Ясмина Хадра - Kerštas

Pasikėlęs tunikos skvernus jis atsisėda ant demblio ir pariečia kojas.

— Tavo sielvartas, broli Aminai, sujaudino mane iki širdies gelmių. Dievas mato, kad ir aš kenčiu.

— Abejoju. Savi marškiniai arčiausiai kūno.

— Aš taip pat netekau artimųjų.

— Aš nesielvartavau dėl jų.

Jis kietai sučiaupia lūpas.

— Atrodo...

— Čia ne mandagumo vizitas, — nutraukiu jį.

— Suprantu... Kuo galiu tau pasitarnauti?

— Žuvo mano žmona. Ji susisprogdino mokinukų būryje. Prieš tai buvo atvykusi į šį miestą susitikti su dvasiniu vadovu. Aš degu pykčiu, kad ji išdavė mane, — pridūriau dusdamas iš įniršio, kuris it tamsi banga užliejo mane. — Negana to, mane siutina ir tai, kad ji veikė man už nugaros. Ar mano žmona islamistė? Nuo kada? Niekaip netelpa galvoje. Ji šiuolaikinė moteris. Mėgo keliauti, nesivaržydama galėjo plaukioti viešame baseine, laisvai siurbčioti limonadą kavinės terasoje. Ji didžiavosi savo plaukais ir neslėpė jų po šalių... Ko prikimšote į galvą, kad ta, kuri gailėjosi inkščiančio šunelio, staiga pavirto pabaisa, teroriste ir savižude?

Jis atrodo nusivylęs. Žavingas planas, kurį valandų valandas rūpestingai šlifavo prieš man atvykstant, nuėjo šuniui ant uodegos. Tokios reakcijos jis nelaukė, tikėjosi, kad nepaprasti nuotykiai, kurie prasidėjo nuo paslaptingo skambučio ir savotiško pagrobimo, pakirs mano drąsą. Aš pats nesuprantu, iš kur kyla tas nesuvaldomas akiplėšiškas aršumas, nuo kurio dreba rankos, bet ne balsas. Pašėlusiai daužosi širdis, bet nelinksta keliai. Seimininko arogancija ir prasto skonio maskaradas uždega mane pykčiu. Nors ir kausto baimė, nusprendžiu laikytis narsiai. Trokštu aiškiai parodyti šitam vodevilio kapelmeisteriui, kad nebijau, kad galiu drąsiai tėkšti jam į veidą visą savo pasibjaurėjimą ir tulžį, kuri išsiskiria žiūrint į tokius bepročius.

Jis ilgai grąžo rankas nebežinodamas nuo ko pradėti:

— Man nemalonu girdėti šiurkščius priekaištus, broli Aminai, — taria atsidusdamas. — Tačiau suprantu, kad jie padiktuoti didžiulio sielvarto, todėl neimsiu jų į širdį.

— Imsite ar neimsite, galite susikišti kur tinkamas.

Jo veidas užsiplieskia.

— Nebūk grubus. Negaliu pakęsti nešvankybių. Ypač iš žymaus chirurgo lūpų. Sutikau priimti tave dėl to, kad vieną kartą ir visiems laikams išaiškinčiau, jog nieko nelaimėsi keldamas scenas mūsų miestelyje. Čia tavęs niekas nelaukia. Troškai susitikti su judėjimo vadu? Susitikai. O dabar važiuok į Tel Avivą ir padėk kryželį. Dar vienas dalykas: aš asmeniškai nepažinojau tavo žmonos. Ji nepriklausė mūsų judėjimui, bet mes labai vertiname jos žygdarbį.

Jis pakelia į mane liepsnojančias akis:

— Paskutinė pastaba, daktare. Iš visų jėgų stengdamasis supanašėti su naujaisiais savo broliais tu nebepažįsti savo brolių, nebesupranti, kas yra kas. Islamistas yra politinis kovotojas. Jis turi vieną tikslą — įkurti teokratinę valstybę savo šalyje ir mėgautis savo šalies nepriklausomybe... Integristas — tai džihadistas, radikalusis ekstremistas. Jis netiki musulmoniškų valstybių suverenumu ir autonomija. Anot jų, visos musulmonų valstybės turi atsisakyti savo valstybingumo ir susijungti į vieną kalifatą. Integristai net puoselėja svajones apie urną — vieną ir nedalomą arabų tautą nuo Indonezijos iki Maroko. Jie mano, kad Vakarai privalo priimti islamo religiją, o jei ne — reikia juos pavergti arba sunaikinti... Mes, daktare Džafari, ne islamistai ir ne integristai. Mes išniekintos ir išjuoktos tautos vaikai, kovojantys taip, kaip galim, siekdami vienintelio tikslo — išvaduoti savo tėvynę bei atgauti garbę ir orumą.

Jis atidžiai stebi mane mėgindamas nuspėti, kokį poveikį padarė jo žodžiai. Mąsliai tyrinėja nepriekaištingo švarumo nagus ir tęsia toliau:

— Gaila, kad nepažinojau tavo žmonos. Ji nusipelnė, kad mes parklupę jai kojas bučiuotume. Jos auka už mus suteikia jėgų ir moko. Suprantu, kad jautiesi apgautas. Tai todėl, kad nesuvoki jos žygdarbio svarbos. Tave verčia niršti įskaudinta sutuoktinio savimeilė. O kai įžeista savimeilė nebetemdys akių, praregėsi ir daug ką suprasi. Jei tavo žmona nusprendė nepasakoti apie dalyvavimą kovoje, tai nereiškia, kad ji tave išdavė. Ji nemanė, kad verta tau sakyti. Kodėl ji turėjo duoti tau ataskaitą? Ji visiškai pasitikėjo Dievu... Neprašau, kad jai atleistum. Ko vertas vyro atleidimas, jei ji yra Viešpaties malonėje. Prašau tik vieno — užmiršk ir gyvenk toliau. Gyvenimo romanas tęsiasi.

— Aš noriu žinoti, kodėl? — paklausiu kvailai.

— Kas kodėl? Tai jos gyvenimo linija, ji su tavąja nesusijusi.

— Aš buvau jos vyras.

— Ji buvo tavo žmona. Jei nusprendė tylėti, vadinasi, turėjo tam priežasčių. Ji nematė reikalo tau sakyti.

— Nesąmonė! Ji buvo man įsipareigojusi. Nepasitraukiama iš gyvenimo šitaip lyg niekur nieko. Aš niekada jai nenusižengiau. O ji sugriovė mano gyvenimą. Savo pačios gyvenimą. Ir tų septyniolikos visai niekuo dėtų žmonių. Tu klausi, kodėl noriu sužinoti? O gi todėl, kad trokštu sužinoti viską — visą tiesą.

— Kokią tiesą? Tavo ar jos tiesą? Moters, kuri suvokė savo pareigą, ar vyro, kuris mano, kad išvengs atsakomybės, jei užmerks akis prieš tautos kančią? Kokią tiesą, daktare Aminai Džafari , trokšti išgirsti? Tiesą arabo, kuris mano, kad įgijęs Izraelio pilietybę padės tašką visiems vargams? Tiesą pavyzdinio arabo, kuris kviečiamas į grietinėlės pobūvius tik tam, kad galėtų pasimėgauti, kokie jie tolerantiški ir dėmesingi? Ar nori išgirsti tiesą to, kuris išvertęs kailį kiton pusėn mano tapęs kitu žmogumi? Ar tokios tiesos ieškai, ar nuo tiesos bėgi?.. Kokioje planetoje gyveni, ponuli? Kiekvieną Dievo dovanotą dieną pasaulis drasko į gabalus. Kas vakarą surenkame žuvusiuosius, kas rytą juos laidojame. Mūsų tėvynę niekina be atvangos, mūsų vaikai pamiršo, kas yra mokykla, mūsų mergelės nebesvajoja apie princus, nes jie labiau už jas pamilo intifadą4. Miestus niokoja tankai, o mūsų šventieji nebežino, ko griebtis. O tu šiltai įsitaisęs savo auksiniame narvelyje atsisakai matyti, koks pragaras verda. Kita vertus, turi tokią teisę. Kiekvienas gyvena taip, kaip išmano. Tačiau būk malonus, neieškok teisybės ten, kur šlykštimasi tavo prisitaikėliškumu ir egoizmu, neieškok pas tuos, kurie aukoja savo gyvenimus, kad tu praregėtum... Tavo žmona žuvo, kad atpirktų tave, pone Džafari.

— Apie kokį atpirkimą čia man paistai! — dabar aš, sekdamas jo pavyzdžiu, imu jį tujinti. — Tai tave visų pirma reikia atpirkti. Kaip drįsti kalbėti apie egoizmą žmogui, iš kurio atėmėt brangiausia, ką jis turėjo?... Kaip drįsti plauti smegenis herojiškomis ir kilniomis kalbomis, jei pats sėdėdamas šiltoje vietelėje siunti moteris ir vaikus į mirtį? Atsibusk, broli mano , mudu gyvename toje pačioje planetoje, tik mūsų kovos lauke plevėsuoja skirtingos vėliavos. Tu pasirinkai žudyti, aš pasirinkau gydyti. Tavo priešas mano pacientas. Aš ne egoistas ir nesu abejingas kitiems, išdidumo turiu ne mažiau už bet kurį kitą vyrą. Trokštu nugyventi vienintelį savo gyvenimą nestumdydamas kitų. Netikiu pranašystėmis, kurios išaukština kančią ir nuvertina sveiką protą. Nuogas atėjau į pasaulį, nuogas ir paliksiu. Visa, ką turiu, man nepriklauso. Kitų žmonių gyvenimai man taip pat nepriklauso. Visos žmonijos nelaimės kyla iš šito nesusipratimo. Ką Dievas duoda, reikia grąžinti. Nė vienas daiktas žemėje tau nepriklauso. Netgi tėvynė, apie kurią kalbi, nei tavo kapas, kuriame pavirsi į dulkes.