Ясмина Хадра - Kerštas

— Iš dalies sutinku, Kim, bet šiuo atveju kalbame apie mirtį. Sihem ėjo į mirtį. Ji suvokė, ką toks žingsnis reiškia, ką jis duos man. Ne jos būdas pabėgti paslapčia lyg vagilei. Ji nebuvo veidmainė, ji buvo garbinga moteris. Aišku kaip dieną — ji mėgino kokiu nors ženklu mane perspėti.

— Kažin, ar kas nors būtų pasikeitę?

— Kas žino.

Kelis kartus stipriai užsitraukiu cigaretę lyg norėdamas, kad ji neužgestų. Užgniauždamas gerklę pakyla gumulas ir netikėtai išsiveržia:

— Kad tu žinotum, kokias pragaro kančias kenčiu.

Kim kiek padvejojusi sugriebia mane už rankos.

Užgesinu cigaretę.

— Mano tėvas sakydavo: niekam nepasakok apie savo sielvartą, pasilaikyk jį sau, nes kai viskas prarasta, tik jis tau telieka.

— Aminai, liaukis.

Neklausydamas, ką ji sako, tęsiu toliau:

— Žmogui, patyrusiam sukrėtimą — ir ne bet kokį sukrėtimą — neįmanoma suvokti, kada pasibaigia gedulas ir prasideda našlavimas, tačiau niekur nesidėsi, jei noriu eiti į priekį, privalau peržengti ribą. Kur eiti? Nežinau. Žinau tik viena, kad negaliu sėdėti ir verkšlenti dėl nelemto likimo.

Dabar aš, savo didelei nuostabai, sugriebiu jos rankas delnais. Lyg suspausčiau saujoje du nuščiuvusius žvirblelius. Apkabinimas toks baugštus, kad Kim net susigūžia, jos akyse nedrąsiai sužiba ašara, kurią ji šypsodamasi stengiasi nuslėpti. Šitaip šypsantis nemačiau nė vienos moters nuo tada, kai išmokau jas prakalbinti.

— Aš būsiu atsargus, Kim, — pažadu. — Netrokštu keršto, neketinu sunaikinti teroristinės organizacijos tinklo. Trokštu vieno — suprasti, kodėl moteris, kuriai pašvenčiau savo gyvenimą, išbraukė mane iš savojo. Kodėl ta, kurią beprotiškai mylėjau, atidavė savo širdį ne mūsų meilės poezijai, o kažkokiems pamokslų sekėjams.

Ant mano angelo sargo blakstienų pakimba sunki ašara ir lėtai nurieda skruostu. Nustebusi ir sumišusi Kim siekia ją nušluostyti, bet aš aplenkiu ją ir atsargiai piršto galiuku nubraukiu ašarą. Jos ranka taip ir lieka sustingusi prie lūpų.

— Kim, tu esi puiki.

— Žinau, — atsako ji, juoku mėgindama užgniaužti ašaras.

Aš vėl suimu jos rankas ir stipriai suspaudžiu.

— Nė neverta sakyti, kad be tavęs būčiau pražuvęs.

— Nebekalbėkim apie tai, Aminai... Gal kitą kartą.

Liūdnai šypsodamosi virpa jos lūpos. Žvilgsnis įsminga tiesiai man į akis, geisdamas ištirpinti jose staiga užplūdusį jaudulį. Žiūriu siurbdamas ją akimis ir nejaučiu, kad skaudžiai spaudžiu jos pirštus.

— Ačiū, — pratariu.

9

Kim pasišovė važiuoti drauge į Betliejų. Ji neleisianti vienam leistis į pavojingą kelionę. Norinti būti kartu. Galinti pabūti vairuotoju. Mat mano riešas neišgijęs po traumos, kenčiu nesibaigiančius skausmus, negaliu panešti krepšio ir nulaikyti rankose vairo.

Visaip mėginau perkalbėti, bet ji atkakliai laikėsi savo.

Tada pasiūlė, kad pirmiausia vertėtų apsistoti Jeruzalėje, arčiau Betliejaus, pavyzdžiui, vasarvietėje, kurią nusipirko jos brolis Benjaminas, o tik paskui, kai būsime vietoje, pagal aplinkybes nuspręsti, kokių veiksmų imtis. Norėjau išvažiuoti tuojau pat. Ji pasakė, kad turinti operuoti vieną ligonį, o paskui nueisianti pas Ezrą Benhaimą paprašyti vienos savaitės atostogų. Ezra nesuprato, kas paskatino ją taip staiga išvykti. Kim paaiškino, kad jaučiasi išsekusi ir nori pailsėti. Ezra neprieštaravo.

Rytojaus dieną, Kim baigus operuoti, sugrūdome į nisano bagažinę kelioninius krepšius, trumpam užsukome į mano namus paimti keletą būtiniausių daiktų, vieną kitą neseniai darytą Sihem nuotrauką ir pasukome Jeruzalės kryptimi.

Per visą kelionę tik kartą stabtelėjome užvalgyti pakelės užkandinėje. Oras gražus, automobilių spūstys primena vasarotojų antplūdį keliuose.

Tarsi sapne pervažiuojame Jeruzalę. Šiame mieste nesilankiau beveik dvyliką metų. Pašėlęs judėjimas, ankštutės krautuvėlės sausakimšos žmonių. Visa tai atgaivino prisiminimus, kuriuos maniau seniai ištrynęs iš atminties. Drauge su senamiesčio kvapais sąmonėje iškyla aiškūs, akinamai ryškūs vaizdai. Šiame amžiname mieste paskutinį kartą regėjau savo mamą. Tąsyk ji atvažiavo melstis prie merdinčio savo brolio. Jo laidotuvės sutelkė visą gentį. Kai kurie atkako net iš tolimiausių pasaulio kampelių. Senoliai juos painiojo su seniai mirusiųjų karalystėn išėjusiais gentainiais. Mano motina taip pat netrukus pasimirė. Gyvenimas jai, atrodė, nustojo prasmės: vyras nerūpestingas plevėsa, o sūnus, tai yra aš, prarastas dėl ilgų nesimatymo metų, kuriuos praleidau internate ir nesibaigiančiose kelionėse.

Benjamino vasarnamis stovi žydų miesto dalies pakraštyje. Jį supa masyvūs neaukšti pastatai, įkaitusiomis nuo saulės sienomis. Užpakalinė vasarnamio pusė atsukta legendiniam miestui, o priekinė — atgręžta į vaismedžių sodus, kurie driekiasi ant uolėtų kalvų. Vietovė nuošali, apsaugota nuo pasaulio neramumų. Iš kažkur sklinda negarsus vaikų čiauškėjimas, bet jų pačių niekur nematyti. Brolio, kuris pasiliko Tel Avive, nurodymu Kim randa raktus po trečiu gėlių vazonu šalia vartelių. Namelis žemas, nedidelis, su terasa į ūksmingą vidinį kiemelį, kurį nuo svetimų akių slepia pavėsinė su vešliai išsikerojusiomis vynuogėmis. Virš gervuogyno, kuriuo apaugęs nedidelis griovelis, iškilęs fontanėlis, įtaisytas bronzinėje liūto galvoje, greta stovi kaltos geležies suoliukas, negrabiai nuteptas žalia spalva. Kim parenka man kambarį greta darbo kabineto, prigrūsto knygų ir rankraščių. Kambaryje stovi geležinė lova, uždengta palaikiu plonyčiu čiužiniu, fanerinis stalas ir taburetė. Iki ataudų nutrintas kilimas mėgina uždangstyti plyšius prieštvaninėse grindyse. Numetu ant lovos krepšį ir laukiu, kol Kim išeis iš vonios, kad galėčiau pranešti, ką ketinu veikti.

— Iš pradžių pailsėk.

— Aš nepavargęs. Dabar geriausias metas važiuoti, nes vidurdienį didesnė tikimybė ką nors rasti namuose. Tu nesivargink, nuvažiuosiu taksi.

— Aš važiuosiu kartu.

— Kim, liaukis. Jei iškils kokia bėda, paskambinsiu tau į mobilųjį ir pasakysiu, kur atvažiuoti manęs pasiimti. Vargu ar kas atsitiks. Šiandien tik aplankysiu gimines ir pašniukštinėsiu aplinkui.

Mane išlydėdama Kim atrodo nepatenkinta.

Betliejus labai pasikeitė po paskutinio mano apsilankymo prieš gerą dešimtį metų. Pagausėjo pabėgėlių. Jie traukė čionai būriais, palikę savo kraštą, kuris virto šaudymo pratybų lauku. Pristatyta naujų, paskubomis iš plikų plokščių sukaltų, barakėlių, surikiuotų vienas priešais kitą lyg barikados. Dauguma iki galo nebaigti, tik uždengti toliu, vietomis kyšo metaliniai strypai, langai šiurpūs, durys išgverusios. Sakytum, akimi neaprėpiamas pabėgėlių perskirstymo punktas, kuriame susirinkę visi pasaulio pasmerktieji laukia atleidimo, tačiau nežino, kokiu būdu jį gauti.

Prie namų slenksčio, kas ant taburetės, kas ant laiptelių, sėdi perkarę senoliai. Rymodami ant lazdų godoja savas godas. Galvos aprištos beduino skepeta keffiieh, pro atsegtą švarką matyti išblukusi liemenė, žvilgsnis klaidžioja kažkur toli. Užsisklendę savame pasaulėlyje klausosi, ką byloja praeitin nugrimzdę atsiminimai. Net aplinkui erzeliuojantys vaikai, kurie pešdamiesi laido gerkles, nepabudina jų iš letargo.

Teko kelis kartus klausti kelio, kol vienas vaikėzas nuvedė mane iki didelio, griūvančiomis sienomis, trobesio. Jis tylutėliai palaukė, kol sukrapštęs įdėjau delnan pinigėlį ir nuskuodė. Pabeldžiu į senas sutrūnijusias duris ir įtempiu klausą. Pasigirsta šlepsintys žingsniai, pokšteli atšaunamas skląstis ir ant slenksčio pasirodo moteris, vargų išsekintu veidu. Regis, praėjo visa amžinybė, kol atpažinau, kad toji žmogysta yra Leila. Jai kiek daugiau nei keturiasdešimt penkeri, tačiau atrodo lyg būtų šešiasdešimties. Plaukai pražilę, veidas suvytęs, galėtumei pagalvoti, kad ji prie mirties slenksčio.