Ясмина Хадра - Kerštas

Kim parsivežė mane namo. Virtuvėje valgėme sumuštinius, svetainėje, traukdami cigaretę po cigaretės, šnekučiavomės apie šį bei tą, kol galiausiai kiekvienas nuėjome į savo kambarį. Netrukus Kim užsuko pasiteirauti, ar man ko netrūksta. Prieš užgesindama šviesą, prisikišusi prie pat veido, ji paklausė, kodėl aš nieko nepasakiau Navedui apie laišką.

Skėstelėjau rankomis ir ištariau:

— Nežinau.

8

Kim pranešė, kad ligoninės direkcija gavo daug laiškų iš buvusių mano pacientų ir jų artimųjų. Juose rašoma, kad aš esu tokia pat auka kaip ir tie, kurie žuvo restorane, susprogdintame mano žmonos. Ligoninė pasidalino į dvi stovyklas. Aprimus aistroms nemaža priešiškai nusiteikusio personalo dalis ėmė svarstyti, ar jų pasirašytos peticijos dėl mano pašalinimo yra pagrįstos. Susidarė kebli padėtis, todėl ligoninės vadovybė paskelbė negalinti priimti spendimo ir pavedė tai atlikti aukštesnei valdžiai.

Aš pats sprendimą priėmiau — nieku gyvu nebegrįšiu į ligoninę, nekelsiu kojos net daiktų pasiimti. Mane labai paveikė Ilano Roso sukurstytas sąmokslas. Aš nedemonstruoju savo religijos. Nuo universiteto laikų stengiuosi stropiai vykdyti piliečio pareigas. Gerai suvokdamas, kokie stereotipai vyrauja visuomenėje, negailėdamas jėgų stengiausi juos įveikti pasitelkdamas geriausias savo savybes ir kantriai nukęsdamas moksladraugių žydų pašaipas. Nuo pat jaunumės supratau, kad neužsėsiu dviejų kėdžių, todėl privalau pasirinkti poziciją. Tokia pozicija man tapo gydytojo kompetencija. Ji buvo paremta įsitikinimu, kad būdamas geras gydytojas ilgainiui pelnysiu pagarbą. Nemanau, kad bent kartą pažeidžiau principus, kurių laikiausi. Tie principai buvo mano Ariadnės siūlas, tačiau jis driekėsi skustuvo ašmenimis. Net menkiausia klaida galėjo būti pražūtinga arabui, kuris buvo savotiška balta varna universiteto aplinkoje, nes kilęs iš žemiausių sluoksnių leido sau tokią prabangą tapti geriausiu laidos studentu. Nelengva beduino sūnui prasimušti išpuikusioje visuomenėje. Jį nuolat gniuždo išankstinės nuostatos, jis nuo gimimo pasmerktas visur, kur tik žengia, it katorgininko grandines vilkti sukarikatūrintą savo įvaizdį. Į beduino sūnų žiūrima kaip į daiktą, jis laikomas pavojingu, jo orumas nuolat žeminamas. Pirmaisiais universiteto metais supratau, koks nežmoniškai sunkus kelias manęs laukia, kokias titaniškas pastangas reikės padėti, kad tapčiau visateisiu visuomenės nariu. Aukštojo mokslo diplomas dar nieko nereiškė. Man reikėjo įtikinti, įgyti pasitikėjimą, nesipriešinant nukęsti nuolatinį puolimą, apsišarvuoti kantrybe ir neparodyti savo silpnumo. Kartą nutvėriau save mąstantį, kad — noriu to, ar ne — aš atstovauju savo bendruomenei. Tam tikra prasme buvo būtina, kad mano asmeninė sėkmė pasitarnautų jos labui. Ne saviškiai man patikėjo tokią užduotį, pakako svetimųjų žvilgsnių, kad suvokčiau, kokia nedėkinga ir pavojinga užduotis manęs laukia. Augau vargingoje, tačiau garbingoje aplinkoje, kur duotas žodis ir sąžiningumas buvo du kertiniai bendruomenės akmenys. Mano senelis buvo genties galva. Jis turėjo žemės, bet stokojo plataus užmojo. Jis nesuprato, kad norint užtikrinti žemių perimamumą, reikia nuolat permąstyti savo įsitikinimus, o ne kietakaktiškai valdyti ir užsispyrusiai brukti nuomonę. Pasimirė jausdamasis apiplėštas, apstulbintas ir sukrėstas iki širdies gelmių. Mat mano tėvas atsisakė paveldėti alyvmedžių sodą. Valstiečio padėtis jo neviliojo, jis troško būti menininku, o pagal protėvių papročius reiškė — tinginiu ir atskalūnu. Gerai prisimenu nesibaigiančius kivirčus, laidavusius kaskart, kai senelis užtikdavo tėvą iš lentų susikaltoje pašiūrėje prie drobės tapantį, kai tuo metu kiti šeimos nariai — nuo jauno iki seno — liejo devintą prakaitą medelyne. Tėvas ramiausiai atsakydavo, kad gyvenime svarbu ne tik ravėti, genėti, laistyti ir nuimti derlių , bet lygiai taip pat svarbu tapyti, dainuoti ir rašyti , be to, dar ir — mokyti , tačiau pats svarbiausias pašaukimas yra gydyti. Tėvas labai troško, kad tapčiau gydytoju. Nedažnai sutiksi tėvus, kurie negailėdami savęs rūpinasi savo atžalomis. Buvau vienturtis sūnus. Jeigu tėvas nusprendė neturėti daugiau vaikų, vadinasi, tam, kad suteiktų man kuo daugiau galimybių. Jis sudėjo visas pastangas, kad gentis galėtų didžiuotis pirmuoju savo chirurgu. Kai grįžau mosuodamas daktaro diplomu, jis puolė man į glėbį kaip upelis į jūrą. Taip, būtent tą dieną, pirmą ir vienintelį kartą, regėjau ašaras ant jo skruostų. Jis mirė ligoninėje, it šventą šeimos relikviją glostydamas stetoskopą, kurį nešiojau tyčia, norėdamas jį pamaloninti.

Mano tėvas buvo geras žmogus. Jis viską priimdavo taip, kaip yra, nuolankiai ir be pagražinimų. Jis drąsiai priimdavo iššūkius, imdavo jautį už ragų ir neverkšlendavo, kai būdavo sunku sudurti galą su galu. Viską jis ištverdavo su nepaprastu nuolankumu. Jo įsitikinimu, nesėkmė yra ne pasaulio pabaiga, o kliūtis, kurią reikia įveikti ir, savaime suprantama, kad gali tekti pakentėti. Jo paprastumas ir sveikas protas teikė didžiulį džiaugsmą. Troškau būti toks kaip jis. O kaip aš gėrėjausi jo kuklumu ir santūrumu! Jam turiu būti dėkingas, kad augdamas nuo amžių nesantaikos varginamoje žemėje nežiūrėjau į pasaulį kaip į kautynių lauką. Patyriau, kad karas sukelia karą, represijos kursto represijas, todėl atsisakiau vienaip ar kitaip palaikyti kurią nors pusę. Netikėjau nesantaiką kurstančiomis pranašystėmis ir negalėjau įsivaizduoti, kad Dievas ragina sukilti tautą prieš tautą, o tikėjimą paversti beprasmiu ir nuožmiu karu. Nuo tada kaip ugnies vengiau visa ko, kas gali pareikalauti iš manęs bent lašelio kraujo sielai nuskaistinti. Netikėjau nei ašarų pakalne, nei šešėlių pasauliu. Aplinkui esama kitokių vietų, labiau viliojančių ir ne tokių beprotiškų. Mano tėvas sakydavo: „Tas, kuris sakys, kad yra pasaulyje muzika, didingesnė už dvasią, pripildančią tavo širdį gyvybės, yra melagis. Jis siekia atimti tai, kas tavyje geriausia: laimę džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Vadovaukis mintimi, kad reikia vengti to, kuris sėja tavo širdyje neapykantą, ir patirsi pusę laimės. Teliks ištiesti ranką ir nusiraškyti. Atsimink štai ką: nėra nieko, visiškai nieko, svarbiau už tavo gyvenimą... O tavo gyvenimas nėra svarbesnis už kitų.“

Nepamiršau nė vieno jo žodžio.

Net susikūriau iš jų pagrindinį gyvenimo šūkį. Įsitikinęs, jei žmonės šitaip mąstytų, jie ateitų į protą.

Nesmarkus apsižodžiavimas su Navedu išėjo į naudą. Jis įkvėpė pasitikėjimo savimi. Nors galvoje ir sukosi neaiškios mintys, bent jau turėjau progą pažvelgti į save iš šalies. Pyktis niekur nedingo, tačiau jis nebegraužia manęs iš vidaus it svetimkūnis, tykodamas neapdairaus judesio, kad galėtų ištrūkti į laisvę. Kartais sėdėdamas balkone ir stebėdamas mašinas pajuntu savotišką pasimėgavimą. Kim liovėsi su perdėtu atsargumu kontroliuoti savo kalbą, kaip tai darė prieš tris dienas. Ji nuolat ieško progų mane pralinksminti, o kai rytais išeina į darbą, nebetūnau užsidaręs tarp keturių sienų laukdamas, kol ji sugrįš. Vis dažniau išeinu iš namų pasivaikščioti. Užsuku į kavinę parūkyti arba prisėdu skvere ant suolelio ir stebiu žaidžiančius saulėje vaikus. Kol kas dar nedrįstu į rankas paimti laikraščio, bet pasivaikščiojimų metu nugirdęs transliuojamas per radiją žinias nebebėgu į kitą gatvės pusę.

Pas Kim atėjo manęs aplankyti Ezra Benhaimas. Nekalbėjome nei apie galimą sugrįžimą į darbą, nei apie lianą Rosą. Ezra norėjo sužinoti, kaip laikausi, ar atsigavau po sukrėtimo. Norėdamas įrodyti, kad nebijo viešai rodytis mano draugijoje, pakvietė mane į restoraną. Šitoks mostas nestokojo patoso, bet buvo nuoširdus. Aš atkakliai išsireikalavau apmokėti sąskaitą. Kadangi Kim budėjo ligoninėje, mudu po vakarienės nuėjome į aludę išgerti. Griaudėjome ir svaidėmės žaibais kaip įtūžę dievai, o kai pailsome, mirtinai nusitašėme kaip nuo grandinės nutrūkę jaunuoliai.