Ясмина Хадра - Kerštas

Vieną vakarą aludėje viskas išsiveržia. Pratrūksta per dienų dienas kauptas pyktis. Tikėjausi, kad šitaip nutiks. Buvau lyg degtukas, jaučiau, kad anksčiau ar vėliau net menkutė kibirkštis sukels gaisrą. Mano žodžiai tapo šiurkštūs, grubiai atsikirsdavau, greit netekdavau kantrybės, jautriai priimdavau nepažįstamųjų žvilgsnius. Be jokios abejonės, pavirtau kažkuo kitu — nenuspėjamu, arogantišku akiplėša. Vakare aludėje pranokau bet kokį įsivaizdavimą. Iš pat pradžių man nepatiko vieta, kurion mane pasodino. Norėjau atokaus stalelio, bet laisvų vietų restorane nebėra. Bambėdamas atsisėdu. Priėjusi padavėja praneša, kad nebėra skrudintų kepenėlių. Ji atrodo nuoširdi, bet man nepatinka jos šypsena:

— Noriu skrudintų kepenėlių, — kartoju užsispyręs.

— Apgailestauju, kepenėlių nebeturime.

— Ne mano reikalas. Lauke pakabintame valgiaraštyje perskaičiau, kad yra skrudintų kepenėlių ir užėjau. Būtent dėl jų ir užėjau.

Nuo mano šūkavimo liaujasi skambčioti peiliai ir šakutės. Į mane sužiūra lankytojai.

— Ko spoksot akis išvertę, — surinku.

Tuoj prisistato administratorius. Ramindamas mane jis profesionaliai demonstruoja ramybę, jo apsimestinis mandagumas pažadina mano demonus. Reikalauju tučtuojau atnešti skrudintų kepenėlių. Nepasitenkinimo murmesys nuvilnija per salę. Kažkas pareikalauja išgrūsti mane lauk. Tai pagyvenęs vyras, iš išvaizdos panašus į policininką arba karį civiliniais drabužiais. Atsikertu pasiūlydamas ateiti ir pačiam pamėginti išgrūsti mane pro duris. Jis mielai sutinka ir atsistojęs suima mane už gerklės. Padavėja su administratoriumi stengiasi sulaikyti storžievį. Per susistumdymą su trenksmu apvirsta kėdė, pasigirsta stumdomų stalų garsas ir keiksmai. Prisistato policija. Pareigūnė — aršaus žvilgsnio šviesiaplaukė plačiakrūtė moteris su komiškai atsikišusia nosimi. Užpuolęs mane gyvulys paaiškina, kaip kilo muštynės. Jo parodymus paliudija padavėja bei didžioji dalis lankytojų. Uniformuota dama, išsivedusi mane laukan, paprašo parodyti asmens dokumentus. Atsisakau.

— Jis girtas kaip dūmas, — burbteli porininkas.

— Vežam į nuovadą, — nusprendžia pareigūnė.

Įstūmę į mašiną nuveža į artimiausią policijos skyrių. Čia priverčia parodyti asmens dokumentus ir iškraustyti kišenes, paskui uždaro mane į kamerą, kurioje knarkdami deda į akį du girtuokliai.

Po valandos manęs išsivesti ateina pareigūnas. Nuveda prie langelio, kur išduodami asmeniniai daiktai, ir palydi iki vestibiulio. Pasirėmęs į registratūros stalą rūgščia mina stovi Navedas Ronenas.

— Žiūrėk, štai ir mano angelas sargas, — rikteliu pagiežingai.

Navedas galvos linktelėjimu atleidžia policininką.

— Iš kur sužinojai, kad mane uždarė? Tavo vyrukai mane seka, ar ką?

— Nieko panašaus, Aminai, — nuvargusiu balsu atsako Navedas. — Džiaugiuosi, kad suradau tave gyvą ir sveiką. Buvau pasiruošęs blogiausiam.

— Kam pavyzdžiui?

— Pagrobimui arba savižudybei. Dieną naktį tavęs ieškojau. Kai Kim pranešė apie tavo dingimą, negaišdamas išsiuntinėjau tavo duomenis ir asmens aprašymą visiems policijos skyriams ir ligoninėms. O varge, kur tu buvai įlindęs?

— Nesvarbu... Ar galiu eiti? — kreipiuosi į policininką, stovintį už registratūros.

— Jūs laisvas, pone Džafari.

— Ačiū.

Karštas vėjas sūkuriuoja po gatvę. Šnekučiuodamiesi rūko du policininkai: vienas atsišliejęs į komisariato sieną, kitas atsisėdęs ant policijos furgonėlio laiptelių.

Prie šaligatvio prigesintomis šviesomis stovi Navedo mašina.

— Kur eini? — klausia jis.

— Pasivaikščioti.

— Jau vėlu. Parvešiu tave namo.

— Mano viešbutis čia pat...

— Koks dar viešbutis? Pamiršai kelią namo?

— Viešbutyje man labiau patinka.

Apstulbęs Navedas delnu persibraukia per skruostą.

— Kur tas tavo viešbutis?

— Nieko, nuvažiuosiu taksi.

— Galiu tave nuvežti.

— Nesivargink. Noriu pabūti vienas.

— Nesuprantu tavęs... nori pasakyti, kad...

— Nėra ko nesuprasti, — nutraukiu. — Noriu pabūti vienas. Baigta, supranti? Aiškiau būti negali...

Navedas pasiveja mane prie gatvės kampo. Aplenkęs užtveria kelią.

— Aminai, patikėk manimi, tu niekus išdarinėji. Pažiūrėk į save, į ką tu panašus.

— Ką aš blogo padariau? Pasakyk man, ką padariau ne taip?.. Jei nori žinoti, tavo kolegos yra šlykštūs tipeliai. Rasistai. Ne aš pradėjau muštynes, o išvežė mane, mat mano snukis nepatiko. Nejau mano kaltė, kad patekau į areštinę? Šį vakarą man pakaks. Norėčiau ramiai sugrįžti į viešbutį. Ar daug prašau, po galais! Nejaugi noras pabūti vienam yra nusikaltimas?

— Ne nusikaltimas, — sulaiko mane Navedas, įremdamas delną į krūtinę. — Bėda ta, kad pasilikęs vienas priverdi košės sau ir kitiems. Klausyk, tau neprošal būtų atsigauti. Visai susipykai su protu. Be to, tu klysti manydamas, kad esi vienas. Tu turi draugų, kuriais gali pasitikėti.

— Ar galiu tavimi pasitikėti?

Klausimas jį nustebina.

Skėstelėjęs rankomis jis ištaria:

— Žinoma.

Įdėmiai pažvelgiu į veidą. Žvilgsnį jis atlaiko, tik viršum skruostikaulio suvirpa raumenėlis.

— Noriu pereiti į kitą veidrodžio pusę, — piktai pareiškiu. — Į kitą sienos pusę.

Jis suraukia antakius ir pasilenkęs arčiau nužvelgia mane įdėmiai.

— Į Palestiną?

— Taip.

Jo veidą iškreipia nepasitenkinimo grimasa. Jis dėbteli į vogčiomis mus stebinčius policininkus.

— Maniau, kad reikalas baigtas.

— Ir aš taip maniau.

— Kurių galų vėl užkūrei tą pragarą?

— Tarkim, tai garbės reikalas.

— Tavo garbė be dėmelės, Aminai. Mes nesame atsakingi už skriaudą, kurią mums padarė kiti, bet esame atsakingi už tas skriaudas, kurias mes darome.

— Sunku nuryti, pernelyg karti piliulė.

— Niekas neverčia.

— Čia tu klysti.

Suraukęs antakius Navedas dviem pirštais suima smakrą. Jam sunku įsivaizduoti, ką aš, būdamas tokios psichinės būklės, veiksiu Palestinoje. Jis mėgina surasti subtilesnį būdą mane perkalbėti.

— Bloga mintis, — nesuradęs tinkamų argumentų sumurma jis.

— Kitokių ir neturiu.

— Kur tiksliai nori važiuoti?

— Į Dženiną.

— Miestas pavojuje, — perspėja jis.

— Aš taip pat... Tu neatsakei į klausimą. Ar galiu tavimi pasitikėti?

— Matau, kad nepavyks atvesti tavęs į protą.

— Kas yra protas?.. Galiu tavimi pasitikėti, ar ne?

Navedas jaučiasi sumišęs ir susisielojęs.

Pasirausęs kišenėse, išsitraukiu sumaigytą cigarečių pakelį, išsipešu vieną cigaretę ir įsikišu į burną.

— Neturiu ugnies, — atsiprašo Navedas. — Galėtum ir nerūkyti.

— Ar galiu tavimi pasitikėti?

— Nežinau, kaip galėčiau tau padėti. Tu prašaisi į pavojingą teritoriją, kurioje negalėsiu tau pagebėti, nes ten mano galios neveikia. Nesuprantu, kam tu taip darai? Ko ten tau prireikė? Kulkosvaidžiai pliekia iš visų pusių, paklydusios kulkos pridaro daugiau žalos nei atviras mūšis. Perspėju, palyginti su Dženinu, Betliejus yra tikras kurortas.

Staiga jis suvokia, kad leptelėjo, ko nereikia, tačiau žodžių atgal nesusigrąžinsi. Paskutinis sakinys sprogsta manyje tarsi bomba. Išsausėjusioje gerklėje įstringa Adomo obuolys. Priremiu jį prie sienos:

— Kim pažadėjo niekam nesakyti, ji visada laikosi žodžio. Jei ne ji, tada iš kur sužinojai, kad buvau Betliejuje?

Navedas tik nervingai pasimuisto. Veide neatsispindi joks jausmas.