Ясмина Хадра - Kerštas

Uždėjęs ranką man ant peties jis tęsia:

— Jūsų žmona — kankinė. Mes per amžius būsime jai dėkingi už pasiaukojimą. Bet tai nereiškia, kad jūs turite teisę trikdyti jos šviesų atminimą ir kelti pavojų. Mes gerbiame jūsų sielvartą, jūs gerbkite mūsų kovą.

— Noriu sužinoti...

— Dabar ne laikas, daktare Džafari, — griežtai nukerta jis. — Prašau, grįžkite į Tel Avivą.

Jis ženklu parodo savo žmonėms pasišalinti.

Kai liekame vieni du, jis abiem rankom suima mane už kaklo, pasistiebia ir plėšriai pabučiavęs mane į kaktą nueina neatsigręždamas.

11

Išgirdusi skambutį Kim iškart prišoka prie durų. Net nepaklaususi tučtuojau atidaro duris.

— Dieve aukščiausias! — sušunka ji. — Kur taip ilgai prapuolei?

Matydama, kad tvirtai stoviu ant kojų, apžiūri mane iš visų pusių. Ji tikrina, ar nesuplėšyti drabužiai, nesumuštas veidas ir galop, atkišusi rankas į priekį, sušunka rodydama pirštus:

— Puiku! Gali pasidžiaugti, griebiausi senų įpročių — graužiau nagus.

— Betliejuje neradau taksi, o dėl policijos užkardų niekas nenorėjo nelegaliai vežti.

— O ko nepaskambinai? Galėjau atvažiuoti paimti.

— Būtum neradusi kelio. Betliejus klaidi skylė. O vakare dar ir pavojinga, nes prasideda savotiška komendanto valanda. Neišmaniau, kokią vietą tau nurodyti.

— Gerai jau gerai, — taria ji leisdama man praeiti. — Svarbiausia — tu gyvas ir sveikas.

Terasoje padengtas stalas.

— Kol basteisi, nupirkau šio bei to. Tikiuosi, nevakarieniavai. Surengiau nedidelę puotą.

— Mirštu iš bado.

— Malonu girdėti puikią naujieną, — mestelėjo.

— Nusiplūkiau iki devinto prakaito.

— Taip ir žinojau... Vonia paruošta.

Nueinu į kambarį atsinešti tualeto reikmenų.

Gal dvidešimt minučių stoviu po karštu dušu rankomis atsirėmęs į sieną, atstatęs nugarą ir nuleidęs galvą. Nuo deginančio vandens srovės kūne atslūgsta įtampa. Jaučiu, kaip atsipalaiduoja raumenys ir nurimsta kvėpavimas. Slėpdamasi už užuolaidos Kim ištiesia chalatą. Mane pralinksmina jos perdėtas drovumas. Energingai trindamas rankas ir kojas nusišluostau nepaprastai plačiu rankšluosčiu ir įsisupęs į dukslų Benjamino chalatą einu į terasą.

Tik spėju atsisėsti, kažkas paskambina į duris. Nustebę susižvalgome.

— Lauki svečių? — paklausiu.

— Nebent neprašytų, — taria ji eidama atidaryti.

Nekreipdamas dėmesio į Kim, į vidų įsiveržia augalotas vyras su žydiška kipa ir apatiniais marškinėliais. Skubriu žvilgsniu per Kim viršugalvį apmeta kambarį ir nužvelgęs mane ištaria:

— Aš kaimynas iš trisdešimt aštunto namo. Pamačiau šviesą ir atėjau pasisveikinti su Benjaminu.

— Benjamino nėra, — sausai pareiškia Kim, supykusi dėl tokio įžūlumo. — Aš jo sesuo, daktarė Kim Jehuda.

— Sesuo? Aš jūsų niekada nemačiau.

— Užtat dabar matote.

Jis linkteli galva ir pažvelgia į mane:

— Tikiuosi, kad labai nesutrukdžiau.

— Nieko tokio.

Atsisveikindamas jis prideda pirštą prie smilkinio ir išeina.

— Neraliuotas galvijas, — bamba Kim sėsdamasi prie stalo. Pagaliau pradedame valgyti. Vakaro oras pritvinksta cikadų svirpesio. Aplink žibintą, kabantį prie laukųjų durų, sukiojasi didžiulis naktinis drugys. Danguje, kur iščiulbėta šitiek meilės giesmių, liūdnai debesyje murkso vienišas pilnėjantis mėnulis. Per vasarnamį juosiančią mūrinę tvorą matyti Jeruzalės šviesos, virš išniekintosios tvirtovės sienos, varganos ir bjaurios, gimusios iš žmonių nepastovumo ir jų nuolat besikartojančių niekšybių, kyla minaretai ir bažnyčių varpinės. Nepaisant gėdos, kurią daro ši nesantaikos Siena, subjaurota Jeruzalė gyvena toliau. Ji stovi kaip stovėjusi, iš vienos pusės apgaubta švelnios medžių paūksmės, iš kitos — rūsčios Judėjų dykumos. Ji semiasi gyvybės iš nemariosios savo prigimties, kurios paslapties neįminė nei kitados viešpatavę karaliai, nei šių dienų šarlatanai. Nors ją nualino sūnų nesantaika, vieni piktnaudžiauja valdžia, kiti — žūsta kankinių mirtimi, bet tikėjimas išliko tvirtas, o šiąnakt jos viltis kaip niekad gyva. Dabar, kai miesto gyventojai ruošiasi miegoti, Jeruzalė stovi susikaupusi žvakių šviesoje ir, galima pamanyti, kad būtent dabar pildosi pranašystės. Rimtis yra taikos prieglobstis. Medžių lapijoje šlama vėjelis, prisigėręs smilkalų ir dangiško kvapo. Pakanka įtempti ausis ir išgirsti dievybių pulsavimą, ištiesti ranką ir priimti iš jų pasigailėjimą, pajusti dvasią ir tapti su dievais vienu kūnu.

Kai buvau paauglys, be galo mėgau Jeruzalę. Kad ir kur būčiau, prie Uolos mečetės ar prie Raudų sienos, vienodai nusmelkdavo virpulys. Negalėjau išlikti abejingas ramybei, kurią skleidė Šventojo Kapo bazilika. Vaikštinėjau iš kvartalo į kvartalą su tokiu pat susižavėjimu, tarsi nuo žydų legendų prie beduinų pasakų. Nereikėjo būti pacifistui, kad atmesčiau karo teorijas ir kandžius pamokslus. Pakako pakelti akis ir gerai įsižiūrėti į statinius, kad pasipriešinčiau viskam, kas gali sugriauti jų amžiną didingumą. Jeruzalė plėšoma dvilypio jausmo — haremo moterų malonumų geismo ir šventosios skaistumo, trokšta patirti svaigulį ir būti garbinama. Ji sunkiai išgyvena savo vaikų pakrikimą ir nebodama audrų nei griausmų viliasi, kad šviesos spindulėlis apšvies aptemusius jos vaikų protus. Kartais ji paverčiama dievų buveine, kartais — getu, kartais mūza, kartais — sugulove, kartais — šventykla, kartais — kautynių lauku. Ji kenčia, kad jos įkvėptųjų poetų aistros išsigimsta ir su nuoskauda širdyje meldžiasi žiūrėdama į miestelėnų užgaidų siaubiamą miestą, o jos maldas nustelbia pragariškas pabūklų tratėjimas...

— Gerai praėjo? — Kim nutraukia mano minčių srautą.

— Kas praėjo?

— Diena.

Servetėle nusišluostau lūpas.

— Nukritau kaip iš dangaus, — tariu. — Sumaišiau jiems visas kortas, dabar laužo galvą, kaip manęs atsikratyti.

— Netgi šitaip?.. Kokios dabar taktikos imsies?

— Nežinau. Nesumodamas, nuo ko pradėti, aš klimpstu vis gilyn į balą.

Ji įpila gazuoto vandens. Ranka dreba.

— Nejau manai, kad jie nemėgins tau sutrukdyti?

— Neturiu nė menkiausio supratimo.

— Jeigu šitaip, tada ko ten lendi, ką nori sužinoti?

— Tegul jie man pasako, Kim. Aš ne policininkas ir ne žurnalistas. Pyktis mane gyvą suės, jei sėdėsiu rankas sudėjęs. Jei atvirai, aš nežinau, ko iš tiesų ieškau. Aklai paklustu nesuprantamam instinktui. Tai jis mane veda kur panorėjęs. Nežinau, kur einu, ir man vienodai rodo. Bet patikėk, kai sujudinau tą širšyną, pasijutau daug geriau. Reikėjo pamatyti jų veidus, kai mane išvydo... Ar supranti, ką turiu galvoje?

— Ne visai, Aminai. Tokie tavo žygiai nežada nieko gero. Mano galva, tu klysti eidamas pas tuos žmones. Tau reikėtų gero psichologo, o ne dvasinio vadovo. Šitie žmones neprivalo tau duoti ataskaitą.

— Jie nužudė mano žmoną.

— Sihem nusižudė pati, Aminai, — ištaria ji švelniai, bijodama pažadinti manyje snaudžiančius demonus. — Ji žinojo, ką daro. Ji pati pasirinko tokį likimą. Tai ne tas pats, kas nužudyti.

Kim žodžiai mane suerzina.

Ji paliečia mano ranką.

— Jei nežinai, ko ieškai, kodėl puoli stačia galva į tą purvą? Pasirinkai netinkamą kelią. Tarkim, tie žmonės sutiks pasimatyti su tavimi. Ką manai iš jų išpešti? Jie pasakys, kad tavo žmona pasiaukojo dėl kilnaus tikslo ir pakvies tave padaryti tą patį. Aminai, jie atsižadėjo šito pasaulio. Prisimink Navedo žodžius. Jie kankiniai, pasiruošę viską palikti, laukiantys signalo, kad išlėktų dūmais. Patikėk, tu klaidžioji neteisingais keliais. Grįžkime namo ir leiskime veikti policijai.