Ясмина Хадра - Kerštas

— Išleisk mane prie namų, — paprašau Kim, toli virpančiame ore sušmėžavus Tel Avivo daugiaaukščiams.

— Nori ką nors pasiimti iš namų?

— Ne, noriu grįžti namo.

Ji suraukia antakius.

— Dar ne laikas.

— Kim, juk tai mano namai. Niekur nesidėsiu, anksčiau ar vėliau teks grįžti.

Kim suvokia, kad leptelėjo kvailystę. Nervinga ranka nuo akių nubraukia plaukų sruogą.

— Aš ne tai norėjau pasakyti, Aminai.

— Aš nepykstu.

Kurį laiką ji vairuoja kramtydama lūpas:

— Tai vis dėl to prakeikto ženklo , kurio laiku nepastebėjai , ar ne?

Tyliu.

Iš už kalvos į kelią netikėtai iššoka traktorius. Iš visų jėgų spausdamas vairą jaunas vairuotojas mėgina suvaldyti mašiną. Šalia du rudi šunys. Vienas uostinėja kelią, kitas dairosi į šalis. Už gyvatvorės šmėkšteli maža suklypusi trobelė. Ji akimirksniu, lyg burtininko lazdele pamojus, pranyksta medžių lapijoje. Ir vėl ramu, per nusidriekusią lygumą bėga arimai. Oras žada būti puikus.

Laukdama, kol mus aplenks karinių mašinų vilkstinė, Kim kamantinėja toliau:

— Ar mano namuose tau nepatiko?

Žiūriu į ją, o ji žiūri tiesiai priešais save nenuleisdama akių nuo kelio.

— Kim, tu puikiai žinai, jei būtų nepatikę, būčiau nepasilikęs nė sekundės. Labai branginu su tavimi praleistą laiką. Dabar noriu pabūti vienas ir šviežia galva apsvarstyti, kas atsitiko per pastarąsias dienas.

Kim aiškiai rūpinasi, kad nepasidaryčiau sau ką bloga. Ji mano, kad netveriu savam kailyje ir būgštauja, jog pasilikęs vienas palūšiu ir pasiduosiu sielvartui. Ji mano, kad mane kamuoja depresija, kad esu per plauką nuo savižudybės. Nebūtina nė sakyti, jos elgesys išduoda slapčiausias mintis. Pirštai nepaliaujamai barbena, lūpos nerimsta, akys vengia mano žvilgsnio, gerklė užspausta. Ji atsikrenkščia kaskart, kai nori ištarti žodį... Stebiuosi, kaip ji nepametė sveikos nuovokos ir budriai sekė kiekvieną mano žingsnį.

— Gerai, — nusileidžia ji. — Parvešiu tave namo, o vakare užsuksiu paimti. Vakarieniausime pas mane.

— Noriu kurį laiką pabūti vienas.

Ji minutėlę apsimeta, kad mąsto, ir perkeipusi lūpas tardo toliau:

— Iki kada?

— Kol viskas susigulės.

— Gali ir niekada nesusigulėti.

— Nurimk, nesu mirtinas ligonis. Tiesiog noriu ramybės.

— Na ir puiku, — šūkteli ji su prastai paslėpta pykčio gaidele.

O po ilgos pauzės:

— Ar galiu bent į svečius užeiti?

— Paskambinsiu, kai būsiu pasiruošęs.

Ji įsižeidžia.

— Nepyk, Kim. Tu čia niekuo dėta. Žinau, kad sunku paaiškinti, bet juk puikiai supranti, ką noriu pasakyti.

— Aš nepykstu, tik nenoriu, kad būtum vienas. Man atrodo, kad tu per silpnas susidoroti su jausmais. Va žiūrėk, nagus jau nusikramčiau, tik odą beliko nuo pirštų nugraužti.

— Atleisk.

— Kodėl nenori pasikalbėti su profesoriumi Menašu? Jis puikus psichologas, mūsų abiejų draugas.

— Nueisiu, pažadu, tik vėliau. Noriu kiek atsigauti. Kai jausiuos geriau, tada su juo ir pasikalbėsiu.

Ji išleidžia mane prie namo, nedrįsta užeiti į vidų. Uždarydamas vartelius jai nusišypsau. Ji mirkteli man nusiminusi.

— Aminai, neleisk, kad tas tavo ženklas sugriautų gyvenimą. Šitaip save kankindamas tu visai nusigaluosi, o kai mėginsi atsistot ant kojų, subyrėsi kaip sudūlėjusi mumija.

Nelaukdama atsakymo, ji užveda mašiną.

Nuvažiuojančio nisano burzgesys nutyla. Stovėdamas priešais namą ir jo skleidžiamą tylą suvokiu, kokia nepaprastai sunki vienatvė laukia manęs. Pradedu ilgėtis Kim... Aš vėl vienui vienas... Nenoriu palikti tavęs vieno, — štai ką Sihem pasakė tą vakarą prieš išvažiuodama į Kafr Kaną. Nelauktai viskas iškyla atmintyje. Dabar, kai nieko nebesitikiu. Tą paskutinį vakarą Sihem iškėlė karališką puotą, pagamino valgių, kuriuos aš be proto mėgstu. Vakarieniavome žvakių šviesos nutviekstoje svetainėje. Ji beveik nevalgė, tik grakščiai pasismeigdavo šį bei tą iš mano lėkštės. Ji buvo neapsakomai graži ir be galo tolima. „Kodėl tu liūdna, meile mano?“ — paklausiau jos. „Nenoriu palikti tavęs vieno, mielasis, — atsakė ji ir pridūrė: — Atrodo, jog visą amžinybę nesimatysime“. Tai ir buvo perspėjimas — praleistas ženklas. Negalėjau įtarti, kad už jos spindinčių akių žioji bedugnė, negalėjau įžvelgti, kad po šitokiu dosnumu slypi atsisveikinimas. Tą naktį ji nepaprastai jausmingai man atsidavė.

Atrodo, visą amžinybę stoviu drebėdamas prie laukujų durų nesiryždamas jų praverti.

Namų tvarkytoja taip ir nepasirodė. Kelis kartus surenku jos telefono numerį. Kaskart įsijungia atsakiklis. Nusprendžiu veikti ryžtingai. Namuose karaliauja kapitono Mošės vyrų palikta netvarka: kambariai apversti aukštyn kojom, stalčių turinys išverstas ant grindų, spintos iškuistos, lentynos ištraukiotos, baldai išstumdyti. Man nesant viską užklojo dulkės ir medžių lapai, kurių prinešė per iškultus langus, nors visko gali būti, kad ne visus uždariau per skubėjimą. Sodas nusiaubtas, voliojasi skardinės, laikraščiai ir visokiausios šiukšlės, kurių tą baisią nepavykusio linčo teismo dieną primėtė kerštaudami persekiotojai. Paskambinu pažįstamam stikliui. Jis sakosi turįs šiuo metu daug darbo, bet pasistengs iki vakaro užeiti. Pasiraitojęs rankoves šoku daryti tvarką: surenku, kas išmėtyta, pakeliu, kas nuversta, sukišu į vietą lentynas ir stalčius, išrūšiuoju, kur sveiki daiktai, kur sulaužyti. Kai ateina stiklius, namai atrodo beveik tvarkingai. Stiklius padeda išnešti maišus su šiukšlėmis ir nueina apžiūrėti langų. Aš tuo tarpu einu į virtuvę virti kavos ir parūkyti. Netrukus prisistato ir stiklius, pasižymėjęs bloknote darbus, kuriuos reikės padaryti.

— Kas čia praūžė: viesulas ar vandalai? — paklausia.

Pasiūlau puodelį kavos, jis su malonumu paima. Jis — rudaplaukis strazdanotas dručkis su didele burna, sukumpusiais pečiais ir trumpomis kojomis, prasmegusiomis storapadžiuose kareiviškuose batuose. Pažįstu jį daugelį metų, dusyk operavau jo tėvą.

— Darbelio daug, — praneša jis. — Reikės pakeisti dvidešimt tris stiklus. Neprašai būtų stalių pasikviesti: du rėmai išlaužti, be to, langines reikia pataisyti.

— Ar pažįsti nagingą stalių?

Prisimerkęs pamąsto.

— Yra vienas neblogas, bet nežinau, ar šiuo metu laisvas. Darbus pradėsiu ryt. Visą mielą dieną nebuvo kada prisėsti, nebepastoviu ant kojų. Atėjau tik darbų sąrašą pasidaryti. Ar gerai?

Žvilgteliu į laikrodį.

— Gerai, pradėk rytoj.

Stiklius vienu mauku išgeria kavą, įsideda bloknotą į krepšį su nubrizgusiomis rankenomis ir išeina. Baiminausi, kad neužklaustų apie teroristinį išpuolį. Juk savaime aišku, kad žino, iš kur ta netvarka, bet jis nė žodeliu neužsiminė. Užsirašė, ką reikia padaryti, ir viskas. Toks elgesys mane labai pamalonino.

Nusiprausęs po dušu išeinu į miestą. Su taksi nuvažiuoju prie garažo, kuriame prieš važiuodamas į Jeruzalę pastačiau mašiną. Patogiai įsitaisau prie vairo ir pasuku jūros link. Dėl didelių spūsčių gatvėse priverstas pasistatyti mašiną stovėjimo aikštelėje priešais Viduržemio jūrą. Aplinkui vaikštinėja porelės ir šeimos. Pavakarieniauju kukliame restoranėlyje, čia pat pereinu gatvę ir bare išlenkiu keletą bokalų alaus, slampinėju pajūriu iki pusiaunakčio. Bangų šniokštimas suteikia pilnatvės pojūtį. Parsirandu namo kiek įkaušęs, tačiau protas atrodo šviesesnis.

Užsnūstu fotelyje nenusirengęs, su visais batais: miegas palaužia nė nebaigus surūkyti cigaretės. Ūmai pašoku iš miegų, atrodo, girdėjau pokštelint langą. Visu kūnu žliaugia prakaitas. Tikriausiai sapnavau košmarą, tačiau negaliu atsiminti, ką regėjau sapne. Svirdinėdamas atsistoju. Širdis apmiršta. Per nugarą nueina pagaugai. Kas čia? — išgirstu savo balsą. Seku paskui nerimą keliantį girgždėjimą, uždegu šviesą prieškambaryje, virtuvėje, kambariuose... Kas čia? Antro aukšto balkono durys atdaros, užuolaida išsipūtusi. Balkone nieko nėra. Uždarau langines ir nueinu į svetainę. Tačiau juntu kambaryje savotišką tolimai artimą kažkieno buvimą. Dar smarkiau nukrečia drebulys. Be jokios abejonės, čia Sihem arba jos šmėkla, arba ir viena, ir kita... Sihem... Erdvė pamažu prisipildo nematomo, bet juntamo jos buvimo. Keli širdies tvinksniai ir jos esybė užpildo visą kambarį, palikdama tik menkutį oro tarpą, kad neuždusčiau. Dabar ji karaliauja namuose. Viskas primena ją: sietynai, komodos, užuolaidos, lentynos ir spalvos... Paveikslai, kuriuos ji išrinko ir pakabino. Regiu, kaip ji pirštais parėmusi smakrą lėtai žengia kelis žingsnius atgal, kraipo galvą, norėdama įsitikinti, ar tiesiai kabo paveikslas. Sihem buvo labai pedantiška. Ji nieko nedarė atmestinai. Galėjo valandų valandas ieškoti tinkamos vietos paveikslui arba stengtis kuo gražiau užmesti užuolaidos klostę. Palikęs svetainę seku jos pėdsakais iš kambario į kambarį. Tikroviški vaizdai susilieja su atsiminimais. Štai čia ji ilsisi ant odinės sofos. Grakščiai lakuoja nagus rožiniu laku. Visose kertelėse šmėkščioja jos šešėliai, visi veidrodžiai atspindi dalelytę jos grožio, kiekvienas virptelėjimas byloja apie ją.