Ясмина Хадра - Kerštas

— O Nazarete...

— Ir Nazarete, — atsako nė kiek nesumišęs.

— Kur jūs rinkdavotės Nazarete?

— Nazarete nebūdavo susirinkimų. Ten susitikdavome rinkti aukų. Suaukotus geradarių pinigus Sihem išsiveždavo į Tel Avivą.

— Ir viskas?

— Viskas.

— Nemeluoji?

— Ko man meluoti?..

— Kokie buvo jūsų santykiai?

— Ji kovos bendražygė...

— Tik kovos... Galima daug ką nuveikti po kovos priedanga.

Adelis pasikaso pakaušį. Nematau, ar jis suglumęs, ar jaučiasi priremtas prie sienos. Jo veidą slepia šešėlis, kurį meta iš nugaros krintanti šviesa.

— Abas yra kitokios nuomonės, — ištariu.

— Kas toks?

— Sihem dėdė. Tas pats, kuris Kafr Kane norėjo galvą kapliu perskelti.

— A, tas pusprotis!

— Jis sveiko proto. Supranta, ką daro ir ką sako... Jis matė, kaip judu Nazarete trynėtės palei sienas.

— Na ir kas?

— Anot jo, yra ženklų, kurie neapgauna.

Tą akimirką man nusispjaut į vykstantį karą, išsivadavimo kovas, nusispjaut į dangų ir žemę, į kankinius ir paminklus. Faktas, kad aš pastoviu ant kojų, yra stebuklas. Kaip pašėlusi krūtinėje daužos širdis, išsiliejusi tulžis ėste ėda vidurius. Žodžiai greitesni už pyktį, tarytum gaisro kibirkštys jie atlekia iš mano sielos gelmių. Iš baimės apmirusia širdimi laukiu, kol sviesti žodžiai sugrįš bumerangu ir negailestingai mane pribaigs. Tačiau troškimas išlaisvinti iš abejonių širdį yra už viską stipresnis. Jaučiuosi lyg rusiškos ruletės žaidėjas, kuriam nusispjaut į likimą. Sulaikęs kvėpavimą laukiu, kol tiesa išspręs ginčą kurio nors naudai. Manęs nebedomina, kada ir kaip Sihem pasimaišė protas dėl savižudiškos kovos, man neberūpi išsiaiškinti, kokia mano padaryta klaida, neberūpi, ar kokiu nors būdu prisidėjau prie jos pražūties. Visa tai nustumta į antrą planą. Pirmiausia trokštu, ir tai atrodo yra svarbiausia už viską pasaulyje, sužinoti, ar Sihem buvo man neištikima.

Adelis pagaliau susivokė, kur suku. Jis atrodo nejuokais įniršęs.

— Ką nori tuo pasakyti? — dūsta jis pykčiu. — Ne, negali būti... Ir kas tau šovė į galvą?.. Nejaugi pamanei, kad...? Ne, tai neįtikėtina! Kaip tu drįsti?

— Bet ji slėpė nuo manęs savo veiklą.

— Tai ne vienas ir tas pats.

— Tai vienas ir tas pats. Meluoti yra tas pats kas ištvirkauti.

— Ji nemelavo. Draudžiu...

— Kaip tu drįsti man nurodinėti...

— Taip, draudžiu, — šaukia jis pašokdamas. — Neleisiu teršti jos atminimo. Sihem buvo maldinga moteris. Neištikimybė vyrui yra nuodėmė prieš Viešpatį. Apie tai negali būti nė kalbos. Jei gyvenimas pašvęstas Dievui, vadinasi, atsisakoma pasaulio ir visų be išimties žemiškų dalykų. Sihem buvo šventoji. Angelas. Būčiau žuvęs, jei bent ilgėliau būčiau žvelgęs jai į veidą.

Dieve mano, ir aš juo tikiu! Tikiu juo. Ištarti žodžiai išvaduoja iš kankinančių abejonių, mane išlaisvina. Gerte geriu žodžius su karčiomis priemaišomis, kol jų sklidinai prisipildo visa mano esybė. Juodi manojo dangaus debesys tirpsta svaiginančiu greičiu užleisdami vietą giedrai. Įsiskverbęs vidun oro gūsis išgena dvokiantį pelėsių tvaiką, išvalo sugedusį kraują, suteikdamas jam vaiskesnį atspalvį. Mano Dieve! Aš išgelbėtas. Dabar, kai visas žmonijos išgelbėjimas susitelkia į mano menką asmenį; kai sužinau, jog mano garbė nesuteršta, išnyksta sielvartas ir pyktis, jaučiuosi paviliotas minties viską atleisti. Akys pritvinksta ašarų, iš visų jėgų stengiuosi jas sulaikyti, kad nesugadintų nuoširdžios susitikimo su savimi pačiu akimirkos ir susitaikymo šventės, kurią švenčiu pats vienas savo viduje, kūne ir sieloje. Visa tai viršija palaužto vyro jėgas, keliai sulinksta, rankomis užsidengęs veidą susmunku ant gulto.

Nesu pasirengęs išeiti į kiemą. Neturiu jėgų. Pabūsiu celėje, kol atsigausiu, susivoksiu, ką patyriau ir bent kiek surikiuosiu lakiojančias į visas puses mintis. Adelis prisėda šalia. Ilgai dvejoja, kol ryžtasi apkabinti mano kaklą. Šitas judesys sukelia pasibjaurėjimą, nupurto visą kūną, tačiau rankos neatstumiu. Čia priekaištas ar užuojauta? Kad ir kas būtų, ne to man reikia. Kažin, ar toks vyras kaip Adelis gali man suteikti tai, ko man labiausiai reikia? Labai nustebčiau. Mūsų lūkesčiai skiriasi kaip diena nuo nakties. Jam rojus prasideda tik pasibaigus gyvenimui, man jis čia ir dabar. Jam Sihem angelas. Man ji buvo moteris. Anot jo, angelai amžini. Anot manęs — jie miršta nuo žaizdų... Mes vargais negalais surezgame pašnekesį. Gerai ir tai, kad jis bent jaučia mano sielvartą. Jo rauda paliečia mano širdies gelmes. Nejučia, be jokio paaiškinimo, mano ranka pakyla ir delnu uždengia jo ranką... Ūmai išsiveržia žodžių srautas. Mudu kalbame, kalbame, kalbame, tarytum trokštume užkalbėti kiekvieną mūsų kūno ląstelę. Pasirodo, Adelis visai ne verslo reikalais lankydavosi Tel Avive, o atvažiuodavo pinigais paremti vietinę kuopelę. Mano žinomumas ir svetingumas buvo priedanga įtarimams išvengti. Kartą Sihem atsitiktinai užtiko po lova pakištą jo portfelį. Iš jo išslydo dokumentai ir pistoletas. Vos grįžęs Adelis suprato, kad jo slėptuvė išaiškinta. Manė perspėsiąs kuopelę apie pavojų ir išnyksiąs. Netgi šmėkštelėjo mintis saugumo sumetimais nužudyti Sihem. Jis net surezgė „nelaimingo atsitikimo“ planą, bet tuo metu į kambarį įėjo Sihem, laikydama rankoje pluoštelį šekelių. „Tai bendram Tikslui“, — pasakė ji. Prireikė net kelių mėnesių, kol Adelis įveikė nepasitikėjimą. Sihem paprašė prisidėti prie išsivadavimo kovos. Vietinė kuopelė išmėginusi jos tvirtumą įsitikino, kad ja galima pasitikėti. Kodėl ji man nieko nesakė? Ką ji galėjo tau pasakyti? Neturėjo teisės nė užsiminti. Ir pati nenorėjo, kad kažkas stotų jai skersai kelio. Be to, pasižadėjo tylėti. Juk neskelbiama nuo stogų apie priesaiką, kuri turi būti saugoma visiškoje paslaptyje. Mano tėvas ir motina mano, kad esu verslininkas. Jie laukia , kol uždirbsiu milijoną ir ištrauksiu juos iš skurdo. Nė nenutuokia , kad dalyvauju pasipriešinimo kovoje. Nors patys yra kovotojų pusėje. Jie nedvejodami atiduotų gyvybę ui Palestiną .... bet tik ne jų sūnus. Tai neteisinga. Vaikai yra tėvų tęstinumas, jie tąsa amžinybėje... Negelbės jokie paguodos žodžiai , kai sužinos apie mano mirtį. Aš suvokiu , koks nepakeliamas sielvartas juos ištiks po mano mirties, tačiau netektis tebus viena iš gausybės skausmų , kurių kupinas jų gyvenimas. Laikui bėgant jie susitaikys su mano žūtimi ir man atleis. Aukotis turi ne tik kiti. Jei sutinkame , kad kitų sūnūs ir dukterys atiduotų gyvybę už mūsų vaikus, tada privalome sutiki, kad ir mūsų sūnūs ir dukterys padėtų galvas už kitų vaikus. Tu dar nesupratai , ammu? Prieš priklausydama tau Sihem buvo moteris. Ji paaukojo gyvybę už kitus... Kodėl ji?.. O kodėl ne ji? Kodėl nori , kad Sihem liktų tautos istorijos nuošalyje? Kuo ji skiriasi nuo kitų moterų, kurios prieš ją atidavė gyvybę? Tai laisvės kaina... Ji nestokojo laisvės. Sihem buvo laisva. Jai nieko netrūko. Aš jos nevaržiau. Laisvė , ammu, nėra pasas, kurį įteikia prefektūroje. Važiuoti ten, kur nori, taip pat nėra laisvė. Valgyti iki soties taip pat nėra pasisekęs gyvenimas. Laisvė yra įsitikinimas, ji yra visų pažiūrų motina.. Sihem nesijautė nusipelniusi tokios sėkmės. Judu gyvenote po vienu stogu, džiaugėtės privilegijomis, bet žiūrėjote į skirtingas puses. Sihem išliko artimesnė savo tautai labiau, nei tu gali įsivaizduoti. Tikriausiai ji buvo laiminga, tačiau ne taip, kaip tu. Ji nežiūrėjo į laurus, kuriais tave vainikavo, kaip į netikrą pinigą, tačiau ne tokioje laimėje ji norėjo tave matyti, ji jautė, kad tokia laimė turi begėdiškumo prieskonį. Sakytum gaisravietėje pasistatęs trikojį čirškini mėsos pjausnį. Tu matei mėsos pjausnį, ji matė gaisrą, ji jautė širdgėlą, kuri temdė džiaugsmą. Tai ne tavo kaltė, bet vis dėlto, jai buvo sunku susitaikyti su tavo aklumu... Adeli, aš nieko nepastebėjau. Ji atrodė tokia laiminga... Tu troškai regėti ją laimingą, todėl užmerkei akis nenorėdamas matyti nieko, kas galėtų mesti šešėlį ant jos laimės. Sihem ne tokios laimės troško. Ji išgyveno ją kaip tikrą sąžinės priekaištą. Vienintelis sąžinės palengvinimas buvo stoti į pasipriešinimo gretas. Kai priklausai tautai, kuri kenčia nelaisvę, toks kelias yra vienintelis. Nėra laimės, jei nėra savigarbos, o jokiai svajonei nelemta išsipildyti, jei nėra laisvės... O tai, kad ji moteris, dar nereiškia, kad negali būti kovotoja ir yra atleista nuo kovos. Vyrai išgalvojo karą, moterys – pasipriešinimą. Sihem yra nepasiduodančios tautos dukra. Gyvenimas, kurį ji gyveno, leido jai apsispręsti... Ji troško garbingai nugyventi gyvenimą, ammu, ramiai žiūrėti į savo atspindį veidrodyje, ji troško nuoširdaus džiaugsmingo juoko, o ne vien naudotis gyvenimo teikiamais malonumais. Aš taip pat galėčiau pradėti verslą ir maudytis turtuose kaip Onasis. Tačiau kaip įteigti sau, jog esi aklas, kad galėtum būti laimingas, kaip atsukti sau nugarą, kad negalėtum matyti savo akių? Neįmanoma viena ranka laistyti gėlę, o kita ją skinti; rožei nesuteikiame grožio pamerkdami ją į vazą, o išplėšiame ją iš gamtos; manome, kad papuošėme kambarį, o iš tiesų sudarkėme sodą... Aš atsimušu į griežtą jo logiką lyg muselė į vaiskų lango stiklą. Aiškiai matau jo mintį, tačiau negaliu prie jos prasiskverbti. Visaip mėginu suprasti Sihem poelgį, tačiau niekaip negaliu susieti jo su sąžine, negaliu jo pateisinti. Kuo daugiau mąstau, tuo mažiau su juo sutinku. Kaip ji galėjo šitaip pasielgti? „Taip gali atsitikti bet kuriam. — sakė Navedas. — Užklumpa netikėtai, lyg perkūnas iš giedro dangaus, įsibrauna vidun tarsi kirminas. Paskui į pasaulį žiūrėti pradedi kitomis akimis.“ Sihem turėjo seniai nešiotis savyje neapykantą, dar prieš mums susipažįstant. Ji augo tarp engiamųjų, buvo našlaitė ir arabė, o aplinka buvo negailestinga našlaičiams ir arabams. Neišvengiamai ji vilko sunkią gėdos naštą, kaip ir aš, beje, tačiau ji nė nebandė iš jos išsivaduoti. Našta, kurią uždeda, kartais yra daug sunkesnė už metų naštą. Ryžtas, su kokiu ji prisigrūdo sprogmenų ir nuėjo pasitikti mirties, byloja apie viduje esančią gilią žaizdą, tokią niekšingą ir baisią, kurios ji mirtinai gėdijosi ir nedrįso man nė užsiminti; vienintelis būdas atsikratyti žaizdos yra susinaikinti kartu su ja. Taip apsėstasis šoka nuo aukštos uolos, trokšdamas švęsti pergalę prieš savo bejėgiškumą ir varginančius demonus. Tikrai, ji nuostabiai slėpė savo žaizdas, galbūt stengėsi jas nesėkmingai užglaistyti, tačiau pakako menkiausio spragtelėjimo, kuris pažadino joje snaudžiančius demonus. Kada šitas spragtelėjimas įvyko? Adelis jos neklausė. Gali būti, kad ir pati Sihem apie tai nenutuokė. Per televiziją parodytas smurtas, priekabiavimas gatvėje, mestas įžeidus žodis. Kai viduje slypi neapykanta, pakanka mažmožio, kad įvyktų tai, kas neatitaisoma... Adelis kalba ir kalba, rūko kaip koks storžievis... Susivokiu, kad nebesiklausau jo šnekų. Daugiau nieko nebenoriu girdėti. Pasaulis, apie kurį jis pasakoja, manęs nežavi. Mirtis tame pasaulyje yra gyvenimo pabaiga. Gydytojo požiūriu mirtis yra iššūkis. Aš prikėliau gyventi daugybę žmonių ir maniausi esąs visagalis Dievas. O kai ligonis staiga numirdavo ant operacinio stalo, aš nusileisdavau ant žemės ir pasijusdavau varganas ir prislėgtas mirtingasis, o norėjau būti galingas ir gelbėti žmones. Mano vieta ne tarp tų, kurie atima gyvybę, mano vieta ten, kur kovojama už gyvybę. Aš chirurgas. O Adelis nori mane įtikinti, kad geisti mirties yra tas pats, kas geisti garbės, jog tai yra karščiausias troškimas ir teisėtas noras. Jis verčia mane pritarti žmonos poelgiui, o būtent tai man draudžia gydytojo profesija, netgi pačiu beviltiškiausiu atveju privalau gelbėti gyvybę, įskaitant ir eutanaziją. Aš ne mirties ieškau. Nesididžiuoju našlyste, negeidžiau atsižadėti laimės būti sutuoktiniu ir mylimuoju, šeimininku ir vergu, aš netroškau palaidoti svajonės, kuri man teikė gyvenimą, kokio daugiau nebeturėsiu.