Ясмина Хадра - Kerštas

— Važiuoju į Betliejų.

Staiga nutyla virtuvėje aidėjęs indų tarškesys. Padelsusi keletą akimirkų tarpduryje pasirodo Kim. Suraukusi antakius ji įdėmiai žvelgia man į veidą.

Peleninėje sumaigęs vieną cigaretę siekiu prisidegti kitą.

Kim nusišluosto rankas į kabančią ant sienos pašluostę ir įeina į svetainę.

— Tu juokauji?

— Kim, nejau panašu, kad juokaučiau?

Jos veidas suvirpa.

— Žinoma, juokauji. Ko tau prireikė Betliejuje?

— Iš ten Sihem išsiuntė laišką.

— Na ir kas?

— O tas, kad noriu išsiaiškinti melagystę, sužinoti, ką ji ten veikė, kai turėjo būti Kafr Kane pas močiutę.

Sukrėsta netikėto pareiškimo, Kim klesteli priešai mane į pintą krėslą. Stengdamasi nuslopinti apmaudą, kelis kartus giliai įkvepia ieškodama ir nerasdama tinkamų žodžių, kramto lūpas, suima dviem pirštais smilkinius.

— Aminai, tu visiškai išsikraustei iš proto. Nežinau, kokia košė verda tavo galvoje, bet dabar tu visai nusišneki. Tau nėr kas veikti Betliejuje.

— Tenai turiu ne kraujo, o pieno seserį — mus žindė mano motina. Be jokios abejonės, kad prieš beprotišką operaciją Sihem slapstėsi jos namuose. Laiškas antspauduotas penktadienį, dvidešimt antrą dieną, vadinasi, dieną prieš tragišką įvykį. Noriu išsiaiškinti, kas agitavo mano žmoną, kas prikimšo jai sprogmenų ir išsiuntė į ugnį. Negali būti nė kalbos, kad sėdėsiu susidėjęs rankas ir, nepamėginęs iki galo išsiaiškinti, kas įvyko, pradėsiu naują gyvenimą.

Kim, atrodo, tuoj ims rautis plaukus nuo galvos.

— Ar bent nutuoki, ką sakai? Jei užmiršai, leisk priminti, kad šnekame apie teroristus. Šitie žmonės nesiceremonija. Tu chirurgas, o ne policininkas. Privalai patikėti šitą reikalą policijai. Tokios bylos tyrimui jie turi tinkamas priemones ir mokytus kadrus. Jei nori sužinoti, kas atsitiko tavo žmonai, eik ir pasikalbėk su Navedu, papasakok jam apie laišką.

— Tai mano asmeninis reikalas...

— Nesąmonė! Žuvo septyniolika žmonių, sužeistų — dešimtys. Tai jau ne asmeninis reikalas. Kalbama apie teroro aktą, todėl tirti tokį įvykį gali tik įgalioti valstybės pareigūnai. Man regis, Aminai, tu visai susipykai su protu. Jei tikrai trokšti pasitarnauti, parodyk laišką Navedui. Tai gali būti siūlo galas, už kurio policija galės užsikabinti ir išjudinti tyrimą iš mirties taško.

— Nė neprašyk. Nenoriu, kad į mano reikalus veltųsi policija. Vienas nuvyksiu į Betliejų. Man nereikia niekieno pagalbos. Turiu ten pažįstamų. Išgausiu iš jų tiesą, niekur nesidės.

— O kas po to?

— Ką turi omeny?

— Įsivaizduokim, tau pavyksta išgauti tiesą, o kas po to? Nusuksi jiems ausis, o gal paprašysi atlyginti žalą su procentais? Klausyk, tavo sumanymas nerimtas. Be jokios abejonės, Sihem buvo susijusi su teroristine organizacija, kuri garantavo išteklius ir sudarė planą. Nė vienam šiaip sau nešauna į galvą eiti ir susisprogdinti. Reikalingas techninis paruošimas. Tai ilgo smegenų plovimo ir kruopštaus psichologinio parengimo rezultatas. Prieš operaciją buvo imtasi didelių atsargumo priemonių. Organizatoriai saugo savo slaptavietę ir stengiasi sunaikinti visus pėdsakus. Savižudį paskiria tik tada, kai yra tvirtai įsitikinę jo apsisprendimu ir patikimumu. Dabar įsivaizduok, nukrinti kaip iš dangaus į jų daržą ir pradedi kapstytis po slėptuvės pamatais. Manai jie sėdės ir lauks, kol prisikasi iki jų? Sutvarkys tave kaip šiltą vilną, nė mirktelėt nespėsi, nė pagalvoti, koks kvailas tavo sumanymas. Patikėk, mane baimė nukrato vien nuo minties, kad tu slankiosi aplinkui tą gyvatyną.

Ji sugriebia mano ranką, riešą nutvilko skausmas.

— Neprotingas tavo sumanymas, Aminai.

— Gal ir neprotingas, tačiau po laiško šita mintis mane tiesiog apsėdo.

— Suprantu, bet toks žygis ne tau.

— Nesistenk, Kim, neperkalbėsi. Juk žinai, koks aš užsispyręs.

Ji pakelia rankas rodydama, kad metas baigti ginčus.

— Gerai jau gerai... Pakalbėsim vakare. Tikiuosi, iki vakaro ateisi į protą.

Vakare ji pakviečia mane į restoraną ant jūros kranto. Vakarieniaujame terasoje, brizas plaka į veidą. Putoja tirštos bangų putos. Jūros šniokštimas, regis, nori kažką pašnibždėti. Kim nujaučia, kad nepavyks manęs perkalbėti. Nusiminusi lyg pailsęs paukštelis ji tyliai lesinėja po lėkštę.

Vietelė maloni. Restoraną laiko prancūzų emigrantas. Aplinka paprasta ir skoninga: dideli langai, atveriantys platų horizontą, vyšnių spalvos oda muštos kėdės, ant stalų siuvinėtos servetėlės. Krištolinėje taurėje plazdėdama tirpsta didžiulė žvakė. Lankytojų nedaug, bet sėdinčios porelės, atrodo, mėgsta čia lankytis. Jų mostai grakštūs, balsai aksominiai. Restorano šeimininkas neaukštas, smulkaus sudėjimo ir energingas vyrukas, išsipustęs kaip frantas ir labai galantiškas. Pats šeimininkas mums padėjo išsirinkti šaltą užkandį ir vyną. Be abejonės, kviesdama mane į šią vietą Kim turėjo slaptą sumanymą. Dabar, regis, jis išgaravo jai iš galvos.

— Panašu, kad tau smagu gadinti man kraują, — atsidūsta ji ir lyg skudurą sviedžia ant stalo servetėlę.

— Kim, bent minutėlę pabūk mano kailyje. Reikalas susijęs ne tik su Sihem. Bet ir su manimi. Jei mano žmona pasirinko mirtį, vadinasi, aš nesugebėjau įkvėpti troškimo gyventi. Savaime suprantama, kad dalis atsakomybės krinta ir ant mano pečių.

Ji mėgina prieštarauti, bet aš rankos mostu paprašau leisti man kalbėti.

— Kim, juk tai tiesa. Nėra dūmų be ugnies. Sutinku, ji padarė nusikaltimą, bet mano sąžinė būtų nešvari, jei nusiplaučiau rankas ir suversčiau jai visą kaltę.

— Tu nieko dėtas.

— Juk aš jos vyras. Mano pareiga rūpintis ja ir saugoti. Be jokios abejonės, kokiu nors ženklu ji mėgino perspėti apie gresiantį pavojų. Duodu ranką nukirsti, kad ji davė man suprasti, jog pateko į pinkles, iš kurių norėjo išsivaduoti. O varge, kur buvo mano akys, kaip aš nepastebėjau, kad jai reikia mano pagalbos!?

— Kažin, ar ji tikrai norėjo išsivaduoti?

— Ką nori pasakyti? Juk į mirtį neinama kaip į puotą. Kai ketini žengti paskutinį žingsnį, neišvengiamai apninka abejonės. O aš praleidau pro akis tą momentą. Tikiu, kad Sihem troško išsigelbėti, ji stengėsi kažkokiu būdu tai parodyti, bet aš nepastebėjau. Niekada šito sau neatleisiu.

Paskubomis prisidegu cigaretę.

— Man visai nesmagu matyti, kad tu nerimauji, — ištariu po ilgos pauzės. — Neturiu nė menkiausio noro pokštauti. Po to prakeikto laiško dieną naktį mąstau, koks buvo tas ženklas, kurio ne tik laiku nepastebėjau ir neperpratau, bet ir dabar negaliu suprasti. Žūtbūt noriu išsiaiškinti, ar supranti? Privalau. Kitos išeities nėra. Po to laiško nieko kito neveikiu tik rausiuosi atmintyje stengdamasis suprasti, ką pražiopsojau. Nesvarbu, miegu ar būdrauju, tik apie tai temąstau. Perkračiau svarbiausius įvykius, menkiausias užuominas, neįprastą elgesį — nerandu už ko užsikabinti. Tos baltos dėmės veda mane iš proto. Tu negali įsivaizduoti, Kim, kaip man sunku: rausiuosi atmintyje mėgindamas suprasti, kodėl ji taip padarė, ir tuo pat metu kenčiu netekties skausmą.

Kim nežino, kur dėti liaunas savo rankas.

— O gal jokio ženklo ir nebuvo.

— Negali būti. Ji mylėjo mane. Negalėjo būti tokia kietaširdė ir nieko man nepasakyti.

— Tai buvo ne jos valioje. Aminai, ji buvo jau kita moteris. Ji neturėjo teisės išsiduoti. Atskleisti paslaptį, reiškė nusižengti dievams ir sulaužyti įsipareigojimą. Panašiai kaip sektose. Niekam nevalia prasiskverbti prie paslapties. Šiuo reikalavimu grindžiamas brolijos saugumas.