Ясмина Хадра - Kerštas

Džamilis stengiasi ką nors sugalvoti, bet nusivylimas jaukia mintis. Jis atsitupia prie savo brolio durų ir nervingai, kietai suspaudęs žandikaulius traukia cigaretę.

Ūmai pašoka.

— Ką darom? — klausia. — Aš neturiu laiko basytis po apylinkes. Turiu grįžti į Ramalą ir grąžinti savininkui mašiną.

Siuntu ir aš. Khalilis buvo vienintelė mano atspirtis. Naujausiomis žiniomis Adelis glaudėsi pas jį. Tikėjausi, kad per jį surasiu Adelį.

Khalilis, Džamilis ir aš esame pusbroliai. Khalilio gerai nepažįstu, jis šešeriais metais vyresnis už mane, tačiau su Džamiliu paauglystėje buvome artimi draugai. Per pastaruosius metus mes beveik nesimatėme, nes dėl darbo sunku buvo susiderinti laiką: aš chirurgas Tel Avive, jis vairuotojas Ramaloje. Nors į miestą jis atvykdavo retai, tačiau visada užsukdavo į mano namus. Jis didelės šeimos tėvas, nuoširdus ir nesavanaudis. Mane jis gerbia, o begalinio švelnumo semiasi iš senos mūsų draugystės. Kai pranešiau apie apsilankymą, jis tučtuojau pasiprašė atostogų, kad galėtų manimi pasirūpinti. Girdėjo jis ir apie Sihem. Jaseras papasakojo ir apie skandalingą mano apsilankymą Betliejuje, be viso to apsakė, kad įtaria, jog manimi naudojasi Izraelio saugumo tarnybos. Tokių kalbų Džamilis nenorėjo nė girdėti. O man jis pagrasino, kad labai supyks, jei apsistosiu kitur, o nėjo namuose.

Kadangi sugedo mano automobilis, ir nė vienas mechanikas nesugebėjo pataisyti, Ramaloje teko praleisti dvi naktis. Džamilis paprašė kito pusbrolio paskolinti mašiną. Pažadėjo grąžinti vakare. Jis ketino tik nuvežti mane pas savo brolį Khalilį ir tuoj pat grįžti.

— Ar čia yra viešbutis? — paklausiu kaimyno.

— Žinoma, tačiau visi perpildyti, nes šitiek žurnalistų privažiavo. Jeigu norite, kviečiu į savo namus palaukti Khalilio. Pas dorą tikintįjį visuomet atsiras lova svečiui.

— Ačiū, kaip nors išsisuksime.

Atradome laisvą kambarį savotiškuose svečių namuose netoli Khalilio namų. Administratorius paprašė sumokėti avansu ir tik po to nuvedė į kambarį trečiame aukšte. Kambarys atrodė lyg sandėliukas, o iš baldų tebuvo suklypusi lova ir metalinė kėdė. Parodęs tualetą koridoriaus gale ir avarinį išėjimą, dėl viso pikto, jis paliko mane vieną. Džamilis laukia vestibiulyje. Ant kėdės padedu kelioninį krepšį ir praveriu langą, išeinantį į centrinę miesto dalį. Tolumoje būrys berniūkščių svaido akmenis į Izraelio tankus. Kareiviai atsako šūviais, nuo kurių berniūkščiai išsilaksto. Po dulkių pritvinkusias gatveles iš ašarinių bombų pasklinda balkšvos dujos. Prie pašautojo susispiečia krūva žmonių... Uždarau langą ir nulipu į vestibiulį, kur manęs laukia Džamilis. Ant sofos susidėję įrangą snaudžia du išsipešiojusiais drabužiais žurnalistai. Administratorius paaiškina, kad vestibiulio gilumoje po dešine yra nedidelis baras ir, jeigu norime, ten galima atsigerti ir užkąsti. Džamilis paklausia, ar galėtų grįžti į Ramalą.

— Pravažiuosiu pro Khalilio namus ir paliksiu kaimynui viešbučio adresą. Kai grįš brolis, ateis tavęs pasiimti.

— Gerai. Lauksiu viešbutyje. Beje, kur čia nueisi.

— Teisybę sakai, pabūk ramiai kambaryje, kol ateis brolis. Be jokios abejonės, Khalilis parvažiuos šiandien, blogiausiu atveju — rytoj. Jis niekada nepalieka tuščių namų.

Jis suspaudžia mane glėbyje.

— Būk atsargus, Aminai.

Džamilis išvažiuoja, o aš nueinu į barą. Išgeriu puodelį kavos, surūkau keletą cigarečių. Prisistato ginkluoti paaugliai. Galvos aprištos žaliomis skepetomis, krūtines dengia neperšaunamosios liemenės. Susėda kiek atokiau, prie jų prieina prancūzų televizijos filmavimo grupė. Jaunas policininkas perspėja, kad vyksta interviu ir mandagiai išprašo mane lauk.

Užlipu į kambarį ir atidarau langą į fronto liniją. Atsivėręs vaizdas suspaudžia širdį... Dženinas... Kitados buvęs didis mano vaikystės miestas. Už trisdešimties kilometrų plytėjo mano senolių žemės. Dažnai čia buvodavau. Tėvas imdavo mane kartu vykdamas į miestą siūlyti savo paveikslų įtartiniems meno dirbinių prekeiviams. Tuomet Dženinas man atrodė kaip Babilonas, kupinas paslapčių. Mėgdavau įsivaizduoti, kad paprasčiausi dembliai čia virsta skraidančiais kilimais. Brendimo amžiuje, kai akį pradėjo traukti siūbuojantys moterų klubai, mieste ėmiau lankytis vienas. Dženinas buvo svajonių, padykusių angelų miestas, nedidelis provincijos miestelis, mėgdžiojantis didžiuosius miestus. Aikštėse nesibaigiančios triukšmingos spūstys, tarytum šurmulingi turgūs per Ramadaną, krautuvėlės tarsi Ali Babos lobynai, pilnos įvairiausių žėrinčių niekučių, mėginančių nustelbti skurdo šešėlius, o kvapų persmelktose gatvelėse žaisdami princus lakstė basakojai berniūkščiai. Greta skurdo tarpo ir miesto puošnumas, kuris kadaise kerėjo keliautojus, sklido gardus duonos kvapas, kokio niekur kitur neužuosi ir, nepaisant nepriteklių, gyvavo nuoširdus geraširdiškumas... Kur dingo tas miesto koloritas, kuris teikė jam savitą žavesį ir puikumą, nuo kurio drovių miesto merginų kuklumas, kaip ir begėdystė, galėjo nuvesti į pražūtį, o garbingi miesto senoliai, nepaisant jų kietasprandiškumo, buvo garbinami? Viešpataujanti kvailybė sunaikino net vaikų džiaugsmą. Viskas skendi ligūstoje pilkumoje. Jaučiausi lyg atsidūręs apleistame krašte, vaiduoklių karalijoje, kurioje klaidžioja nuvargusios šmėklos, palaužtos būtybės, pusiau žmonės, pusiau vaiduokliai, nei gyvi nei mirę, pakliuvę į nežinomybės spąstus tarytum muselės į stingstančią dervą. Veidai iškamuoti, širdį vedantys blausūs žvilgsniai, kuriuose užgeso net menkiausia viltis. Jie tokie prislėgti, kad, atrodo, net skaistus it saulė As-Samirah veidas negalėtų išsklaidyti tamsumos.

Iš buvusio Dženino teliko griuvėsiai ir didžiulė sumaištis. Jis tapo bevertis ir nesuvokiamas kaip šypsantys kankiniai iš nuotraukų, kuriomis nulipdytos visos sienos. Subjaurotas daugybės Izraelio armijos įsiveržimų, kalamas ir kalamas prie gėdos stulpo, bet kaskart atgyjantis, kad pradėtų viską iš naujo. Visiškai nugaluotas paguodą jis rado prakeiksmuose.

Kažkas pabeldžia į duris.

Atsibundu. Kambarys skendi tamsoje. Laikrodis rodo šeštą valandą popiet.

— Pone Džafari, jūsų teiraujasi, — praneša iš anapus durų.

Registratūroje manęs laukia jaunuolis, vilkintis maskuojamų spalvų drabužiais. Jam, veikiausiai, aštuoniolika, tačiau stengiasi atrodyti vyresnis. Smulkius veido bruožus paryškina reti gyvaplaukiai, kuriuos jis mėgina pateikti kaip barzdą.

— Aš esu Abu Damaras, — kaip iš rašto išpyškina jaunuolis. — Čia mano karinis slapyvardis. Manimi galima pasitikėti. Khalilis atsiuntė jūsų atvesti.

Jis apkabina mane kaip mudžahedas.

Einu paskui jį nusiaubtomis gatvėmis nematydamas, kur statau koją per mūro luitus, nuklojusius šaligatvius. Matyt neseniai Izraelio kariuomenės daliniai evakavo gyventojus, nes grindinyje matyti įsirėžusios šviežios vikšrų provėžos — lyg kankinimų žymės mirtininko kūne. Triukšmingai trepsėdami būriu pro mus prabėga vaikai ir rėkaudami išnyksta už siaurutės gatvelės kampo.

Nespėju eiti paskui vedlį, jis priverstas kartkartėmis stabtelėti ir palaukti, kol pasivysiu.

— Mes einam ne tuo keliu, — padarau pastabą.

— Greit sutems, — paaiškina jis. — Po kai kuriuos rajonus vakarais uždrausta vaikščioti. Vengiame bet kokių nesusipratimų. Mes Dženine privalome laikytis drausmės. Čia griežtai paisoma taisyklių. Antraip neišgyventume.

Ir ūmai atsisukęs priduria:

— Kol esi su manimi, tau pavojus negresia. Čia mano rajonas. Po metų dvejų aš būsiu jo vadas.