Ясмина Хадра - Kerštas

— Ką darytum manim dėtas? — piktai atšauna Navedas. — Mano geriausio draugo žmona yra teroristų savižudė. Ji visus apvyniojo apie pirštą: vyrą, kaimynus, gimines. Tu troškai sužinoti, kaip ir kodėl? Tai tavo teisė. Bet ir mano pareiga.

Negaliu patikėti.

Stoviu suakmenėjęs.

— Nieko sau! — pratariu.

Navedas žengia žingsnį artyn. Pakeliu rankas melsdamas nesiartinti. Pasuku į pirmą pasitaikiusią gatvelę ir išnykstu tamsoje.

14

Dženine, regis, sveikas protas išbarstė paskutinius dantis. Maža to, jis atsisako nešioti dantų protezus, kurie galėtų grąžinti šypseną. Niekas čia, beje, ir nesišypso. Kadaise viešpatavęs geras ūpas išplaukė plevėsuodamas vėjyje baltomis įkapių drobėmis ir karo vėliavomis.

— O tu dar ne viską matei, — lyg perskaitęs mano mintis tarė Džamilis. — Palyginti su tuo, kas čia dedasi, net pragaras atrodo saugesnė priegloba.

Perėjęs sieną prisižiūrėjau visko: mačiau apsiaustus kaimelius, kontrolės užkardas ant kiekvieno posūkio, pakeles, nusėtas suanglėjusiais sraigtasparnių pašautų mašinų griaučiais. Regėjau vilkstines benamių, kurie laukė prie kontrolės punkto, kol juos patikrins, apstumdys ir galiausiai grąžins atgal. Mačiau, kaip praradę savitvardą pienburniai kareivėliai aklai švaistosi ginklu į visas puses, o moterys tiesdamos nuvargusias rankas mėgina atremti šautuvo buožių smūgius. Mačiau, kaip kareivių pilni džipai lydi žydus į darbo vietas...

— Prieš savaitę, — priduria Džamilis, — galėjai pamanyti, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ar galėjai pamanyti, Aminai, kad kas eitų su tanku prieš timpas? Na štai, o Dženine tankai atidengė ugnį į vaikus, mėtančius akmenis. Ant kiekvieno gatvės kampo galingasis Galijotas trypia kojomis mažutėlį Dovydą.

Aš net sapnuoti nesapnavau, kad situacija tokia išsigimusi, kad padėtis tokia beviltiška. Viena yra žinoti apie pyktį, kuris kariaujančioms pusėms temdo sveiką protą; žinoti apie buką užsispyrimą, kurį demonstruoja susipriešinusių pusių nesutaikomi kovotojai; žinoti apie žudančią abipusę pagiežą, tačiau regėti visa tai savo akimis yra nepakeliamai sunku. Tel Avive gyvenau tarytum kitoje planetoje. Lyg akių valktis slėpė tikrąjį, tėvynę griaunančios tragedijos, mastą. Rodoma pagarba neleido matyti nežmoniškų baisybių, kurios pavertė Dievo palaimintą žemę uždaru, neturinčiu išėjimo sąvartynu, kuriame išniekintos pūva žmonijos vertybės, o netesėti pažadai sklaidosi it dvokiantys smilkalai, lydimi neišklausomų maldų, kurias nustelbia pabūklų tratėjimas ir agonijos klyksmai.

— Toliau eiti pavojinga, — perspėja Džamilis. — Mes prie pat demarkacijos linijos. Už ano sugriuvusio namo prasideda tikra šaudykla.

Jis mosteli ranka į krūvą suodinų akmenų.

— Praėjusį penktadienį islamo džihadistai įvykdė mirties bausmę dviems išdavikams. Šioje vietoje suguldė lavonus. Kūnai buvo išpampę kaip balionai.

Apsižvalgau aplinkui. Gyventojai, atrodo, evakuoti iš rajono. Tik užsienio televizijos grupė, akylai saugoma ginkluotų palydovų, filmuoja griuvėsius. Nežinia iš kur iššoka visureigis su styrančiais kalašnikovų vamzdžiais, mašina šauna tiesiai ir čaižiai cypdama padangomis pradingsta už posūkio. Dulkių debesis nesisklaidydamas ilgai tvyro ore.

Netoliese nuaidi šūviai, paskui stoja nejauki spengianti tyla.

Džamilis pasuka atgal prie sankryžos, akimis tyrinėja tuščią gatvelę ir, pasvėręs visus už ir prieš, nusprendžia nerizikuoti.

— Negeras ženklas, — sumurma jis. — Labai negeras. Nėra nė vieno vyro iš „Al-Aksos“ kankinių brigados. Paprastai būna trys ar keturi, kurie parodo, kur eiti. Jei nėra nė gyvos dvasios, vadinasi, netoliese yra spąstai.

— Kur gyvena tavo brolis?

— Keli žingsniai nuo ana tos mečetės. Matai dešiniau nuplėšytus stogus, iškart už jų. Bet norint iki ten nusigauti, reikia pereiti šitą rajoną, kuriame knibžda snaiperių. Sunkiausią kelią įveikėme, bet, atrodo, kad vėl darosi karšta. Šarono kariauna užėmė didesnę miesto dalį ir užblokavo pagrindinius kelius. Jie bijo užminuotų mašinų, todėl neleis mums net prisiartinti. Ir mūsų kareiviams nervai visai pakriko. Iš pradžių šauna, paskui paprašo asmens dokumentų. Blogą dieną pasirinkome aplankyti brolį Khalilį.

— Tai ką darom?

Džamilis liežuviu apveda pamėlusias lūpas.

— Nežinau. Nemaniau, kad reikalai taip pasisuks.

Tuo pačiu keliu grįžtame atgal iki sankryžos. Pasirodo dvi Raudonojo kryžiaus mašinos. Palaikydami atstumą nusekame joms iš paskos. Kiek toliau nuo mūsų sprogsta sviedinys, netrukus ir antras. Dulkių debesies aptrauktame danguje suūžia du sraigtasparniai, užtaisyti kovinėmis raketomis. Slapstydamiesi už greitosios pagalbos mašinų judame į priekį. Tankai su buldozeriais nusiaubė ištisus kvartalus, dinamitas eilėmis nušlavė namus nuo žemės paviršiaus. Jų vietose liko klaikios tuščios kiaurymės, griuvėsių krūvos ir geležų nuolaužos, kuriose tarytum žiurkės būriais šmirinėja žmogystos, laukdamos, kol galės iš naujo atstatyti savo viešpatiją. Griuvėsių eilės su atsuktais pasauliui apgadintais fasadais žymi buvusias gatves, kurios dabar atrodo kaip išmirusios, užrašai ant sienų iškalbingesni už plyšius sienose. Šiukšlini griuvėsiai, tankų sutraiškyti mašinų griaučiai, kulkosvaidžių suvarpytos tvoros, nuniokoti skverai — visa aplinkui byloja apie karo baisybes. Manėme, kad jos baigėsi. Negana to, atgiję senieji demonai tapo tokie patrauklūs, kad nė vienas apsėstasis nenori išsivaduoti.

Dvi greitosios pagalbos mašinos įvažiuoja į vietovę, pilną paklaikusių šmėklų.

— Čia likę gyvi, — paaiškina Džamilis. — Jie gyveno tuose sugriautuose namuose. Dabar glaudžiasi čia.

Tyliu. Esu pasibaisėjęs. Drebančia ranka siekiu cigarečių pakelio.

— Duok ir man cigaretę.

Greitosios pagalbos mašinos sustoja prie pastato, kur nekantriai laukia moterys su įsikibusiais į sijonus vaikais. Vairuotojai iššoka iš mašinos, atidaro užpakalines dureles. Greitosios pagalbos mašinoje sukrautas maistas, kuris dalinamas šimtams ištiestų rankų. Maisto dalinimas virsta grumtynėmis.

Džamilis greit pravažiuoja kelias gatveles, vis stabteli išgąsdintas šūvio, pavažiuoja atgal šmėstelėjus įtartinam siluetui.

Pagaliau privažiuojame ramesnį kvartalą. Visur it pakvaišę bėginėja savanoriai su dėmėta kareiviška apranga ir juodais, veidą dengiančiais gobtuvais. Džamilis perspėja, kad mašiną reikės palikti garaže ir pasikliauti kojų miklumu.

Nesibaigiančiomis gatvelėmis vargais negalais braunamės pro knibždėlyną įtūžusių žmonių, kol prieiname Khalilio trobesius.

Džamilis patranko į duris, viduje negirdėti jokio garso.

Pasirodęs kaimynas praneša, kad Khalilis su šeimyna prieš kelias valandas išvyko į Nablusą.

— Negali būti! — surinka Džamilis. — Gal pasakė, kur Nabluse apsistos?

— Ne, adreso nepaliko... Ar žinojo, kad atvažiuosi?

— Negalėjau prisiskambinti! — atsako Džamilis niršdamas, kad perniek sukorė šitokį kelią. — Dženinas atskirtas nuo pasaulio... O ko jam prisireikė Nabluse?

— Išvažiavo, ir tiek. Ką, tavo manymu, čia pasilikus veikti. Nėra nei vandens, nei elektros. Ir ėsti nėra ko. Dieną naktį akių negalim sumerkti. Jei turėčiau kokį giminaitį, kuris galėtų mane priglausti, maučiau ir aš nieko nelaukęs.

Džamilis paprašo dar vienos cigaretės.

— Kokia nesąmonė! — siunta jisai. — Nabluse aš nieko nepažįstu.

Kaimynas pakviečia mus vidun atsipūsti.

— Ne ačiū, — atsisakau. — Mes skubam.