Ясмина Хадра - Kerštas

— Negali būti? — mėginu protestuoti. — Nejaugi nugriausite namą?

— Turite dvidešimt devynias minutes, pone.

— Jokiu būdu. Neleisime nugriauti namų. Kažkokia nesąmonė? Kur pasidės žmonės? Šiame name gyvena du beveik šimtamečiai senukai. Jie stengiasi oriai nugyventi paskutines likusias dienas. Jūs neturite teisės... Čia giminės patriarcho namai. Pabrėžiu, tai svarbiausia genties vieta. Tuojau pat važiuokite iš kur atvažiavę.

— Liko dvidešimt aštuonios minutės, pone.

— Mes neisime iš namų. Nepajudėsime iš vietos.

— Tai ne kliūtis, — sako karininkas. — Buldozeris akių neturi. Važiuojančio nesustabdysi. Mano pareiga jus perspėti.

— Eiva, — tempdama už rankovės paragina Fatena. — Šitie žmonės beširdžiai, kaip ir jų mašinos. Pasiimkime, ką galime, ir eikime iš čia.

— Bet jie sugriaus namą! — šaukiu nenorėdamas pasiduoti.

— Ką reiškia namas, jei nebeturime tėvynės, — atsidūsta ji.

Kareiviai nuo kariško sunkvežimio nuleidžia buldozerį. Likusieji saugo vietovę neprileisdami artyn susirinkusių kaimynų. Fatena padeda senoliui atsisėsti į invalido vežimėlį ir nuveža jį į atokesnį kiemo kampą. Nadžeta išeina kaip stovi, ji atsisako ką nors su savimi pasiimti. Anot jos, visa, kas yra namuose, priklauso namui. Senovėje šeimininką laidodavo kartu su užgyventu turtu. Šitas senas namas nusipelno būti palaidotas su visais savo turtais. Jis yra atmintis, kuri mirs drauge su svajonėmis ir prisiminimais.

Kareiviai paliepia mums laikytis atokiau nuo namo. Ant ištryptos kalvelės prasmegęs ratukuose sėdi Omras, regis, jis nesuvokia, kas vyksta. Tuščiomis akimis stebi sujudimą, tačiau reginys sąmonės nepasiekia. Seniūnui už nugaros oriai stovi Nadžeta, jai iš kairės — Fatena, aš stoviu dešinėje. Sukriokia buldozeris. Iš kamino pakyla tirštas dūmų kamuolys. Buldozerio plieniniai vikšrai negailestingai drasko žemę. Kaimynai apėję ginkluotos sargybos saugomą užkardą, tylomis sustoja prie mūsų. Karininkas įsako grupelei vyrų patikrinti, ar namas tuščias. Patikrinęs duoda vairuotojui ženklą pradėti. Regėdamas, kaip griaunama kiemą juosianti siena neiškenčiu, pagautas įtūžio išpuolu priešais buldozerį. Nustumiu kelią pastojusį kareivį ir aršiai puolu geležinę pabaisą, kuri taikosi suniokoti mano istoriją. „Sustokite!“ — rėkiu iš visos gerklės... „Sustokite!“ šaukia man karininkas. Pastvėręs mane kareivis trenkia šautuvo buože į žandikaulį. Parkrintu ant žemės. (Visai kaip griaunamo namo nuolauža.)

Visą dieną prakiurksau ant kalvelės. Žiūriu į krūvą skeveldrų po vaiskiu dangumi. Kitados buvę basakojo princo rūmai virto griuvėsiais. Po akmenį savomis rankomis juos pastatė mano prosenelis, čia gimė daugybė kartų, svajojusių apie laisvę, daugybė kartų mėgavosi saldžiu sodo nektaru. Ir štai, per keletą minučių buldozeris sulygino su žeme laikų nemarumą.

Vakare, kai siena paslėpė saulę, manęs išsivesti atėjo pusbrolis.

— Nebėra ko daugiau čia būti, — pasakė. — Nieko nebepakeisi.

Chadžija Nadžeta išvažiavo pas dukterį į Tubasą.

Senolis prisiglaudė pas proanūkį netoli sodų esančioje gyvenvietėje.

Fatena užsisklendė storasieniame nebylystės kiaute. Nusprendė pasilikti su senoliu proanūkio namuose. Ji visą laiką rūpinosi senuku, tik ji vienintelė žino, kokio didelio atsidavimo reikalauja ši pareiga. Be jos Omras neišgyventų nė dienos. Iš pradžių kiti globojo senuką, tačiau deramai jo neprižiūrėjo. Dėl to Fatena ir liko gyventi patriarcho namuose. Jis buvo jos kūdikis. Viską aplinkui nusiaubęs buldozeris išplėšė ir Fatenos sielą. Iš jos teliko bežadis klaikus šešėlis, kuris slankioja pakampiais laukdamas nakties, kad galėtų susilieti su tamsa. Vieną vakarą ji, kuri rūpestingai gobdavo galvą šalių, išėjo iš namų palaidais ant nugaros krintančiais plaukais į nusiaubtus sodus. Kiaurą naktį budėjo prie griuvėsių, po kuriais ilsėjosi jos gyvenimo prasmė. Kai atėjau jos ieškoti, nepajudėjo iš vietos. Ji neverkė, tuščios akys buvo sausos, o žvilgsnis stiklinis — toks pats bauginantis žvilgsnis, kurį išmokau atpažinti. Kitą dieną Fatena dingo kaip į vandenį. Išmaišėme viską. Sakytum išgaravo. Omro proanūkis, matydamas, kad lakstau po gyvenvietę, pabūgo, kad reikalai nepakryptų į blogąją pusę, todėl pasivadinęs mane į šalį prisipažino:

— Tai aš nuvežiau ją į Dženiną. Prisispyrusi prašė. Prieš vėją nepapūsi. Nuo amžių šitaip.

— Ką nori pasakyti?

— Nieko...

— Kokiu tikslu ir pas ką ji išvažiavo į Dženiną?

Omro proanūkis gūžteli pečiais.

— Ne tau suprasti, — burbteli nueidamas.

Labai gerai suprantu.

Susiieškau taksi, nuvažiuoju į Dženiną ir įpuolu į Khalilio namus. Jis būgštauja, kad atlėkiau su juo sąskaitų suvesti. Nuraminu. Nieko man nereikia, tik noriu susitikti su Adeliu. Tasai tučtuojau prisistato. Pranešu jam apie Fatenos dingimą, išdėstau prielaidas, kurios paskatino ją pabėgti.

— Šią savaitę prie mūsų neprisidėjo nė viena moteris, — tvirtina Adelis.

— Ar galėtum patikrinti džihado bei kitas grupuotes?

— Nėra prasmės... Mudu nesuprantame vienas kito. Be to, mums nėra apie ką kalbėtis. Kiekvienas kovoja šventą kovą pagal savo supratimą. Nėra ko kištis, jei Fatena nusprendė prisidėti prie kokios nors grupuotės. Ji suaugusi mergina ir laisva tvarkytis pati savo gyvenimą. Ir mirtį. Nėra dviejų svorio matų, daktare. Kai pats nusprendi paimti ginklą, supranti, kodėl kitas taip pasielgė. Kiekvienas turi teisę būti šlovės dalininku. Gyvenimas yra duotas, tačiau kaip ir kada mirsi, gali pasirinkti pats. Jei likimo negali pakeisti, mirtis yra demokratiškas būdas pasiųsti jį šikt.

— Labai prašau, — išsiveržia dejonė.

Adelis liūdnai purto galvą.

— Ammu, tu taip nieko ir nesupratai. Turiu bėgti, netrukus atvyks šeichas Marvanas. Po valandėlės jis sakys pamokslą kvartalo mečetėje. Vertėtų ir tau pasiklausyti...

„Būtent, — nutvilkė mintis. — Fatena tikriausiai atvažiavo į Dženiną gauti šeicho palaiminimą.“

Mečetė lūžta nuo žmonių. Apsupę šventovę saugo ginkluoti daliniai. Atsistoju prie nuošalesnės gatvelės kampo, kad galėčiau stebėti moterims skirtą mečetės pusę. Vėluojančios moterys skuba įeiti pro slaptas galines mečetės duris. Kai kurios nuo galvos iki kojų apsitaisiusios juodai, kitos apsigaubusios spalvingais šaliais.

Fatena nesirodo. Apėjęs kvartalą iš kitos pusės prisiartinu prie slaptųjų galinių durų, prie kurių sargybą eina stambi moteris. Ji didžiai pasipiktina išvydusi mane moterų pusėje, kur net kareiviai drovisi įkelti koją.

— Vyrams čia ne vieta, eikite į kitą pusę, — sviedžia ji piktai.

— Žinau, man reikia pakalbėti su dukterėčia, Fatena Džafari. Tai labai skubu.

— Šeichas jau lipa į sakyklą.

— Apgailestauju, bet man nedelsiant reikia su ja pakalbėti.

— Kaip aš tau ją surasiu? — suirzta ji. — Viduje šimtai moterų, o šeichas tuojau pradės pamokslą. Neplėšiu juk jam iš rankų mikrofono. Ateikite po pamaldų.

— Gal jūs ją pažįstate, gal matėte, kaip ji įėjo?

— Ką? Jūs net nežinote, ar ji čia, kaip jūs drįstate kvaršinti man galvą tokiu momentu. Eikite lauk, o jei ne — pašauksiu kareivius.

Teks palaukti pamokslo pabaigos.

Pasitraukiu atgal prie tos pačios nuošalios gatvelės kampo, įsitaisau taip, kad matyčiau mečetę ir moterų pusę. Iš mikrofono sklinda aidintis Marvano balsas, jis kyla aukštyn viršum kosminės, kvartalą apgaubusios tylos. Pamokslas beveik nesiskiria nuo to, kurį įjungė paklausyti taksistas, vežęs į Betliejų. Tarpais susižavėjimo kupinas klegesys nustelbia skambias oratoriaus frazes...