Ясмина Хадра - Kerštas

Nelauktai cypdama stabdžiais priešais mečetę sustoja mašina, iššoka du savanoriai, nerimastingai spausdami rankose radijo siųstuvus. Atrodo rimta. Vienas atvažiavėlis susijaudinęs pirštu rodo į dangų. Kiti kažką pasitarę skubiai atsiveda vadą, vyruką parašiutininko švarku, tą patį, kuris įmetė mane į belangę. Prisidėjęs prie akių žiūronus jis ilgai tyrinėja dangų. Aplinkui šventyklą kyla sambrūzdis. Savanoriai bėginėja į visas puses, trys kovotojai pasileidžia mano pusėn, bet sunkiai šnopuodami pralekia pro šalį. Jei sraigtasparnio nematyti, vadinasi, siuntė karinį lėktuvą“, — nugirstu sakant. Žiūriu įkandin, kaip jie skuodžia kiek įkabindami aukštyn gatve. Prie mečetės skubiai sustoja dar viena mašina. Kažką šaukia iš mašinos vyrui su parašiutininko švarku, paskui pavaro atgal ir kriokdama mašina visu greičiu šauna tiesiai į aikštę. Pamokslą nutraukia. Kažkas nutvėręs mikrofoną paprašo tikinčiųjų nekelti panikos, nes visko gali būti, kad pavojaus signalas yra melagingas. Žaibo greičiu atlekia du visureigiai. Tikintieji evakuojami iš mečetės. Jie užstoja moterų pusę. Negaliu pasitraukti iš vietos, nes bijau pražiopsoti Fateną, jei kartais ji išeitų pro galines duris. Nusprendžiu eiti prie pagrindinio įėjimo, prasibrauti pro minią ir iš ten patekti į moterų pusę... „Prašau pasitraukti!“ — šaukia kareivis. „Praleiskite šeichą!..“ Tikintieji dirba alkūnėmis norėdami iš arčiau pamatyti šeichą ar bent paliesti jo drabužio kraštelį. Kai šeichas pasirodo ant mečetės slenksčio, susidariusi spūstis kilsteli mane nuo žemės. Iš visų pusių mane spaudžia transo apimti kūnai. Kaip įmanydamas stengiuosi išsivaduoti, bet veltui. Šeichas įsėda į šarvuotą automobilį ir pamoja ranka. Du asmens sargybiniai įsitaiso jam iš abiejų šonų... Sakytum, viskas ir baigėsi. Tik staiga kažkoks dryžis pralekia dangumi ir lyg žaibas tvyksteli viršum gatvės. Smūgio bangos jėga mane sukrečia, išblaško karštligišką minią, kurios nelaisvėn esu įkliuvęs. Per sekundės dalelę susimaišo dangus ir žemė, o visa, kas gatvėje, kurią akimirksniu užvaldo panika, apvirsta aukštyn kojom. Nuo sukrėtimo panyru į svaigulį, lyg tamsus šešėlis pralekia pro akis vyro, o gal berniuko, kūnas. Kas čia darosi?.. Dulkių ir ugnies gūsis pastvėręs bloškia mane per lekiančias skeveldras. Jaučiuosi draskomas į gabalus, nykstantis sprogimo švilpesyje.... Už kelių metrų liepsnoja šeicho automobilis. Dvi kruvinos žmogystos bando ištraukti imamą iš ugnies. Plikomis rankomis ardo įkaitusį metalą, išdaužia stiklą ir nuplėšia dureles. Negaliu pajudėti... Greitosios pagalbos mašinos sirenos... Kažkas pasilenkia prie manęs, skubotai užmeta akį į sužeidimus ir nueina neatsigręždamas. Matau, kaip jis pasilenkia prie sudarkyto apanglėjusio kūno, patikrina pulsą ir mosteli sanitarams. Kitas vyras paima mano riešą, kiek palaikęs paleidžia... „Šitas gatavas.“ Greitosios pagalbos mašinoje šypsosi motina. Noriu paliesti jos veidą, tačiau negaliu pajudinti rankos. Krečia šaltis, gelia visą kūną, širdį dilgo sielvartas. Kaukdama greitosios pagalbos mašina pradingsta ligoninės kieme, sanitarai atlapoja dureles, iškelia mane ir nunešę į koridorių paguldo tiesiai ant grindų. Seselės laipioja per mane lakstydamos į visas puses. Pirmyn atgal riedančiuose neštuvuose gabena sužeistuosius ir siaubą. Kantriai laukiu, kol kas nors prie manęs prieis. Nesuprantu kodėl niekas manimi nesirūpina: sustoja, pažiūri ir nueina. Šitaip nedera. Iš abiejų pusių guli negyvėliai. Kai kuriuos raudodami išsinešė artimieji ir nesavu balsu klykdamos moterys. Likę kūnai neatpažįstamai sudarkyti. Pagaliau prie manęs priklaupia kažkoks senolis. Ištaria Viešpaties vardą ir, pakėlęs ranką prie mano veido, užspaudžia man akis. Išsyk pradingsta šviesos, prityla triukšmas. Širdį sukausto klaiki baimė. Kodėl man užspaudė akis?.. Pamėginu atmerkti, bet negaliu. Staiga viską suvokiu: vadinasi, manęs nebėra, viskas baigta...

Paskutinį kartą mėginu sutelkti jėgas ir pasikelti — nesukruta nė vienas raumenėlis. Aplinkui spengia, tolydžio smarkėjantis ūžimas gramzdina mane nebūtin... Staiga iš giliausios gelmės atsklinda silpna švieselė... Pamažu artinasi plevendama. Išryškėja kontūrai. Tai vaikas... Bėgantis vaikas. Jo stebuklingas švytėjimas išsklaido šešėlių tamsumas... Bėk! — šaukia vaikui tėvo balsas — Bėk!.. Nušvinta pašvaistė virš nepaprastai gražaus sodo, kuriame tuoj išsprogs pumpurai, sužydės medžiai, o šakos links nuo vaisių. Vaikas bėga per aukštą žolę tiesiai į sieną. Ji nuvirsta lyg kartoninė, atidengdama horizontą ir plačias kiek akys užmato lygumas... Bėk... Ir vaikas bėga juokdamasis, tarytum sparnus išskleidęs rankas. Iš griuvėsių pakyla patriarcho namas, nusipurtę dulkes akmenys, kerinčiai sukdamiesi, sugula gražiomis eilėmis. Pakyla sienos, o lubų sijos užsidengia čerpėmis. Gražus kaip niekados patriarcho namas stiepiasi į saulę. Vaikas bėga, jo nepaveja nei liūdesys, nei likimas. Jis pralenkia laiką. Ir svajoki — šūkteli pavymui tapytojas. — Svajok, kad esi laimingas, puikus ir nemirtingas!.. Iš nerimo ir baimės išvaduotas vaikas plasnodamas rankomis bėga kalnų viršūnėmis. Veidukas spindi džiaugsmu, akys plačiai atmerktos iš nuostabos. Jis pakyla į dangų pagautas tėvo balso: Gali iš tavęs atimti viską: turtus, gražiausius jaunystės metus, džiaugsmus ir nuopelnus, net paskutinius marškinius nuvilkti, bet svajonės sukurti iš naujo pavogtą pasaulį niekas negalės atimt.

Išnašos

Hamas — Islamo pasipriešinimo judėjimas.

Džihadas — gastanga . Korane vartojamas nusakyti pastangoms, kurios įtvirtina tikėjimą. Šis terminas taip pat vartojamas konkrečiau kalbant apie kovą už religinius reikalus. Musulmonų teisininkai išskyrė keturias džihado rūšis: sielos, žodžio, pavyzdžio, kardo.

Hurija (arab. hūr — juodaakės) — Korane amžinai jaunos rojaus mergelės.

Intifada ( arab. sukilimas ) — palestiniečių kova, prasidėjusi 1987 m. prieš žydų okupaciją.

Kaaba — žymiausia ir svarbiausia islamo šventovė Mekoje.

Chadžijus (-ja) — musulmono, atlikusio chadžą garbės titulas. Chadžas — piligriminė musulmonų kelionė į Meką prie Kaabos arba į Mediną prie Mahometo kapo.