Ясмина Хадра - Kerštas

Leila įsmeigia į mane drumstą žvilgsnį.

— Aš Aminas, — ištariu.

— O Dieve! — krūpteli ji pagyvėjusi.

Puolame vienas kitam į glėbį. Glausdamas ją prie krūtinės juntu jos smulkutį kūnelį, kurį purto iš širdies gelmių besiveržianti rauda. Ji žengia žingsnį atgal, kad geriau mane apžiūrėtų. Jos veidas paplūdęs ašaromis, pasako eilutę iš Korano ir vėl veidu pasineria į mano glėbį.

— Užeik, — pakviečia. — Kaip tik paruošiau pietus, pavalgysim kartu.

— Ačiū, aš nealkanas. Tu viena namie?

— Taip. Jaseras pareis tik vakare.

— O vaikai?

— Jie jau užaugo ir paliko gimtąjį lizdą. Dukterys ištekėjo, o Adelis su Mahmudu gyvena atskirai.

Po ilgos pauzės Leila nuleidžia galvą:

— Tau turbūt labai skaudu, — tyliai prataria.

— Tai baisiausia nelaimė, kokia galėjo mane ištikti, — prisipažinau.

— Įsivaizduoju... Po to įvykio daug apie tave mąsčiau. Žinau, koks tu jautrus ir pažeidžiamas. Mąsčiau, kaip tu, toks jautriaširdis, išgyvensi tokį... tokį...

— Sukrėtimą, — padėjau pabaigti. — Ne šiaip sau sukrėtimą, o mirtiną smūgį. Atvažiavau visko išsiaiškinti. Nieko nežinojau apie Sihem ketinimus. Jei atvirai, nieko nė neįtariau. Tragiška jos žūtis mane visiškai palaužė, tikrąja to žodžio prasme.

— Gal prisėstum?

— Ne... Kokia ji buvo prieš žūtį?

— Kaip suprasti?

— Na, kokia ji buvo? Ar suvokė, kas jos laukia? Atrodė normali, o gal keistai elgėsi?..

— Aš jos nemačiau.

— Bet juk penktadienį, dvidešimt septintą dieną, susisprogdinimo išvakarėse ji buvo Betliejuje.

— Žinau, ji trumpam užsuko. Manęs nebuvo namie. Tądien lankiau vyresniąją dukterį, nes apipjaustė jos sūnų. Apie susisprogdinimą išgirdau mašinoje pakeliui į namus...

Ūmai ji užsidengia ranka burną baimindamasi, ar ko neleptelėjo.

— Dieve mano, ką aš čia pliauškiu!

Ji pakelia į mane išgąstingas akis:

— Ko atvažiavai į Betliejų?

— Jau sakiau.

Ji griebiasi už galvos ir susverdėja. Pastvėręs už liemens spėju sulaikyti, kad nepargriūtų, ir padedu jai atsisėsti ant minkštasuolio.

— Aminai, brolau, man draudžiama kalbėti apie šį įvykį. Patikėk, aš nieko nežinau. Jei Jaseras sužinos, kad nelaikau liežuvio už dantų, jis mane užmuš. Mane labai sujaudino tavo apsilankymas, todėl pati to nenorėdama prišnekėjau nederamų dalykų. Ar supranti mane, Aminai?

— Aš niekam nesakysiu. Tačiau nenurimsiu, kol nesužinosiu, ką mano žmona veikė šiose apylinkėse ir kam ji dirbo...

— Tave siuntė policija?

— Nejau užmiršai, kad Sihem mano žmona?

Leila atrodo be galo sukrėsta. Ji baisingai ant savęs širsta.

— Aminai, manęs nebuvo namie. Tai gryniausia tiesa. Gali patikrinti. Buvau pas vyresniąją dukterį. Sakiau, kad jos sūnų apipjaustė. Giminės gali paliudyti. Ten buvo tetos ir pusseserės, kurias tu pažįsti. Penktadienį manęs nebuvo namie.

Ji puola į paniką, skubu ją nuraminti:

— Leila, tau negresia joks pavojus. Žiūrėk, čia aš, tavo brolis. Neturiu nei ginklo, nei antrankių. Tu puikiai žinai, kad nekęsčiau pats savęs, jei sukelčiau tau rūpesčių. Atsitrenkiau ne tam, kad pridaryčiau nemalonumų tau ir tavo šeimai... Kur galiu rasti Jaserą? Tegul jis man viską paaiškina.

Leila meldžia neprasitarti vyrui apie mūsų pokalbį. Pažadu. Ji pasakoja, kur rasti aliejaus spaudyklą, kurioje dirba Jaseras, ir palydi mane iki gatvės kampo, kad savo akimis pamatytų, kaip aš išeinu.

Aikštėje dairausi taksi, bet nematau nė vieno. Po pusvalandžio, tuo pat metu, kai ruošiausi skambinti Kim, vienas vyrukas pasišauna mane pavežti už kelis šekelius. Tai jaunas, tvirtai sudėtas vyras linksmomis akimis ir juokingai pakirpta barzdele. Jis meilikaujamai teatrališku mostu atidaro dureles ir beveik įstumia mane į seną kledarą su išklibusiomis sėdynėmis.

Apvažiuojame aikštę, įsukame į duobėtą kelią ir išvažiuojame iš nušiurusios gyvenvietės. Prasilenkiame su keliomis lyg į gaisrą lekiančiomis mašinomis, kertame lauką ir įvažiuojame į kiek aukštėliau vingiuojantį keliuką.

— Tu ne vietinis? — pasiteirauja vairuotojas.

— Ne.

— Atvažiavai giminių aplankyt, ar su reikalu?

— Ir viena, ir kita.

— Ar iš toli?

— Nežinau.

Vairuotojas palinguoja galvą.

— Tu nelabai šnekus, — pastebi.

— Tik ne šiandien.

— Matau.

Keletą kilometrų važiuojame dulkėtu keliu. Nematyti nė gyvos dvasios. Saulė negailestingai kepina akmeningas kalvas, kurios, regis, dengdamos viena kitą vogčiomis seka mus.

— Aš tai negaliu šitaip sėdėti burną užsisiuvęs, — nenustygsta vairuotojas. — Tyla sprogdina mane iš vidaus.

Tyliu.

Atsikrenkštęs jis varo toliau:

— Gyvenime dar nemačiau tokių išpuoselėtų ir švarių rankų kaip tavo. Gal kartais daktaras būsi? Tik daktarai gali turėti tokias švarutėles rankas.

Nukreipiu žvilgsnį į sodus. Jie driekiasi aplinkui, kiek akys užmato.

Užsigavęs dėl mano tylėjimo, vairuotojas giliai atsidūsta, paskui pasirausia dėtuvėje ir ištraukęs kasetę įkiša į grotuvą.

— Paklausyk, bičiuli, — entuziastingai šūkteli jis. — Tas, kuris negirdėjo šeicho Marvano pamokslų, galima sakyti, nepažino gyvenimo.

Jis pagarsina imtuvą. Mašinoje pasklinda neaiškus klegesys, jį kartkartėmis perskrodžia nepaprasto susižavėjimo šūksniai ir audringi plojimai. Kažkas, veikiausiai kalbėtojas, pabilsnoja pirštu į mikrofoną, stengdamasis nuraminti minią. Triukšmas aprimsta, dar kiek pašurmuliuoja ir galop įsiviešpatauja dėmesinga tyla, kurioje nuskamba aiškus imamo Marvano balsas:

„Broliai, kas gali šviesti didingiau už spindulingą Viešpaties veidą? Ar yra šiame praeinančiame ir netvariame pasaulyje kas nors, kas spindėtų skaisčiau už Alacho veidą? Sakykite man, kas? Ar tas apgaulingas blizgesys, kurio vaikosi pasigailėtini ir paiki žmogeliai? O gal žaltvykslių ugnelės? O gal į pražūtingus spąstus masinantys miražai, kurie suvilioja netikėlius ir palieka pražūčiai dykumoje po kepinančia saule? Sakykite, broliai, kas?.. Paskutinio teismo dieną, kai žemė pavirs dulkėmis, tada žlugs ir mūsų iliuzijos, prapuldydamos sielą. Ką atsakysime, kai bus paklausta — kaip nugyvenome gyvenimą? Ką atsakysime, kai visų, vargšo ir turtingo, bus paklausta: Kam paskyrėte gyvenimą, ką padarėte mano pranašams, kaip naudojote mano dosnumą, ką padarėte su gyvastimi, kurią jums patikėjau?.. Broliai, ar tą dieną jūsų turtai, ryšiai, draugai ir padėjėjai atskubės jums į pagalbą? (pakyla šurmulys, bet tuojau pat jį nustelbia šeicho balsas). Iš tiesų, mano broliai, žmogaus turtai yra ne tai, ką jis turi, o tai, ką jis palieka po savęs. Sakykite, broliai, kolų turtą mes įgijome? Ką mes po savęs paliksim?.. Tėvynę?.. Kokią?.. Istoriją?.. Kokią?.. Paveldą?.. Kur jisai? Protėvių vardu prašau, parodykite visa tai... Kasdien mus drabsto purvais net ir teismuose. Kasdien žlegsi tankai mums ant kulnų, pargriauna mūsų vežimus, sunaikina namus, šaudo be perspėjimo į mūsų vaikus. Kasdien visas pasaulis stebi mūsų šalies tragediją...“

Mano ranka išsitiesia, nykštys nuspaudžia grotuvo mygtuką. Imtuvas nutyla išmesdamas kasetę. Toks poelgis vairuotoją pritrenkia. Iš nuostabos išpūtęs akis jis surinka visa gerkle:

— Ką čia dirbi?

— Nemėgstu pamokslų.

— Ką? — šaukia dusdamas iš pykčio. — Tu netiki Dievą?

— Netikiu jo pateptaisiais.

Jis smarkiai nuspaudžia stabdžio pedalą. Mašina, nučiuožusi keletą metrų, sustoja skersai kelio.