Ясмина Хадра - Kerštas

— „Todėl Viešpats Galybių Dievas, Izraelio galingasis sako: „Ak atsiskaitysiu su priešgynomis, išliesiu apmaudą ant savo priešų! Pakelsiu ranką prieš tave, išlydysiu tavo išdagas žaizdre, sunaikinsiu visą tavo šlaką.“

— „Atkursiu jūsų teisėjus, kokie buvo senovėje, ir patarėjus, kokie buvo pradžioje. Tada būsi vadinama Teisumo miestu, ištikimuoju miestu. Viešpats tvindo Upės vandenis sraunius ir galingus, — Asirijos karalių ir visą jo galybę. Ji užtvindys visus kanalus, išsilies per visus krantus.“

— Ir Šaronui nebebus kur dėtis, teks jam paklusti. Amen.

Pratrūkstame kvatotis.

— Na ir pralinksminai, — prisipažįsta seniokas. — Kur išmokai eilutes iš Izaijo knygos?

— Kiekvienas Palestinos žydas yra šiek tiek arabas, o kiekvienas arabas yra šiek tiek žydas, to nepaneigsi.

— Pritariu. Jeigu taip, tada kodėl kraujo broliai vienas kito šitaip nekenčia?

— Todėl, kad nesuprantame, apie ką kalba pranašai, ką diktuoja paprasčiausios gyvenimo taisyklės.

Jis liūdnai palinguoja galvą.

— Na gerai, sakyk tada, ką daryti? — klausia jis.

— Iš pradžių reikia išlaisvinti Dievą. Nuo amžių jis yra šventeivų nelaisvėje.

Nuo ūkio pusės atvažiuoja mašina, keldama didžiulius dulkių debesis.

— Tikriausiai tavęs ieško, — tarsteli seniokas. — Pas mane raiti ant asilų atjoja.

Ištiesiu ranką, atsisveikinu ir paknopstom nulekiu šlaitu kelio link.

Patriarcho namuose susirinkusi galybė žmonių. Net teta Nadžeta parskubėjo iš viešnagės pas dukterį Tubaso mieste. Išgirdusi apie mano apsilankymą gimtinėje, ji viską metė ir parlėkė namo. Devyniasdešimtmetė, tačiau nė kiek nesukumpusi. Tvirtai stovi ant kojų, akys linksmos, judesiai žvalūs. Ji, jauniausia ir vienintelė našlauti likusi patriarcho žmona, mums visiems buvo kaip motina. Kai mama ketindavo mane išbarti, tereikėdavo ištarti jos vardą, kad išvengčiau bausmės... O dabar senoji verkia įsikniaubusi man į krūtinę. Pusbroliai, dėdės, sūnėnai, dukterėčios ir kiti giminaičiai kantriai laukia savo eilės mane apkabinti. Nė vienas nepriekaištauja už tai, kad ilgai negrįžau. Visi džiaugiasi mane regėdami, jų apkabinimai grąžina atgal į prarastą laiką. Nepyksta, kad taip ilgai neaplankiau, nekaltina, kad išmaniau smėlėtas kalvas į miesto daugiaaukščius, nebara, kad ožkų išmintus takelius iškeičiau į plačias miesto gatves, o paprastą gyvenimo kasdienybę į viliojančius miesto pramanus. Matydamas, kaip šie žmonės mane myli, ir jausdamas, kad mainais į meilę tegaliu išspausti varganą šypseną, suvokiu, kokia skurdi yra mano širdis. Palikdamas šią sielvarto draskomą žemę, kurioje žmonės nežino, kas yra laisvė, maniau, kad nutraukiau visus saitus. Aš nenorėjau būti panašus į saviškius, kęsti vargą ir ugdyti savyje buką atkaklumą. Prisimenu, kad nė per žingsnį neatstojau nuo tėvo, kuris tarytum riteris lyg ietimi mosuodamas teptuku, atkišęs vietoj skydo paveikslą vaikėsi savo vienaragį po liūdnomis legendomis pagarsėjusią šalį. Mes abu nukabindavome nosis, kai prekiautojas meno dirbiniais papurtydavo galvą duodamas suprasti, kad paveikslo nepirks. Tai buvo siaubinga. Bet tėvas, tikėdamas, kad įvyks stebuklas, nenuleido rankų. Jo nesėkmės mane siutino, o atkaklumas įkvėpdavo drąsos. Ne dėl užgaidos gimė mintis palikti senelio sodus, vaikiškus žaidimus, net motiną. Tąsyk maniau, kad tai vienintelis būdas pakreipti likimą kita, kupina nepaprastų nuotykių, linkme, nes tai, ką siūlė gyvenimas, atrodė menka.

Visamas paskerdė tris avinėlius, norėdamas, kad gardus ėrienos kepsnys primintų senus gerus laikus. Sutiktuvės jaudina iki svaiginančio graudulio. Nuostabus kaip pasaka vienu šuoliu sugrįžta praėjęs laikas. Veda prie manęs išsigandusius bamblius, supažindina su sutuoktiniais ir būsimais giminėmis. Suguža kaimynai, seni pažįstami, tėvo draugai ir senoji mūsų kompanija. Linksmybės nesiliauja iki pat aušros.

Ketvirtą dieną į patriarcho namus sugrįžta ramybė. Fatena vėl paima namus savo valdžion. Nadžeta ir senolis sėdi kiemelyje stebėdami, kaip viršum daržo spiečiais šoka uodai. Visamas atsiprašo, turįs važiuoti atgal į Dženiną. Telefono skambutis jį skubiai iškvietė. Akimoju susipakuoja daiktus, pabučiuoja senolius ir seserį Fateną. Prieš išvažiuodamas prisipažįsta, kad esąs labai laimingas, jog sutiko mane pačiu laiku. Nesupratau, ką jis nori pasakyti tuo pačiu laiku. Išlydėdamas pajuntu nerimą, nes kažkas jo žvilgsnyje primena autobusų stotyje stovinčios Sihem akis ir sustingusio duobėtame kiemelyje Dženine Adelio žvilgsnį.

Nesigailiu, kad stabtelėjau aplankyti saviškių. Šiltas priėmimas mane atgaivino, o dosnumas paguodė. Pusę dienos praleidžiu su senoliu ir Nadžeta ūkyje, o kitą — ant kalvelės su Zevu, klausydamasis linksmų istorijų apie lengvatikius žmonelius.

Zevas labai žavingas personažas, mažumėlę kuoktelėjęs, bet išmintingas, sakytum šventasis, kuris nenori būti šventuoju. Viską, ką duoda gyvenimas, jis priima atvirai, be išankstinių nuostatų, o vėliau apmąstydamas atsisijoja pelus nuo grūdų. Jis elgiasi taip, lyg be jokios aiškios dingsties šoktų į važiuojantį traukinį įsitikinęs, kad kiekvienas netikėtumas, net ir nemalonus, praturtina žmogų. Jei būtų jo valia, mielai išmainytų savo Mozės lazdą į raganos šluotą ir linksmintųsi kerėjimais, kurie turėtų tokį patį gydomąjį poveikį kaip ir stebuklai, kuriuos jis žada praradusiems viltį, plūstantiems pas jį maldauti gailestingumo, klaidingai manantiems, kad jo skurdas yra susilaikymas, o jo gyvenimas visuomenes užribyje — asketiškumas. Iš jo daug ką sužinojau apie žmones ir save patį. Jo humoras palengvina netikrumo ir abejonių naštą, blaivus protas atitolina skaudžią, užmaršią, pažadų nesilaikančią, viltį žudančią tikrovę. Klausantis jo šnekų bemat išsisklaido visi rūpesčiai. Kartais jis leidžiasi į ilgus samprotavimus apie žmonijos įniršį ir tuštybę, tada niekas nesustabdys srūvančių žodžių, visi jo atidžiai klausosi, o aš jaučiuosi pakerėtas. „Žmogaus gyvenimas yra vertesnis už bet kokią, kad ir didžiausią auką.“ — tvirtina jis, įremdamas į mane žvilgsnį. „Nėra ant šios žemės didingesnio, teisingesnio, kilnesnio Tikslo už teisę gyventi...“ Gėriuosi šiuo žmogumi. Jis turi retų dovanų — gebėjimą atsiriboti nuo įvykių bei padorumą, padedantį ištverti nelaimių apsiaustį. Kas yra jo karalystė? Lūšna, kurioje glaudžiasi. Kokia jo puota? Valgis, kuriuo jis mielai dalinasi su brangiais žmonėmis. Kokia jo šlovė? Jis tiesiog išliks atmintyje tų, kurie jį pergyvens.

Ištisas valandas šnekučiuojamės susėdę ant akmens kalvos viršūnėje, tyčia atsukę nugaras bjauriai sienai ir atgręžę veidus į skurdžius apykreivius medelius, ton vieton, kur kitados buvo protėvių sodas...

Vieną vakarą, leidžiantis nuo kalvos po pašnekesio su senuku, mane pasiveja nelaimės garsas.

Į vidinį kiemą grūdasi juodai apsitaisiusios moterys. Fatena, užsidengusi veidą delnais, laikosi nuošaliau. Garsus raudojimas, nustelbiantis aimanas, pripildo namus nelaimės nuojautos. Vyrija, kaimynai ir giminaičiai, kalbasi sustoję prie vištidės.

Akimis ieškau senolio, tačiau jo niekur nematyti.

Nejaugi senolis numirė?..

— Jis kambaryje, — paaiškina kažkuris pusbrolis. — Prie jo budi chadžija. Naujiena jį smarkiai paveikė...

— Kokia naujiena?..

— Visamas... Šįryt jis garbingai žuvo. Prisikrovė sprogmenų į mašiną ir rėžėsi į Izraelio kontrolės užkardą...

Saulei tekant į patriarcho sodus įsiveržia kariai. Šarvuotos mašinos apsupa namą. Karinis sunkvežimis atgabena buldozerį. Karininkas pareiškia norįs pasikalbėti su senoliu. Kadangi Omras negaluoja, aš stoju jo vieton. Karininkas praneša, kad Visamas Džafaris įvykdė teroristinį išpuolį prieš kontrolės užkardą, todėl vykdydamas iš viršenybės gautą įsakymą jis privalo nuversti namą. Namas turi būti tuščias per pusvalandį.