Ясмина Хадра - Kerštas

— Daktaras, — vapa jis. — Mano daktaras...

Fatena, jo anūkė, trisdešimties metų mergina, atsistoja šalia senolio. Gatvėje būčiau jos nepažinęs. Tiek metų praėjo. Kai išvažiavau, ji buvo maža padūkusi mergiotė, kuri kaip pasiutusi nuolat ieškodavo kliaučių kivirčytis su pusbroliais. Tel Avive mano ausis pasiekė gandas, kad ji tikra nelaimėlė. Pikti liežuviai pravardžiavo ją mergele našlele. Fateną visą gyvenimą lydėjo nelaimės. Pirmasis jos sužadėtinis žuvo avarijoje važiuodamas tuoktis — pakeliui į vestuves sprogo padanga ir apvirto mašina. Antrąjį sužadėtinį nušovė Izraelio patruliai per susirėmimą likus dviems dienoms iki vestuvių dienos. Kaimelio liežuvautojos iškart paleido piktą gandą, neva, čia kažin koks prakeiksmas, po to nė vienas gerbėjas daugiau akių nerodė. Fatena tvirtai sudėta, stačiokiško būdo mergina, užgrūdinta sunkių ruošos darbų ir išugdyta griežtų kaimelio papročių. Jos apkabinimas tvirtas, o bučinys skambus.

Visamas paima mano krepšį ir, palaukęs kol senolis paleis mano ranką, palydi į paruoštą kambarį. Tik padėjau galvą ant pagalvės ir iškart užmigau. Vakare Visamas atėjo manęs žadinti. Fatena padengė stalą vynuogių pavėsinėje. Stalas lūžte lūžta nuo valgių. Galustalėje susmukęs invalido vežimėlyje sėdi senolis, kuris nė sekundės nenuleidžia nuo manęs akių. Atrodo lyg devintame danguje. Visi keturi vakarieniaujame po atviru dangumi. Iki vėlumos Visamas pasakoja juokingas istorijas iš fronto. Omras krizena kratydamas smakrą. Visamas pašėlęs pokštininkas. Sunku patikėti, kad iš pažiūros drovus jaunuolis galėtų būti toks juokdarys.

Nuo juoko apsvaigęs grįžtu į kambarį.

Pakirdau ankstų rytą, kai nušvito pirmieji saulės spinduliai, o naktis ruošėsi palikti žemę. Miegojau kaip kūdikis. Visko gali būti, kad sapnavau nuostabiausius sapnus, tačiau neprisimenu nė vieno. Jaučiuosi žvalus, atsikratęs slogių minčių. Pro langą matau senolį, matyt, Fatena išvežė į kiemą. Tarytum koks senovės dievukas pakiliai nusiteikęs sėdi ratukuose it soste. Laukia, kol patekės saulė. Fatena prikepė paplotėlių. Pusryčius ji padengia svetainėje. Atneša kavos su pienu, alyvuogių, kietai virtų kiaušinių, vaisių ir meduje mirkytų sviestainių. Pusryčiauju vienas, Visamas dar miega. Fatena kartkartėmis užsuka pažiūrėti, ar man nieko netrūksta. Po pusryčių nueinu pas senolį į kiemą. Bučiuodamas į kaktą, juntu, kaip jis stipriai suspaudžia mano ranką. Neprataria nė žodžio. Jis mėgaujasi kiekviena kartu su manimi praleista akimirka. Fatena nueina į vištidę palesinti viščiukų. Praeidama pro šalį jį kaskart nusišypso. Nors gyvenimas ūkyje sunkus, o lemtis pašykštėjo laimės, ji iš visų jėgų kabinasi į gyvenimą. Žvilgsnis prigesęs, judesiai negrakštus, tačiau šypsena kupina drovaus švelnumo.

— Einu pasivaikščioti, — sakau Omrui. — Kas žino? Gal surasiu varinę sagą, kurią pamečiau prieš keturiasdešimt metų.

Omras linkčioja galvą, užsimiršęs, kad tebelaiko mano ranką. Vargų ir smėlingo vėjo išgraužtos akys žiba tarytum du drėgni brangakmeniai.

Kertu daržą ir nuskubu į išlikusią sodo dalį su keliais skurdžiais medžiais ieškoti vaikystės takelių. Kitados buvę takai išnyko, tačiau ožkos pramynė naujus takelius, ne tokius mielus, tačiau dvelkiančius nerūpestingumu. Štai kalva, ant kurios ateidavau pasisemti ramybės. Ana ten pašiūrės, kurioje tapydavo tėvas, griuvėsiai su styrančia vienintele pertvara, o visa kita — lūženų krūva. Stabteliu priešais sieną, prie kurios su dideliu tuntu pusbrolių rengdavome pasalas vaizduotės sukurtos armijos pulkams. Vietomis pro nuskilusios sienos luitus želia piktžolės. Štai čia, šioje vietoje, mama pakasė negyvą gimusį šunelį. Aš taip sielojausi, kad ji verkė kartu su manimi. Motina... gailiaširdė siela, išnykusi atsiminimuose, prarasta meilė metų triukšme. Prisėdęs ant didelio akmens pasineriu į prisiminimus. Nebuvau sultono sūnus, tačiau atsiminimuose aš tarsi princas. Palčiai į šalis išskėstomis rankomis kaip paukščio sparnais sklendžių aukštai viršum pasaulio skurdo — tarytum malda virš mūšio lauko, lyg giesmė bežadėje mirusiųjų tyloje.

Prisiminimai tarytum saulė nušviečia sąmonę. Atsistojęs lipu į kalvą, apaugusią retais dygiais krūmokšniais. Užkopiu šlaitu ant keteros. Kadaise čia buvo mūsų, linksmai šūkaujančių, karą žaidžiančių berniūkščių, stebėjimo bokštas. Kiek akys užmato, plytėjo neaprėpiamos tolumos. Atrodė, kad ir pasaulio kraštą galėtum pamatyti. Dabar neaprėpiamą vaikystės dangų užstoja bjauri, nežinia kokiems piktiems tikslams pastatyta siena. Ji tokia atgrasi, kad, regis, net šunys prie jos nesišlapina, geriau bėga pakelti kojos prie gervuogių krūmo.

— Šaronas skaito Torą aukštyn kojom, — už nugaros pasigirsta balsas.

Už manęs stovi senis, susisupęs į dukslų, išblukusį, tačiau švarų apsiaustą. Plaukai žili, susitaršę, veide sumišusi išraiška, stovi pasirėmęs lazda ir žvelgia su panieka į vaizdą bjaurojančią sieną. Lyg Mozė priešais Aukso veršį.

— Žydas klajoja, nes negali pakęsti sienų, — kalba toliau, nekreipdamas į mane dėmesio. — Neveltui jis pasistatė sieną, kad galėtų veidu į ją raudoti. Šaronas skaito Torą aukštyn kojom. Mano apsaugos Izraelį nuo priešų, o tveria naują getą. Šitas gal ne toks baisus, bet lygiai toks pat neteisingas...

Galų gale jis pažvelgia į mane.

— Atsiprašau už sutrukdymą. Žiūrėjau, kaip einate takeliu, ir man pasidingojo, kad regiu seną bičiulį. Seniai ant šios žemės nebėra, labai jo ilgiuosi. Jūs panašus iš stoto ir eisenos, o dabar, kai regiu iš arti, panašus ir iš veido. Ar tik ne Aminas, dailininko Reduano sūnus?

— Tas pats.

— Taip ir žinojau. Judu kaip du vandens lašai. Akimirką pagalvojau, kažin ar tik man nesivaidena.

Jis ištiesia sudžiūvusią ranką.

Esu Šlomis Hiršas, bet arabai mane praminė Zevu Atsiskyrėliu. Kažkada gyvenusio stebukladario garbei. Gyvenu antai toje trobelėje už apelsinmedžių. Seniau, kai jūsų patriarchas dar buvo gyvas, prekiavau jo užaugintais vaisiais. Kai jis prarado žemes, verčiuosi šarlatano amatu. Visi žino, kad stebuklingų galių turiu tiek, kiek veltui atnašaujami viščiukai ant aukuro, tačiau niekam nerūpi. Eina ir eina maldauti stebuklų, kurių negaliu padaryti. Už kelis varganus šekelius pažadu, kad išauš geresni laikai, o jei mano pranašystės neišsipildo, nė vienas nesupyksta.

Paspaudžiu ištiestą ranką.

— Trukdau?

— Nebe, — nuraminu.

— Na ir gerai. Pastaruoju metu retai kas čia ateina. Vis per tą sieną. Baisu ir pažiūrėti, ar ne? Kaip ranka kyla statyti tokias bjaurybes?

— Bjaurybių niekas šiaip sau nestato.

— Tikra tiesa, tačiau buvo galima ką nors geriau sugalvoti. Kodėl siena? Kokią ji turi reikšmę? Žydas yra laisvas kaip vėjas, nesuvaldomas kaip Judėjos dykuma. Jei žydas nepasirūpino nubrėžti savo tėvynės sienos, rizikuodamas ją prarasti, vadinasi, tikėjo, kad Pažadėtosios žemės nejuosia jokios sienos, kad žvilgsnis skrietų toli toli, toliau už raudos aidą.

— Kažin ar jis girdi kitų raudas?

Seniokas nuleidžia galvą.

Paėmęs grumstą sutrina tarp pirštų.

— „Negi man reikia jūsų aukų gausybės? — sako Viešpats. — Man jau įgriso...“

— Izaijo knyga, pirmas skyrius, vienuolikta eilutė.

— Bravo.

— „Deja ištikimasis miestas, kupinas teisingumo, tapo kekše!“ — tęsiu. — „Kur teisumas klestėjo, ten dabar žmogžudžiai.“

— „Tavo sidabras pavirto išdagomis, tavo vynas atskiestas vandeniu, tavo vadai sukčiai, vagių bičiuliai. Jie negina našlaičio, našlės byla niekuomet jų nepasiekia.“