rankas.

Padavėjas grįžta su padėklu: alų su putele pastato priešais Navedą, priešais Kim — pomidorų sultis, o man padeda puodelį kavos. Padavėjas meta linksmą sąmojį policijos viršininko pusėn ir pasišalina. Kim pirmoji priglaudžia stiklinę prie lūpų ir vienu mauku nugeria kelis gurkšnius. Atrodo nusivylusi, tyli, vos tvardosi, kad nepratrūktų rėkti man į veidą.

— Kai gyvuoja Margareta? — paklausiu.

Navedas ne iš karto atsako. Iš atsargumo delsia, nugeria gurkšnelį alaus prieš ryždamasis praverti burną.

— Ačiū gerai.

— O vaikai?

— Tu juk juos pažįsti: kartais sutaria, kartais pešasi.

— Tebeketini ištekinti Editą už to mechaniko?

— Tai ji nori už jo tekėti.

— Kaip manai, ar jis gera partija?

— Kai tatai nutinka, galvok negalvojęs, nieko nepadės, telieka tik melstis.

Pritariamai linkteliu galvą.

— Tu teisus. Vedybos visada buvo ir bus loterija. Nei apsidrausi, nei apskaičiuosi, nei apsisaugosi. Vedybos vadovaujasi kita logika.

Navedas įsitikina, kad lioviausi ieškoti priekabių. Jis šiek tiek atsipalaiduoja, skonėdamasis gurkšteli alaus, sučepsi lūpomis ir įbeda į mane gilų žvilgsnį:

— Kaip ranka?

— Smarkiai sumušta, bet kaulas nelūžo.

Kim išsitraukia cigaretę iš mano pakelio. Paduodu žiebtuvėlį. Ji godžiai užsitraukia ir atsitiesusi išpučia dūmų kamuolį pro šnerves.

— Kaip vyksta tyrimas? — paklausiu be užuolankų.

Kim užsiryja įstrigusiu gurkšniu.

Navedas pajutęs gresiantį pavojų ilgai žiūri į mane:

— Aminai, nenoriu su tavimi pyktis.

— Nė neketinu vaidytis. Aš turiu teisę žinoti.

— Ką nori sužinoti? Juk tu nepripažįsti to, kas akivaizdu.

— Dabar viskas kitaip. Aš žinau, kad tai ji.

Kim atidžiai stebi mane primerkusi vieną akį nuo dūmų. Prie skruosto smilksta cigaretė, ji nesupranta, kur aš suku.

Navedas atsargiai pastumia toliau nuo savęs bokalą, kad galėtų nekliudomai mane matyti.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Tai ji susisprogdino restorane.

— Kada sužinojai?

— Čia kas, Navedai, apklausa?

— Visai ne.

— Tada malonėk pasakyti, kaip vyksta tyrimas.

— Niekaip. Mirties taške. Nė kiek nepasistūmėjome į priekį.

— O senos laidos mersedesas?

— Mano uošvis turi tokį patį.

— Turėdami šitokias priemones ir galybę informatorių jūs neišsiaiškinote...

— Reikalo esmė ne priemonės ir informatoriai, Aminai, — pertraukia jis mane. — Kalbama apie nepriekaištingos reputacijos moterį. Ji taip sumėtė pėdas, kad net labiausiai prityrę mūsų sekliai, vos užtikę pėdsaką, atsimuša į akliną sieną. Tačiau vienas dalykas guodžia: tokiais atvejais dažniausiai pakanka išpešti vieną siūlą ir raizginys pradeda vyniotis... Gal tu žinai, už ko užsikabinti?

— Nemanau.

Navedas pasimuisto kėdėje, nerangiai pasiremia alkūnėmis ant stalo ir prisitraukia alaus bokalą, kurį prieš minutę pastūmė. Pirštu nubraukia bokalo šonu nuvarvėjusią putą. Terasoje įsiviešpatauja slegianti tyla.

— Gerai, kad žinai, kas susisprogdino. Tai jau žingsnis į priekį.

— O aš?

— Tu?

— Taip aš. Esu išteisintas, ar įtariamasis?

— Jei būtum įtariamasis, Aminai, nesriubčiotum čia sau kavos.

— Tai kodėl mane sumušė mano paties namuose?

— Su muštynėmis policija neturi nieko bendra. Kai kuriais atvejais pyktis, kaip ir vedybos, vadovaujasi kita logika. Turi teisę paduoti skundą. Tu nepadavei.

Sumaigęs nuorūką peleninėje prisidegu kitą cigaretę. Jos skonis ūmai pasidaro šlykštus.

— Navedai, tu, kuris regėjai visokio plauko atgailaujančių nusikaltėlių, girdėjai jų pamišėliškus prisipažinimus, sakyk, kas jiems šauna į galvą, kad jie apsijuosia sprogmenimis ir metasi į minią žmonių susisprogdinti?

Navedas gūžteli pečiais susirūpinęs:

— Kasnakt apie tai mąstau, bet nerandu atsakymo, o juo labiau prasmės.

— Bet tu kalbėjai su jais?

— Daugybę kartų.

— Kaip jie aiškina savo beprotybę?

— Jie neaiškina, jie aklai vykdo.

— Tu net negali įsivaizduoti, kaip mane kamuoja šis klausimas. Kodėl, kurių velnių, normalus, sveiko kūno ir proto žmogus leidžiasi užvaldomas nepaaiškinamo įgeidžio ar haliucinacijos ir patiki, kad dalyvauja dieviškoje misijoje, atsižada svajonių, troškimų ir atsiduoda siaubingai mirčiai. Juk tai didžiausia šių laikų barbarybė?

Jaučiu, kaip kiekvienas tariamas žodis dirgina Adomo obuolį, pykčio ašaros užtvindo akis. Kim po stalu nervingai judina kojas. Iš jos cigaretės teliko ore sustingę pelenai.

Navedas atsidūsta, ieško, bet neranda žodžių. Jis jaučia mano skausmą, atrodo, ir pats kenčia.

— Ką galiu tau pasakyti, Aminai? Manau, kad net užkietėję teroristai gerai nesuvokia, kas jiems nutiko. Taip gali atsitikti bet kuriam. Įsivaizduok, pasąmonėje įvyksta trumpas sujungimas ir pragaro mašina užsiveda. Tada klausimas „kas skatina šitaip elgtis“ nebėra svarbus. Pragaro mašina įtraukia akimirksniu, viens du, — spragteli pirštais. — Visa tai užklumpa netikėtai lyg perkūnas iš giedro dangaus, įsibrauna vidun tarsi kirminas. Į pasaulį pradedi žiūrėti kitomis akimis. Gyveni tik viena mintimi — pajudinti tą giliai viduje tūnančią neapykantos prisisiurbusią pabaisą, kuri minta kūnu ir protu, ir pažiūrėti, kas už jos slypi. Kelio atgal nebėra. Beje, niekas nebepriklauso nuo tavo valios. Manai, kad vadovaujiesi savo galva, bet tai netiesa. Tave užvaldo neviltis. Tau tas pats — ar gyventi, ar mirti. Galutinai atsižadi bet kokios progos atsistoti ant kojų. Pagrindo po kojomis nebėra. Gyveni nebe šiame pasaulyje. Šešėlių karalijoje lakioji paskui hurijas3 ir chimeras. Apie realų pasaulį nebenori nė girdėti. Nekantriai lauki momento, kada galėsi žengti paskutinį žingsnį. Telieka vienintelis kelias išlieti neapykantą, vienintelis būdas atgauti prarastą orumą ir suteikti gyvenimui prasmę — tai šlovinga didvyrio mirtis, o tai reiškia tapti legenda, pavirstant fejerverku mokykliniame autobuse ar pabūklo sviediniu, lekiančiu tiesiai į priešo tankus. Pokšt! O apdovanojimas už nuopelnus — paskelbimas kankiniu. Laidotuvių diena tampa iškilmingu momentu, kitų akyse esi išaukštintas ir pagerbtas. Visa kita, praeitis ar ateitis, tau neberūpi. Tau jie seniai nebeegzistuoja.

— Sihem buvo tokia laiminga, — priminiau jam.

— Mes visi taip manėme. Matyt, klydome.

Bare išbuvome iki vėlumos. Mažumėlę atkutau, kiek pravėdinau galvą, kurioje, sakytum, tvyrojo pelėsių tvaikas, nuodijantis mano mintis. Besišnekučiuojant atlėgo pyktis. Kelis kartus pajutau, kaip ašaros užplūsta akis, bet suturėjau jas, neleidau prasiveržti. Kaskart, kai sutrūkčiodavo mano balsas, Kim atjaučiamai uždėdavo ranką ant manosios. Navedas buvo kantrus. Jis kentė šiurkštų mano elgesį ir pažadėjo pranešti, kaip vyksta tyrimas. Išsiskyrėme susitaikę, dar labiau suartėję.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Kerštas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Kerštas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Kerštas»

Обсуждение, отзывы о книге «Kerštas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x