Ясмина Хадра - Kerštas

Pastumiu prie mano kojų gulintį krepšį ir atsistoju.

— Eikim iš čia, Adeli.

Taip šiurkščiai pertrauktas jis sutrinka, bet atsistoja.

— Tu teisus, ammu. Čia ne pati geriausia vieta apie tai kalbėtis.

— Aš nebenoriu apie tai kalbėti. Nei čia, nei kur kitur.

Jis linkteli galva.

— Senolis Omras, tavo senelio brolis, žino, kad tu Dženine. Jis pageidauja, kad jį aplankytum. Jei manai, kad dabar netinkamas metas, nieko baisaus. Aš jam viską paaiškinsiu.

— Nėra ko aiškinti, Adeli. Aš niekada neatsižadėjau saviškių.

— Ne tai turėjau omenyje.

— Žinoma, tu tik balsu galvojai.

Jis skubiai nusuka akis, norėdamas išvengti mano žvilgsnio.

— Gal pirmiausia nori pavalgyti ir išsimaudyti?

— Ne. Nieko nepriimsiu iš tavo draugų. Man nepatinka nei jų valgiai, nei jų vonios. Neimsiu ir siūlomų drabužių, — pridūriau paspirdamas krepšį nuo kelio. — Grįžtu į viešbutį daiktų, jei jų dar neišdalino vargšams.

Kiemelį nušvietusi šviesa erzina akis, tačiau saulė mane sušildo. Savanoriai išvažiavo. Tik jaunas vyrukas stovi šypsodamasis prie apdulkėjusios mašinos.

— Tai Visamas, — burbteli Adelis. — Senolio Omro anūkas.

Jaunuolis puola ant kaklo ir stipriai prispaudžia mane prie krūtinės. Atsitraukiu atgal norėdamas geriau jį apžiūrėti. Jis šypsosi sutrikęs, varžosi akyse susitvenkusių ašarų. Visamas! Prisimenu jį dar kūdikį, nedidesnį už kumštį, bliaunantį vystykluose, o štai dabar, prašom — aukštesnis už mane visa galva, prasikalę ūsiukai. Tokiame amžiuje pirmosios jaunuoliškos išdaigos jaudina iki ašarų, o jis jau pasirinko mirtį. Man suspaudžia širdį matant už diržo užkištą revolverį.

— Pirmučiausia nuvežk jį į viešbutį, — paliepia Adelis. — Reikia paimti daiktus. Jei pasirodys, kad administratorius pamiršo, kur juos padėjo, žinai, kaip atgaivinti atmintį.

— Tu nevažiuoji kartu? — nustemba Visamas.

— Ne.

— Juk sakei, kad važiuosi.

— Persigalvojau.

— Gerai. Pačiam spręsti. Tad iki ryt?

— Galbūt.

Laukiu, kol Adelis mane apkabins. Jis nepajuda iš vietos, stovi nukoręs galvą, rankomis įsirėmęs į klubus ir bato galu spardo akmenuką.

— Tad iki greito, — tarsteli Visamas.

Adelis pakelia akis, jo žvilgsnis gilus ir apsiniaukęs.

Šitas žvilgsnis!

Tokiu žvilgsniu Sihem pažvelgė į mane tą rytą, kai atvežiau ją į autobusų stotį.

— Apgailestauju, ammu.

— O aš...

Jis nedrįsta prie manęs prieiti. Ir aš neinu prie jo. Nenoriu, kad įsivaizduotų tai, ko nėra. Tegul žino, jog mano žaizda nepagydoma. Visamas atidaro dureles ir, palaukęs, kol įlipsiu, nuskuba užimti vietos prie vairo. Vos nepartrenkdama Adelio, kuris stovi paskendęs mintyse, mašina apsuka kiemelyje ratą ir išvažiuoja į kelią. Trokštu dar kartą išvysti tą žvilgsnį, įdėmiai jį patyrinėti, bet neatsigręžiu. Žemėliau kelias išsišakoja į daugybę siauručių gatvelių. Klausą pasiekia miesto garsai, mane apsvaigina minios bruzdesys, atsiremiu galva į atlošą ir stengiuosi apie nieką negalvoti.

Viešbutyje man grąžina daiktus, leidžia išsimaudyti vonioje. Nusiskutęs ir persirengęs švariais drabužiais paprašau Visamo nuvežti aplankyti protėvių žemės. Be kliūčių išvažiuojame iš Dženino. Mūšiai baigėsi, Izraelio kariniai daliniai atsitraukė. Ieškodamos pelningų siaubo vaizdelių po griuvėsius vaikštinėja kelios televizijos komandos. Per nesibaigiančius laukus mašina rieda keliu, kol privažiuoja duobėtą šunkelį, vedantį į patriarcho sodus. Leidžiu žvilgsniui klajoti po apylinkes. Tačiau niekaip neina iš galvos apsiniaukęs, kupinas šmėkščiojančių šešėlių Adelio žvilgsnis. Jis man paliko slogų įspūdį, sakytum, gedulo nuojautą. Regiu jį stovintį iki baltumo įkaitintame kiemelyje. Čia ne tas pats linksmas ir atlapaširdis Adelis, kurį pažinojau, čia kitas vyras, persmelktas nelaimės šešėlio. Nepasotinamo vilko instinktas jį gena nuo laimikio prie laimikio, nuo grobio prie grobio, nuo žudynių prie žudynių. Be šio instinkto niekas daugiau neegzistuoja tik ledinė nebūtis ir tuštuma, kur viskas tariama ir negyva. Jis rūko taip, tarsi rūkytų paskutinę cigaretę. Apie save kalba būtuoju laiku. Jo akys kupinos mirties šešėlių. Akivaizdu, kad Adelis nebepriklauso gyvųjų pasauliui. Jis galutinai atsižadėjo ateities bijodamas, kad ji nesuteiks jam vilties. Jis pasirinko tokį vaidmenį, kuris, anot jo, labiausiai tiko — būti kankiniu. Būtent tokį likimą jis pasirinko, siekdamas susivienyti su idėja, kurią jis gina. Jo vardas jau įrašytas paminkliniuose akmenyse, o artimų jų atmintis paženklinta jo heroizmu. Jį džiugina tik automato tratėjimas. Garbingą vardą jam suteiks tik snaiperio šūvis. Turint omenyje, kad nejausdamas sąžinės priekaištų ir graužaties jis drįso įtraukti Sihem į švenčiausia pareiga grindžiamą kovą, kad karas, jo manymu, yra vienintelis būdas atgauti žmogišką orumą, vadinasi, jis pats yra gyvas lavonas, laukiantis, kol bus nuleistas į kapo duobę amžinam atilsiui.

Manau, kad prisikasiau iki šaknies. Paieškos buvo sunkios, o išganingo atsakymo taip ir neradau. Vis dėlto, mano kančios baigėsi, jaučiuosi laisvas ir užgrūdintas. Ši skausminga tiesos paieška buvo savęs pažinimo kelionė. Kažin ar po tokios patirties pakeisiu nuomonę ir atsisakysiu savo įsitikinimų? Žinoma, daugelį dalykų teks permąstyti, bet nemanau, kad šis vertybių perkainojimas pasuks mano gyvenimą kita linkme. Brangiausia vertybė yra žmogaus gyvastis, ji man padės atgauti jėgas ir vėl paimti į rankas skalpelį. Tikiu vienintele garbės verta kova — tai yra chirurgo kova už gyvybę, šios kovos esmė — puoselėti gyvybę ten, kur sėjama mirtis.

16

Omras, kaimo seniūnas, lyg paskutinis didingos, šlovingos praeities laikus menančios istorijos aidas... Vyresniojo senelio brolio Omro gyvenimas, greitas kaip žaibas pralėkė per ištisą amžių. Jaunystėje buvo toks smarkus, kad net mintys paskui nespėdavo... Dabar jis sėdi kieme ir šypsosi. Džiaugiasi mano apsilankymu. Iš džiaugsmo suvirpa gilių raukšlių išvagotas jo veidas, atrodo, lyg vaikas, išvydęs tėvą po ilgų išsiskyrimo metų. Garbingasis chadžijus6 patyrė, kas yra šlovės skonis ir garbė, regėjo svečias šalis, kautynių laukuose drąsiai šuoliuodavo ant legendinio grynaveislio ristūno. Kovėsi Arabijos Lorenso pulkuose — „šis svetimtautis blyškiaveidis gundytojas, atkeliavęs iš rūko šalies, ragino beduinus stoti į kovą prieš otomanus, kiršindamas tarpusavyje mahometonus“. Senolis tarnavo asmens sargybos būriuose net pas karalių Ibn Saudą, o susižavėjęs haremo patarnautoja pabėgo su ja į Arabų pusiasalį. Klajonės ir vargas išskyrė porą. Pamestas savosios mūzos, jis bastėsi be vietos iš kunigaikštystės į kunigaikštystę, iš sultonato į sultonatą, bėgiodamas paskui mergų sijonus bei plėšikaudamas. Vėliau tapo ginklų kontrabandininku Sanoje, paskui — kilimų prekeiviu Aleksandrijoje, o tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt septintaisiais jį sunkiai sužeidė ginant Jeruzalę. Kai būdamas vaikas pirmą kartą jį pamačiau, jis vaikščiojo šlubuodamas dėl kojos kelyje įstrigusios kulkos. Kitą kartą jį mačiau jau sulinkusį ant lazdelės, o paskutinį — po infarkto, kuris jį ištiko matant, kaip, ruošdami vietą žydų stovyklai, Izraelio buldozeriai lygina patriarcho sodus. Dabar jis atrodo smarkiai sunykęs, sakytum, žabų ryšelis, paliktas invalido vežimėlyje, veidas išbalęs kaip numirėlio, žvilgsnis užgesęs.

Pabučiavau ranką ir atsiklaupiau prie jo kojų. Liesi pirštai švelniai taršė plaukus, gaudydamas kvapą jis prisipažino, kad labai džiaugiasi mano apsilankymu gimtuosiuose namuose. Priglaudžiau galvą prie jo krūtinės — visai kaip vaikystėje atbėgęs pas jį išsiverkti, kai man, išlepintam vaikui, pašykštėdavo malonių.