Ясмина Хадра - Kerštas

Atrodo, ištiesčiau ranką ir paliesčiau jos juoką, atodūsį, kvepalų aromatingą dvelksmą... Norėčiau, kad padovanotum man dukterį, — sakydavau jai pirmaisiais mūsų meilės metais... Šviesiaplaukę ar tamsiaplaukę ? — klausdavo ji rausdama... Svarbiausia, kad būtų sveika ir graži. O visa kita — akių ar plaukų spalva — neturi reikšmės. Noriu, kad paveldėtų tavo žvilgsnį ir duobutes skruostuose. Kai judvi šypsotumėtės, būtumėte panašios lyg du vandens lašai... Užlipu į antro aukšto svetainę su aksominiais garanto spalvos užtiesalais ir pieno baltumo užuolaidomis. Vidury raštuoto persiško kilimo stovi du masyvūs krėslai bei stalas iš stiklo ir chromo. Išilgai sieną, nuo vieno galo iki kito, stovi vyšnios medžio didžiulė knygų lentyna. Joje kruopščiai surikiuotos eilės knygų ir dailūs iš tolimų kelionių parsivežti niekučiai. Šitas kambarys mums su Sihem buvo lyg dramblio kaulo bokštas. Niekas negalėjo čia įžengti. Čia buvo mūsų asmeninis kampelis, nepaprastai brangus prieglobstis. Užsukdavome čia pailsėti, pabūti tyloje, atgaivinti kasdienybės triukšme atbukusius jausmus. Skaitydavome knygas, klausydavomės muzikos, atsipalaiduodavome. Su tokiu pat susidomėjimu skaitėme Kafką ir Khalilį Gibraną, pasimėgaudami klausėmės Oumo Kalsoumo ir Pavaročio... Ūmai kūnas nueina pagaugais. Pakaušį nutvilko skubrus alsavimas, sunkus ir karštas. Tikiu, jei tik atsisuksiu, atsitrenksiu į ją kaktomuša, išvysiu skriejančią oru siautulingame šokyje, didelėmis akimis, švytinčią nuostabiu grožiu, puikesnę nei mano beprotiškiausiuose sapnuose....

Neatsisuku.

Atbulas traukiuosi iš svetainės, Sihem alsavimą nusineša skersvėjis. Įsmunku į kambarį, uždegu visas šviesas, kad neliktų nė vieno šešėlio, nusirengiu, surūkau paskutinę cigaretę, praryju dvi tabletes ir palendu po antklode.

Šviesos negesinu.

Kitą dieną atsipeikėju svetainėje. Susigriebiu, kad stoviu atsirėmęs veidu į stiklą ir laukiu, kol patekės saulė. Kaip atsidūriau šitame vaiduokliškame kambaryje? Nejau pats atėjau, o gal vaikščiojau per miegus? Nenuvokiu.

Dangus virš Tel Avivo vaiskus, be debesėlio. Mėnulis baigia sudilti, teliko menka atplaišėlė. Rytuose balsvėjančiame danguje viena po kitos pamažėle gęsta žvaigždės. Kitoje tvoros pusėje kaimynas blizgina mašinos priekinį stiklą. Visame kvartale jis vienintelis keliasi su aušra. Jis — vieno prabangiausių restoranų šeimininkas. Skuba į turgų norėdamas aplenkti varžovus. Kartais susitikdavome apyaušriais: jis ruošiasi į turgų, o aš grįžtu iš darbo. Persimesdavome mandagumo frazėmis. Po teroristinio išpuolio jis apsimeta, kad manęs nepažįsta.

Devintą valandą išblukusiu furgonėliu atvažiuoja stiklius. Atsiveža į pagalbą du spuoguotus paauglius. Atsargiai iškrauna stiklo lakštus ir kitas medžiagas. Praneša, kad netrukus prisistatys ir stalius. Tikrai, po kelių akimirkų dengtu sunkvežimiu privažiuoja stalius. Liesas, aukšto ūgio, raukšlių išvagotu veidu, rimtų akių vyras. Vilki iki ataudų nudėvėtu kombinezonu, pareiškia norįs apžiūrėti sulūžusius rėmus. Stiklius pasišauna jam viską aprodyti. Lieku vienas pirmo aukšto svetainėje. Rūkau ir geriu kavą. Mąstau, kad neblogai būtų nueiti į netoli esantį nedidelį parką pasivaikščioti ir pavėdinti galvą. Oras gražus, saulė auksu nužėrė medžius, tačiau persigalvoju būgštaudamas, kad koks netikėtas susitikimas nesugadintų nuotaikos.

Laikrodžiui išmušus vienuoliktą, paskambina Navedas Ronenas. Staliaus nebėra, jis išvažiavo į dirbtuvę susikrovęs į sunkvežimį rėmus. Stiklius su pagalbininkais tylutėliai darbuojasi antrame aukšte.

— Kaip laikaisi, brolyti? — išgirdęs mano balsą džiugiai paklausia Navedas. — Visai užmiršai mane, ar kas? Tu kaip jaunas mėnuo, pasirodai ir vėl pradingsti, niekaip tavęs nepagausi, bastūne. Matau, tau nė motais, kad reikia paskambinti senam draugui, galėjai bent adresą palikti, kad žinočiau, kur ieškoti.

— Kokį adresą? Juk pats sakai, kad bastausi iš vietos į vietą.

Jis nusijuokia.

— Anokia čia bėda. Aš ir pats iš prigimties bastūnas, bet kai žmona nori man papriekaištauti, žino, kur mane rasti. Kaip sekėsi Jeruzalėje?

— Iš kur žinai, kad buvau Jeruzalėje.

— Aš juk policininkas... — sukikena. — Skambinau Kim, bet atsiliepė Benjaminas. Jis ir pasakė, kur judu išvažiavote.

— O kas pasakė, kad aš grįžau?

— Paskambinau Benjaminui, bet atsiliepė Kim... Užteks, ar tęsti? Tiesą pasakius, skambinu, kad pasakyčiau, jog Margareta labai apsidžiaugs, jei ateisi pas mus vakarienės. Senokai ji tavęs neregėjo.

— Tik ne šįvakar, Navedai. Namie remontas. Yra stiklių brigada, va, stalius neseniai išvažiavo.

— Tada ryt.

— Nežinau, ar spės užbaigti darbus.

Navedas atsikrenkščia ir po trumpos pauzės pasiūlo:

— Jei tiek daug darbo, galiu pagalbininkų atsiųsti.

— Nieko baisaus, smulkmenos. Darbininkai susitvarkys.

Navedas dar kartą atsikrenkščia. Tai jau tampa blogu įpročiu, jis krenkščioja kas kart, kai tik jaučiasi nepatogiai.

— Darbininkai juk nedirbs kiaurą naktį?

— Ne, bet vis tiek. Ačiū, kad paskambinai, perduok linkėjimus Margaretai.

Jau vidudienis, o iš Kim jokios žinios. Nujaučiu, kad Navedo skambutis yra jos darbas. Tai ji norėjo įsitikinti, ar aš dar gyvas.

Stalius parveža sutaisytus rėmus, pats vienas įstato, prie mano akių patikrina, ar gerai darinėjasi. Atkiša pasirašyti sąskaitą, susibruka pinigus į kišenę ir pradingsta su nuorūka burnoje. Stiklius su padėjėjais jau senokai išėjo. Mano namai atgauna tvarką, ramybę ir sutemų šešėlių paslaptis. Drąsiai užlipu į svetainę nusiteikęs išbaidyti šmėklas. Visos kertės tuščios. Atsisėdu į krėslą prieš šviežiai nudažytą langą ir stebiu vakaro žarose kraujuojantį, tarytum dviašmeniu peiliu perskrostą, dangų.

Viršum grotuvo nuotraukoje šypsosi Sihem. Viena akis kiek didėlesnė. Turbūt todėl, kad šypsosi prisiversdama. Nors ir ne nuoširdžiau, tačiau visada šypsomasi mokančiam prišnekinti fotografui. Tai sena, viena iš pirmųjų povestuvinių nuotraukų. Atsimenu, ji buvo skirta naujam pasui. Sihem nepritarė sumanymui praleisti medaus mėnesį kokioje nors šalyje. Ji žinojo, kad pinigų turiu nedaug, todėl buvo linkusi juos pataupyti geresniam butui, kad kuo greičiau išsidangintume iš to nejaukaus buto priemiestyje.

Atsistojęs prikišu veidą prie portreto. Kairėje ant lentynos, prikrautos kompaktinių plokštelių, guli į odą įrištas nuotraukų albumas. Beveik automatiškai paimu ir atsisėdęs į krėslą pradedu vartyti. Nejaučiu nieko ypatinga. Tarytum sklaidyčiau žurnalą dantisto laukiamajame. Vienas paskui kitą slysta pro akis sustingę vaizdai. Nuotraukų, kurios pasakoja mūsų istoriją, paviršius šaltas ir blizgus it ledas. Keista, bet jaučiuosi visai abejingas... Čia Sihem Šarm el-Šeike po skėčiu nuo saulės, veidą slepia didžiuliai juodi akiniai. Čia Paryžiuje Eliziejaus laukuose. Čia mudu pozuojame prie Anglijos karalienės sargybinio. Čia mes sode su sūnėnu Adeliu. Aukštuomenės vakarėlyje. Čia pokylis mano garbei. Čia su močiute ūkyje Kafr Kane. Čia jos dėdė Abasas su guminiais batais ir žemėtomis kelnėmis. Čia Sihem prie mečetės gimtajame Nazarete... Sklaidau nuotraukas permesdamas jas greitu žvilgsniu. Jaučiuosi lyg vartyčiau svetimo gyvenimo lapus ar net peržiūrėčiau pabaigtą bylą... Staiga akį patraukia viena nuotrauka. Joje priešais Nazareto mečetę rankomis įsisprendęs į klubus šypsosi Adelis, mano sūnėnas. Greitai atverčiu kelis lapus atgal, surandu nuotrauką, kurioje Sihem stovi priešais vaikystės miesto mečetę. Nuotrauka daryta neseniai, vėliausiai prieš metus. Atpažįstu rankinę, kurią praėjusį sausį padovanojau gimtadienio proga. Dešinėje matyti raudonos mašinos priekis ir berniukas, tupintis prie šunyčio. Stveriu nuotrauką su Adeliu. Ta pati raudona mašina, tas pats berniukas su šunyčiu. Vadinasi, abi nuotraukos darytos tuo pat metu. Galimas daiktas, kad jiedu vienas kitą fotografavo. Ilgai negaliu atitokti. Vadinasi, Sihem lankydavosi Nazarete kaskart, kai važiuodavo pas močiutę. Nieko nuostabaus, ji mylėjo gimtąjį miestą. Bet kuo čia dėtas Adelis?.. Nepamenu, kad būčiau jį matęs Nazarete. Ten jis svetimas. Tiesa, Adelis dažnokai mus aplankydavo Tel Avive, kai iš Betliejaus atvykdavo su darbo reikalais, tačiau negalėjau suprasti, ko jam prireikė Nazarete... Nerimas suspaudžia širdį. Tos nuotraukos mane gąsdina. Tuščiai mėginu surasti pateisinimą, priežastį, sukurti hipotezę. Mano žmona niekada nesusitikinėjo su giminėmis be mano žinios. Ji visada pasakydavo, kur buvo, su kuo susitiko, kas skambino telefonu. Tiesa, ji labai mėgo Adelį dėl nuoširdaus jo linksmumo, bet susitikinėti slapčia, maža to — ne namuose, buvo ne jos būdui.