Ясмина Хадра - Kerštas

Ir vėl tamsa, tik šįkart esu vienas, manęs neseka prižiūrėtojo šešėlis. Nėra ir atsiminimų, jaučiu tik šleikščią baimę, kuri jaukia vidurius, ir šautuvo vamzdžio šaltį ant smilkinio...

Po dienos vėl ateina manęs išsivesti. Vėl ilgiausiai veža prie krauju aptaškyto akmens. Vėl tas pats vaizdelis, radijo siųstuvo traškesys. Suprantu, kad tai paprasčiausia susidorojimo su manimi inscenizacija, skirta mirtinai mane įbauginti.

Po šito karto daugiau niekas nebelandžioja manęs erzinti.

Šešias dienas ir šešias naktis tūnau pridvisusiame žiurkių urve kartu su tarakonais ir blusomis. Mintu šalta buza, stuburą laužau ant kieto kaip antkapinis akmuo gulto!

Tikėjausi kvotos, kankinimų ar kažko panašaus. Nieko. Mane prižiūri įsiaudrinę paaugliai, lyg pergalės trofėjus demonstruojantys automatus. Atnešę valgyti neprataria nė žodžio, net nedirsteli mano pusėn.

Septintą dieną rūsyje mane aplanko vadas su didžiausia palyda. Tai jaunas, kokių trisdešimties metų vyras. Jis smulkaus sudėjimo, veidas aštrus lyg skustuvo ašmenys, vienas skruostas nudegintas, žvelgia į mane drumstomis akimis. Vilki nuskalbtus kareiviškus drabužius, per petį pasikabinęs kalašnikovą.

Palaukęs, kol atsistosiu, įbruka į saują revolverį ir žengia žingsnį atgal.

— Jis užtaisytas, daktare. Nušauk mane.

Padedu pistoletą ant žemės.

— Nušauk mane, turi teisę. Paskui grįši namo, ištrinsi viską iš atminties ir galėsi pradėti naują gyvenimą. Niekas tavęs nelies, nė plaukelis nenukris nuo tavo galvos.

Priėjęs jis vėl spraudžia revolverį į ranką.

Atstumiu.

— Kokie įsitikinimai neleidžia šaudyti? — klausia jis.

— Aš chirurgas, — atsakau.

Jis gūžteli pečiais ir įkišęs pistoletą į dėklą paaiškina:

— Nežinau, ar man pasisekė, daktare, bet norėjau, kad savo kailiu, visa savo esybe patirtum tokią neapykantą, kokią patiriam mes. Paprašiau surinkti apie tave informaciją. Sakoma, kad esi geras vyrukas, nenuskriaustum nė musės, toks gerutis, kad net nežinai, už ką galėtum nekęsti žmonių. Šitaip tu nesuprasi, kas yra neapykanta. Privalėjau ištraukti tave iš saugaus lizdelio ir išmurkdyti purve. Dabar, kai savo kailiu patyrei, kas yra niekšiškumas, nuo kurio tave saugojo sėkmingai susiklosčiusi karjera, galiu tikėtis, kad suprasi ir mane. Gyvenimas mokė, kad galima gyventi meile, tyru vandeniu, trupiniais ir misti pažadais, tačiau pažeminimo nukęsti negalima. Nuo pat gimimo augau paniekintas. Kas rytą. Kas vakarą. Per visą savo gyvenimą patyriau vien tiktai pažeminimą.

Jis mosteli ranka. Kareivis numeta man po kojom krepšį.

— Atnešiau naujus drabužius. Pirkau iš savo kišenės.

Neįstengiu pagauti jo minties.

— Tu laisvas, daktare. Norėjai susitikti su Adeliu. Jis laukia mašinoje. Tavo senelio brolis pageidauja pasimatyti su tavimi patriarcho namuose. Jei nenori, bala nematė, gali nevažiuoti. Pasakysime, kad reikalai sukliudė. Jei nori, paruošėme vonią, pataisėme geresnio valgio.

Nepasitikėjimas neleidžia pajudėti iš vietos.

Vadas pritupia, atidaro krepšį ir iškelia drabužius, porą kojinių ir batus, rodydamas, kad neturi piktų ketinimų.

— Kaip praleidai šitas šešias dienas pridvisusiame rūsyje? — paklausia stodamasis ir rankomis įsirėmęs į klubus. — Tikiuosi, išmokai nekęsti. Antraip ši pamoka nuėjo perniek. Uždariau tave tam, kad pajustum neapykantos skonį, kuris pažadintų tavyje troškimą atsimokėti tuo pačiu. Aš tave žeminau ne iš malonumo. Pats buvau menkinamas, todėl žinau, ką tai reiškia. Žmogus gali pridaryti baisiausių dalykų, kai paminamas jo orumas. Ypač kai aplanko suvokimas, kad esi bejėgis ir negali susigrąžinti nuplėštos garbės. Mano galva, šitoks būdas yra geriausia neapykantos mokykla. Pradedi tikrai neapkęsti tik suvokęs savo bejėgiškumą. Tai tragiška akimirka, visų siaubingiausia ir visų žiauriausia akimirka.

Jis piktai sugriebia mane už pečių.

— Norėjau, kad suprastum, daktare Džafari, kodėl mes stojome į kovą, kodėl mūsų vaikai puola tankus lyg saldainių dėžes, kodėl kapinėse nebėra laisvos vietos, kodėl trokštu žūti su ginklu rankoje... kodėl tavo žmona susisprogdino restorane. Nėra didesnės tragedijos už pažeminimą. Tai didžiulė nelaimė, daktare. Ji atima gyvenimo skonį. Kol dar neišleidome paskutinio atodūsio, galvojame tik apie tai, kaip oriai užbaigti gyvenimą, kai patyrėme šitokį skurdą, tamsą ir nuogumą.

Jis susivokia, kad įsmigę pirštai skaudžiai spaudžia petį ir atitraukia rankas.

— Pas kovotojus, daktare, einama ne malonumų ieškoti. Vaikinai, kuriuos matei, nesvarbu, ar ginkluoti timpomis, ar minosvaidžiais, jie visi mirtinai nekenčia karo. Kasdien vienas iš jų žūva nuo priešo kulkos pačioje jaunystėje. Visi jie norėtų džiaugtis garbinga padėtimi, būti chirurgais, žymiais dainininkais, aktoriais, važinėtis brangiomis mašinomis, o vakarais laižyti medų. Reikalas tas, daktare, kad jiems uždrausta apie tai net pasvajoti. Siekiama suvaryti į getus ir pūdyti, kol išgaruos paskutinė viltis. Todėl jie verčiau renkasi mirtį. Kai atimama svajonė, mirtis tampa vieninteliu išsigelbėjimu... Sihem visa tai suprato, daktare. Privalai gerbti jos pasirinkimą ir leisti jai ilsėtis ramybėje.

Prieš išeidamas jis dar priduria:

Žmonijos beprotybė turi du galus: viename gale — savo paties bejėgiškumo suvokimas, kitame — suvokimas, kad kitas yra pažeidžiamas. Taigi, daktare, reikia pasirinkti, arba tu susitaikai su beprotyste, arba nukenti nuo jos.

Su šitais žodžiais jis apsisuka ant kulnų ir išeina, palyda nuseka iš paskos.

Stoviu kaip įbestas vidury celės priešais plačiai atvertas duris, vedančias į akinančios šviesos nutviekstą kiemą. Atsimušę saulės spinduliai kiaurai gręžia smegenis. Girdžiu, kaip suūžia užvedamų mašinų varikliai, paskui viskas nuščiūva. Jaučiuosi lyg sapne, nedrįstu net įsižnybti. O gal čia kokie žabangai?

Durų angoje sušmėžuoja kažkoks siluetas. Kresnas, kiek pakumpęs, storas, susitraukęs į pečius, trumpomis kojelėmis. Iškart atpažįstu — Adelis. Tai, kad jis juodžiausios nevilties valandą atėjo su manimi pasimatyti, nežinau kodėl, bet ūmai visą mano kūną nuo galvos iki kojų supurto rauda.

— Ammu? — prislopintu balsu pašaukia jis.

Jis eina artyn lėtai, atsargiu žingsniu, tarytum sėlintų į lokio irštvą.

— Dėde? Tai aš, Adelis... Sakė, kad ieškai manęs. Tai va, atėjau.

— Ilgai užgaišai.

— Manęs čia nebuvo. Tik vakar Zakarijas paliepė atvažiuoti. Į Dženiną atvykau tik prieš valandą. Nieko nežinojau apie tave. Kas čia darosi, Ammu ?

— Nevadink manęs dėde. Ne tie laikai. Daug kas pasikeitė nuo tos dienos, kai lyg sūnų priimdavau tave namuose.

— Suprantu, — pritaria jis nunarindamas galvą.

— Ką tu supranti, juk nė dvidešimt penkerių neturi. Pasigrožėk, į kokią padėtį mane įstūmei.

— Aš čia niekuo dėtas. Niekas čia nekaltas. Aš nenorėjau, kad ji susisprogdintų, bet ji tvirtai laikėsi savo. Netgi imamas Marvanas neįstengė jos perkalbėti. Ji sakė, kad yra tikra palestinietė ir neleis, kad kiti atliktų darbą, kurį pati privalo padaryti. Prisiekiu, ji nieko nenorėjo klausyti. Sakėme, kad ji daugiau pasitarnaus būdama gyva, o ne mirusi. Tai ji mums pagelbėjo Tel Avive. Pagrindiniai susitikimai vykdavo tavo namuose. Kad nesukeltume įtarimų, persirengdavome santechnikais arba elektrikais ir su visa įranga atvažiuodavome remontininkų furgonėliu. Sihem leido mums naudotis savo banko sąskaita, pervesdavome į ją pinigus Išsivadavimo judėjimui. Ji buvo mūsų kuopos Tel Avive siela.