Ясмина Хадра - Kerštas

— Iš kur tu toks atsiradai? — šaukia vairuotojas, pamėlynavęs iš pykčio. — Kaip tu drįsti nutildyti šeichą Marvaną?

— Turiu teisę...

— Neturi jokios teisės, supratai?! Tu sėdi mano ratuose. Nei čia, nei kitur nepakęsiu, kad kažkoks niekšelis kištų savo letenas prie šeicho Marvano... O dabar nešdinkis lauk iš mašinos ir dink man iš akių.

— Mes dar neatvažiavome į vietą.

— Čia galinė stotelė! Varyk iš mano mašinos, o tai nuo subinės odą nudirsiu.

Riebiai nusikeikęs jis persisveria per mane ir atidaręs mašinos dureles bambėdamas išstumia mane lauk.

— Nemėgink pasipainiot man po kojom, kekšės vaike, — dar pagraso.

Pagiežingai, su dideliausiu trenksmu pokšteli durelėmis. Skubiai apgręžia mašiną ir nukuria tarškėdamas Betliejaus pusėn. Stoviu apstulbęs vidury kelio ir žiūriu jam pavymui.

Prisėdu ant uolos ir laukiu, kol pasirodys pravažiuojanti mašina. Nesulaukęs atsistoju ir kulniuoju pėsčias, kol už kelių kilometrų mane pasiveja vežimas.

Jaseras suglumsta išvydęs mane ant spaudyklos slenksčio. Viduje prie spaustuvo pluša du paaugliai, jie prižiūri tirštą alyvuogių aliejaus srovelę, tekančią į kubilą.

— Negali būti! — sušunka Jaseras glėbesčiuodamas mane. — Pats mūsų chirurgas atvažiavo. Kodėl nepranešei iš anksto? Būčiau nusiuntęs tavęs pasitikti.

Linksmame jo balse skamba nerimo gaidelės, todėl džiugesys atrodo apsimestinis.

Dirsteli į laikrodį, atsisuka į paauglius ir sušunka, kad turįs išeiti ir tikisi, kad jie tinkamai baigs darbą. Tada paima mane už alkūnės ir stumteli seno sunkvežimio link, stovinčio po medžiu kalvelės papėdėje.

— Važiuokime namo. Leila apsidžiaugs tave pamačiusi... O gal jau buvai pas ją užsukęs...

— Jaserai, neaušinkim tuščiai burnos. Neturiu nei laiko, nei noro. Atvykau su reikalu, — nukertu šiurkščiai. — Žinau, kad dieną prieš susisprogdinimą Sihem lankėsi tavo namuose.

— Kas tau sakė? — puolė jis blaškytis išgąstingai žvilgčiodamas į spaudyklą.

Norėdamas jį pagąsdinti, ištraukiu laišką iš marškinių kišenės.

— Pati Sihem.

Jo veidas sutrūkčioja palei skruostikaulius. Nuryja seiles ir išlemena:

— Ilgai neužsibuvo. Užbėgo trumpam pasisveikinti. Leila buvo išvykusi pas dukterį į En Keremą. Sihem neprisėdo net arbatos išgerti, pabuvo daugmaž penkiolika minučių. Į Betliejų ji ne mūsų aplankyti atvažiavo. Tą penktadienį didžiojoje mečetėje šeichas Marvanas sakė pamokslą. Tavo žmona norėjo gauti jo palaiminimą. Viską supratome tik tada, kai laikraštyje pamatėme nuotrauką.

Jis suima mane už pečių kaip partizanų kovotojas ir ištaria:

— Mes didžiuojamės ja.

Numanau, kad jis nori mane nuraminti, o gal net įsiteikti. Jaseras neryžtingo būdo žmogus, mažiausias netikėtumas jį išmuša iš pusiausvyros.

— Didžiuojatės, kad pasiuntėte ją į kapines?

— Į kapines?.. — pašoka jis lyg įgeltas.

— Arba pasibaisėtiną užduotį atliktinei tau taip geriau....

— Man nepatinka tavo žodžiai.

— Na gerai, tada paklausiu kitais žodžiais: kaip galima jausti pasididžiavimą, kai vieni žmonės siunčiami mirti, kad kiti galėtų gyventi laisvi ir laimingi?

Jis pakelia rankas prie krūtinės melsdamas kalbėti tyliau, baimindamasis, kad nenugirstų paaugliai, ir ženklu pakviečia mane sekti už sunkvežimio. Eina netvirtai, nuolat klūpčiodamas.

Aš neatstoju nuo jo:

— Kodėl?

— Kas kodėl?

Jo baimė, skurdas, nešvarūs drabužiai, apšepęs veidas, traiškanotos akys pažadina mano nuožmų pyktį. Jis tolydžiai auga. Pyktis krečia visą mano kūną nuo galvos iki kojų.

— Kodėl? — iškošiu pro dantis pykdamas dėl savo žodžių, — kodėl reikia aukoti žmones, kad kiti būtų laimingi? Juk tik geriausi ir drąsiausi pasiryžę paaukoti savo gyvybę dėl bailių, kurie tūno užsidarę savo lindynėse. Kodėl reikia paaukoti sąžiningiausius tam, kad nesąžiningi galėtų gyventi? Ar nemanai, kad šitaip išsigims mūsų padermė? Kas liks po kelių kartų, jei patiems geriausiems bus liepta nusilenkti ir išeiti, kad įsakinėtojai — veidmainiai, šarlatanai ir niekšai — veistųsi kaip žiurkės?

— Aminai, aš nesuprantu, ką kalbi. Nuo amžių šitaip buvo. Vieni atiduoda savo gyvastį, kad išgelbėtų kitus. Tu netiki išsigelbėjimu?

— Tik ne tada, kai aš pats esu pasmerkiamas. Jūs vėjais paleidote mano gyvenimą, suardėte šeimą, sugriovėte karjerą, dulkėmis pavertėte visa, ką kruvinu prakaitu susikūriau po trupinėlį. Per akimirką mano svajonės sugriuvo kaip kortų namelis. Viskas, ką pastačiau savo rankomis — pražuvo. Švyst ir neliko... Aš viską praradau dėl nieko. Ar bent susimąstėte, kaip aš kenčiu, kai jūs šokinėjote iš džiaugsmo sužinoję, kad moteris, kurią mylėjau labiau už viską pasaulyje, susisprogdino pilname vaikų, kaip ji dinamito, restorane? O tu nori, kad aš patikėčiau, kad laikyčiau save laimingiausiu vyru, nes mano žmona yra didvyrė, nes ji paaukojo savo gyvybę, ištaigingą gyvenimą, mano meilę. Ji nė žodeliu neužsiminė, nelaimė užgriuvo mane netikėtai. Kaip aš atrodžiau kitų akyse, kai neigiau nenorėdamas pripažinti to, ką visi žinojo? Atrodžiau kaip raguotas vyras! Kaip apgailėtinas žmonos apgautas vyras! Buvau pajuokos objektas — štai, kaip aš atrodžiau kitų akyse. Apkvailintas vyras, kurį žmona vedžioja už nosies, o jis neriasi iš kailio stengdamasis dėl jos laimės.

— Žinai, man atrodo, kad tu beldiesi ne į tuos vartus. Aš čia niekuo dėtas. Aš pats neįtariau apie Sihem ketinimus. Toli gražu netikėjau, kad ji gali šitaip pasielgti.

— Bet juk sakei, kad didžiuojiesi.

— Ką galėjau daugiau pasakyti? Man net į galvą neatėjo, kad tu nieko nežinai.

— Nejaugi manai, kad būčiau ją skatinęs sukelti šitokį spektaklį, jei būčiau bent nutuokęs apie jos ketinimus?

— Aš nežinau, ką ir galvoti, Aminai. Atleisk, jei... jei... na, aš nieko nebesuprantu. Aš... aš nežinau, ką tau atsakyti.

— Jei nežinai, tai tylėk. Bent nesąmonių nešnekėsi.

10

Staiga man pagailsta Jasero. Tarytum bijodamas smūgio, suglumęs gūžiasi į nubrizgusią apykaklę ir vengdamas mano akių dedasi žiūrįs į plentą. Aišku, kad pasirinkau neteisingą kelią. Jaseras ne iš tų žmonių, kuriais galima pasikliauti ištikus nelaimei, o dar mažiau tikėtina, kad jis prisidėjo prie teroristinio akto rengimo. Sulaukęs šešiasdešimties jis tebėra mazgotė. Akys išvarvėjusios, raukšlėta burna įdubusi. Atrodo toks sukriošęs, kad, regis, tuoj išleis paskutinį kvapą. Jei sakosi nieko nežinąs apie teroristinį išpuolį, vadinasi, taip ir yra. Jaseras niekada nelenda į pavojų. Gyvenime neregėjau, kad jis vaidytųsi ar pasiraitojęs rankoves pultų peštis. Veikiau atvirkščiai — iškilus grėsmei jis greitas slėptis ir palaukti, kol viskas nurims, o ne stoti į kovą. Klaiki policijos baimė ir aklas paklusnumas valdžiai pavertė jo gyvenimą nuolatine kova už išlikimą. Dieną naktį jis lenkia kuprą, kad sudurtų galą su galu, o kiekvieną duonos kąsnį manosi nugvelbęs piktam likimui iš panosės. Stebėjau, kaip jis susigūžęs į nušiurusią apykaklę kiurkso prie vairo prislėgtas kaltės, kad pasipainiojo man po kojom. Suvokiu, koks absurdiškas mano poelgis. Tačiau kaip numalšinti tą ugnį, kuri ryja mane iš vidaus? Kaip man, kuriam nuplėšta garbė, žiūrėti į savo atspindį veidrodyje nematant savo veido. Kaip neregėti akių, kuriose atsispindi netikrumas. Nors faktas akivaizdus, tačiau abejonė aitrina širdį. Kas, kad kapitonas Mošė atskleidė man visą tiesą, vis tiek, kai užmerkiu akis, išnyra Sihem šypsena. Ji buvo tokia švelni ir rūpestinga. Sode glaudžiau apkabinęs ją per liemenį ir pasakojau apie laimingą mūsų rytdieną. Regėjos, ji gerte gėrė mano žodžius apie milžiniškus planus, kuriamus jos labui. Net dabar jaučiu, kaip jos pirštai drąsinamai ir, kaip man tuo metu atrodė, su nesuvaidintu pasitikėjimu spaudžia manuosius. Jos tikėjimas mūsų laiminga ateitimi buvo tvirtas it plienas. Kai man nusvirdavo rankos, ji uždegdavo mano širdį drąsa. Mes buvome laimingi ir pasitikėjome vienas kitu. Koks prakeiksmas prapuldė mūsų meilės tvirtovę, kurią stačiau jai. Tvirtovė pranyko lyg smėlio pilis, nuplauta bangos. Iš kur semtis tikėjimo, kai su visišku atsidavimu duota priesaika, pagal paprotį laikoma šventa, pasirodo yra sulaužoma kaip melagių melagio garbės žodis? Neduodantis ramybės klausimas atginė mane į Betliejų, nes sutrikęs niekur nerandu paguodos.