Ясмина Хадра - Kerštas

Jaseras atsiprašomu balsu praneša, kad reikia statyti sunkvežimį į garažą, jis negalįs jo laikyti prie namų, nes gatvelė neįvažiuojama. Regis, lengviau atsikvėpė, kai pagaliau rado protingų žodžių. Gali statyti tą savo kledarą, kur tik širdis geidžia. Jaseras pritariamai linkteli ir, tarsi kas būtų nukėlęs nuo jo nepakeliamą naštą, šauna visu greičiu, nekreipdamas dėmesio į keliu einančius žmones. Kertame chaotišką kvartalą, išlendame į dulkėtą aikštę, kurioje prekiautojas keptos mėsos vėrinėliais vaiko nuo jų muses. Garažas stovi siaurutės gatvelės gilumoje priešais kiemą, priverstą sukiužusių dėžių ir įvairiausių nuolaužų. Jaseras du kartus pypteli, o po geros valandėlės pokšteli atšaunamas skląstis. Girgždėdami atsiveria dideli, nusišėrusio mėlynumo vartai. Jaseras padaro keletą manevrų stengdamasis apsukti mašiną priekiu į vartus ir, įvažiavęs į savotišką kiemelį, vikriai įspraudžia sunkvežimį tarp nykštukinio keltuvo ir visureigio aplamdytais šonais. Nevalyvas žilagalvis sargas atsisveikindamas vangiai pamoja mums ranka, uždaro vartus ir grįžta prie savo darbų.

— Seniau čia buvo apleistas sandėlis, — paaiškina Jaseras, mėgindamas pakeisti temą. — Adelis nusipirko jį už skatikus. Ketino įrengti mechanines dirbtuves. Bet mūsiškiai nagingi, pasiremontuoja patys. Be to, menkai jiems rūpi taisyti savo senus kledarus, todėl netrukus ištiko bankrotas. Adelis daug pinigų sukišo. Dabar, laukdamas geresnių laikų, iš sandėlio padarė aikštelę. Čia apylinkės gyventojai laiko mašinas.

Šen ten stovėjo koks pustuzinis mašinų su užlaužtais stabdžiais. Vienos nebevažiuojamos, nuleistomis padangomis, išdaužytais priekiniais stiklais. Mano dėmesį patraukia galinga mašina, stovinti kiek tolėliau pavėsyje. Tai senos laidos gelsvas mersedesas, iki pusės uždengtas brezentu.

— Šita priklauso Adeliui, — sugavęs mano žvilgsnį didžiuodamasis praneša Jaseras.

— Kada nusipirko?

— Neprisimenu.

— Kodėl ji pastatyta ant trinkų? Ar kokia retenybė?

— Šitaip nieks nevažinės, kol Adelio nėra namie.

Mano galvoje suskamba du balsai. Pirmiausia kapitono Mošės balsas: autobuso Tel Avivas — Nazaretas vairuotojas teigia, kad tavo žmona įsėdo į senos laidos gelsvą mersedesą. Nuaidėjusius žodžius staiga nustelbia Navedo Roneno balsas: mano uošvis turi tokį patį.

— Kur dabar Adelis?

— Žinai, koks tų verteivų gyvenimas. Vieną dieną šen, kitą — žiūrėk, jau kitur vaikosi naudą.

Jasero veidas vėl paniuro.

Tel Avive giminės retai kada mus aplankydavo, bet Adelis dažnai užsukdavo į svečius. Jis buvo jaunas, energingas, troško žūtbūt pralobti. Neturėjo net septyniolikos, kai pirmą kartą pasiūlė man tapti telefonų verslo, kurį ketino pradėti, dalininku. Kadangi kažką neaiškiai numykiau, jis netrukus vėl prisistatė su kitu planu. Dabar ketino supirkinėti atsargines automobilių dalis. Ilgai vargau, kol išaiškinau, kad esu chirurgas ir neturiu verslininko gyslelės. Užgriūdavo pas mus kiekvieną kartą, kai atvažiuodavo į Tel Avivą. Adelis buvo žavus valiūkas. Sihem jį iškart pamilo. Jis svajojo Beirute įkurti neregėtą įmonę, su kuria ketino užkariauti visą arabų pasaulio rinką, o ypač Persijos įlankos monarchijas. Dabar jis akių neberodo daugiau nei metai.

— Tąsyk, kai lankėsi Sihem, Adelis buvo namie?

Jaseras nervingai glostinėja nosies kuprelę.

— Nežinau. Tuokart buvau mečetėje, penktadienio pamaldose. Tik Isamas, anūkas, buvo paliktas namų sergėti.

— Juk sakei, kad ji nepasiliko net arbatos išgerti.

— Čia toks posakis.

— O Adelis?

— Nežinau.

— Ar Isamas žino?

— Aš jo neklausiau.

— Ar Isamas pažinojo mano žmoną?

— Manau, kad taip.

— Iš kur? Juk Sihem kojos nebuvo į Betliejų įkėlusi, be to, nei tu, nei Leila, nei tavo anūkas nesilankėte pas mus?

Jaseras dar labiau paniursta, padrikai sumostaguoja rankomis.

— Eikim namo, Aminai. Išgersim arbatos ir pašnekėsim šviesesne galva.

Namie, pasirodo, dar kebliau. Lovoje randame negaluojančią Leilą, o galvūgalyje budinčią kaimynę. Pulsas silpnas. Patariu nugabenti ją į artimiausią polikliniką. Jaseras priešindamasis aiškina, kad ji gydosi, geria saujomis vaistus — tai nuo jų prasčiau pasijuto. Kiek vėliau Leila užsnūdo, tada pasakiau Jaserui, kad norėčiau pasikalbėti su Isamu.

— Pirmiausia reikia jį atvesti, — sako jis nenoriai. — Čia netoliese, tik už dviejų žingsnių.

Maždaug po dvidešimties minučių pargrįžta Jaseras, vesdamas už rankos berniuką pažaliavusiu veidu.

— Jis serga, — įspėja Jaseras.

— Jei serga, tai nereikėjo vesti.

— Nieko baisaus, jei jau taip reikalai pasisuko.... — nekantriai burbtelėjo jis.

Iš Isamo neišpešu nieko nauja. Tikriausiai vesdamasis senelis primokė, ką sakyti. Pasak jo, Sihem atvažiavusi viena. Paprašiusi atnešti popieriaus lapą ir rašiklį. Isamas išplėšęs lapą iš savo mokyklinio sąsiuvinio. Baigusi rašyti ji įdavusi laišką ir paprašiusi nubėgti į paštą išsiųsti. Tą jis ir padaręs. Išeidamas jis pastebėjęs vyriškį už gatvės kampo. Neprisimena, kaip jis atrodė, bet, jo manymu, jis ne vietinis. Grįžęs iš pašto jis neberado Sihem. Nepažįstamasis taip pat buvo dingęs.

— Ar namuose buvai vienas?

— Taip. Močiutė buvo pas tetą En Kereme. Senelis — mečetėje. Aš ruošiau namų darbus ir saugojau namus.

— Tu pažinojai Sihem?

— Mačiau jos nuotraukas albume pas Adelį.

— Iškart ją atpažinai?

— Ne, neiškart. Bet kai pasisakė, kas ji tokia, atsiminiau. Ji neprašė nieko pakviesti, norėjo tik parašyti laišką.

— Kokia ji tau pasirodė?

— Graži.

— Ne to klausiu. Ar atrodė nervinga, skubanti ar panašiai?

Isamas susimąsto.

— Atrodė normali.

— Ir viskas?

Isamas nieko neatsako, tik klausiamai pasižiūri į senelį.

Ūmai atsigręžęs užsipuolu Jaserą:

— Tu sakaisi jos nematęs, Isamas nepasakė nieko, ko mes nežinome, tada kas man gali paliudyti, kad mano žmona atvyko į Betliejų prašyti šeicho Marvano palaiminimo?

— Kiekvienas vaikas tau pasakys, — patikino jis. — Visas Betliejus žino, kad Sihem lankėsi miestelyje susisprogdinimo išvakarėse. Dabar ji pas mus kaip šventoji. Yra kas dievagojasi, neva, šnekėjosi su ja, bučiavo į kaktą. Šitai pas mus įprasta. Kankinys duoda akstiną visokiems pramanams. Visko gali būti, kad gandai kiek išpūsti, bet visi kaip vienas tvirtina, kad tą penktadienį šeichas Marvanas palaimino Sihem.

— Jis priėmėją didžiojoje mečetėje?

— Ne per pačias pamaldas. Daug vėliau, kai visi tikintieji išsiskirstė po namus.

— Suprantu.

Ryte dar švintant prisistatau į didžiąją mečetę. Vieni vyrai meldžiasi atsiklaupę ant plačių kilimų, kuriais nuklotos mečetės grindys, kiti kiek nuošaliau skaito Koraną. Ant slenksčio nusiaunu batus ir įeinu į šventovę. Senukas, paklaustas, kur rasti vyresnįjį, tik susigūžia pasipiktinęs, kad pertraukiau jo maldą. Apsidairau aplinkui ieškodamas gailestingos sielos, kuri parodytų kur eiti.

— Taip? — kažkas sausai tarstelėja už nugaros.

Tai jaunas aukštaūgis vyras, liesu veidu, giliomis akimis ir kuprota nosimi. Ištiesiu ranką pasisveikinti, bet jis nepaspaudžia. Matyt, mano veidas nekelia pasitikėjimo. Jo akys klausia, ko man čia reikia.

— Daktaras Aminas Džafaris.

— Na ir...?

— Aš daktaras Aminas Džafaris.

— Girdėjau. Kuo galiu pasitarnauti?

— Mano vardas jums nieko nesako?

Jis dviprasmiškai nusiviepia.