Ясмина Хадра - Kerštas

— Pažįstu gerą gydytoją, pone Džafari. Jei norite, galiu pakviesti.

— Aš pats gydytojas, — kvailokai atšaunu ropšdamasis iš lovos.

Keliai linksta, negaliu nustovėti ant kojų. Klestelėju ant lovos krašto ir sustingstu rankomis parėmęs veidą. Mano nuogumas, kurį mėgina pridengti vienintelės glaudės, verčia tvarkytoją jaustis nepatogiai. Jis kažką nesuprantamai suveblena ir išeina atbulas iš kambario.

Viena paskui kitą į vietas susirikiuoja mintys. Pamažėl grįžta atmintis. Pamenu, kad lėkiau kaip į mirtį iš Kafr Kano, prie Afulos miesto gavau baudą už greičio viršijimą, o likusį kelią iki Tel Avivo dūmiau be nuovokos. Naktis užklupo miesto prieigose.

Sustojau prie pirmo kelyje pasitaikiusio viešbučio. Į namus grįžti nenorėjau, bijojau atrasti viso gyvenimo melą. Visą kelią dėjau į šuns dienas save ir pasaulį. Spaudžiau iš visų jėgų greičio pedalą purtomas čaižaus padangų švilpimo, kuris atsiliepdavo manyje tarsi dvesiančios pabaisos riaumojimas. Įnirtingai, su beprotišku užsidegimu lėkiau greičiau už garsą, troškau sudeginti visus tiltus, kurie veda į praeitį, troškau išlėkti į orą kartu su sudaužyta į šipulius mano garbe. Niekas šiame pasaulyje manęs nebesulaikys, ateitis nebeturi prasmės. Kokia dar ateitis? Ar gali būti gyvenimas po išdavystės, ar galima atgimti po patirto pažeminimo? Jaučiausi toks menkysta ir vertas pajuokos, kad sielvartavimas dėl apgailėtino likimo būtų mane visai pribaigęs. Variklis užkriokia visu smarkumu kaskart, kai galvoje suskamba Abo balsas. Troškau girdėti tik ratų staugimą vingriuose posūkiuose. Troškau justi tik tulžį, kuri plėšriai tarsi rūgštis ėdė vidurius. Neradau pasiteisinimo. Jo ir neieškojau. Nebuvau vertas išteisinimo. Siela ir kūnu atsidaviau pykčiui. Jis savinosi mane, smelkė kiaurai iki plaukų šaknelių, iki panagių, geisdamas manyje įsikūnyti.

Viešbutėlis skurdus. Girgžda išlūžusi neono iškaba. Nesirinkdamas paėmiau pirmą pasitaikiusį kambarį. Palindau po karštu dušu, pavalgiau užkandinėje, paskui apšniaukštame bare mirtinai nusigėriau. Vargais negalais susiieškojau kambarį ir griuvau be sąmonės.

Laikydamasis už sienų nušliaužiu iki vonios. Rankos ir kojos neklauso. Nuo šleikštulio temsta sąmonė, raibsta akys, iš alkio linksta kojos. Jaučiuosi lyg eičiau per klampų rūką. Dvi paras be sapnų ir be sąmonės pragulėjau pridvisusiame kambaryje. Dvi paras švinkau prakaitu permirkusiuose pataluose... Dieve mano, kuo aš tapau?!

Veidrodžio atspindyje regiu apšepusią, kančios iškreiptą fizionomiją. Skruostai įkritę, pajuodę paakiai dar labiau paryškina akių baltymus. Esu panašus į pamišėlį, atgavusį sąmonę po priepuolio.

Atsigeriu tiesiai iš čiaupo, palendu po dušu ir stoviu po vandens srove tol, kol atgaunu šiokią tokią pusiausvyrą.

Tvarkytojas skrebinasi palei duris norėdamas įsitikinti, kad atsigaivelėjau po pagirių. Išgirdęs bruzdesį su palengvėjimu atsikvepia ir tylutėliai nutykina. Apsirengiu, drebančiomis kojomis išeinu iš viešbučio pavalgyti.

Užliūliuotas lapijos ošimo užsnūstu ant suoliuko nedideliame saulės nutviekstame parkelyje.

Kai atsibudau buvo jau vakaras. Neišmanau, kur eiti, kur dėtis su savo vienatve. Namuose pamiršau ir telefoną, ir laikrodį. Staiga pabūgstu likti akis į akį su savimi. Nebepasitikiu vyru, kuris nenumatė gresiančios nelaimės. Bijau ir žmonių, neištverčiau jų žvilgsnių. Gerai, kad užmiršau telefoną. Negaliu įsivaizduoti, kaip aš tokios būklės galėčiau su kuo nors kalbėti. Kim dar labiau paaitrintų žaizdą, Navedas pasiūlytų dar vieną kvailą išeitį. Tyla taip pat mane žudo. Ištuštėjusiame parke jaučiuosi vienišas ir apleistas tarytum po audros į krantą išmesti sudužusio laivo griaučiai.

Pareinu į viešbutį ir apsižiūrėjęs pastebiu, kad palikau tualeto reikmenis ir tabletes. Ant naktinio stalelio akis bado viešbučio telefonas. Tačiau kam paskambinti? Kažin, kuri valanda? Kambarys prisipildo trūkčiojančio alsavimo. Man pasidaro bloga, jaučiu, kad nebesuvokiu tikrovės....

Atsikvošėju gatvėje. Netikėtai. Nepamenu, kaip išėjau iš viešbučio, nežinau, kiek laiko klajoju gatvėmis. Nedega nė vienas langas. Tylą sudrumsčia tolimas variklio burzgimas ir vėl, apgaubdama miegančius, įsiviešpatauja naktis... Prie kiosko stovi telefono kabina. Kojos pačios manu militari nuneša tiesiai prie jos, ranka nuima ragelį, pirštai surenka numerį. Kam skambinu? Ką sakysiu? Signalas skamba penktą, šeštą, septintą kartą. Spragteli nukeliamas ragelis ir kitame laido gale suurzgia apsimiegojęs balsas. „Alio? Kas čia? Ar bent žinai kelinta valanda? Man ryt į darbą...“ Atpažįstu Jasero balsą. Nustembu, kad jam paskambinau. Kodėl jam?

— Čia Aminas...

Po ilgos tylos gergždintis balsas suminkštėja:

— Ar kokia nelaimė atsitiko, Aminai?

— Kur Adelis? — išgirstu savo balsą.

— Klausyk, dabar trečia valanda nakties.

— Kur Adelis?

— Iš kur man žinoti. Bastosi su reikalais. Kelintą savaitę akyse neregėjau.

— Sakyk, kur jis, arba važiuoju pas tave ir būsiu, kol sulauksiu.

— Ne! — sušunka jis. — Nevažiuok į Betliejų. Tavęs ieško tie patys vyrukai, kurie anąsyk prikūlė. Sako, kad tu juos už nosies vedžioji, jog tave „Shin Beth“ saugumiečiai pasiuntė.

— Jaserai, kur Adelis?

Įsiviešpatauja tyla, ilgesnė negu pirma. Galop Jaseras piktai sviedžia:

— Dženine... Adelis Dženine.

— Tai ne pati palankiausia verslui vieta, Jaserai. Dženine kraujas su žemėmis maišosi.

— Klausyk, naujausiomis žiniomis jis Dženine. Kam man meluoti? Jei nori, paskambinsiu, kai grįš... Ar gali pasakyti, koks reikalas. Ką mano sūnus padarė, kad prireikė tokią vėlyvą valandą?

Padedu ragelį.

Nežinau kodėl, bet pasijuntu kiek geriau.

Trečią valandą nakties išverstas iš lovos durininkas neatrodo patenkintas. Vidurnaktį užrakinamos viešbučio durys, o aš kaip tyčia pamiršau durų kodą. Naktinis sargas — jaunas, iškaręs jaunuolis, gali būti studentas, naktimis saugantis klientų miegą, kad pats galėtų susimokėti už studijas. Atsainiai atidaro duris, rausiasi niekaip negalėdamas surasti mano kambario rakto.

— Ar tikrai išeidamas atidavėte?

— Kodėl užsikraučiau papildomą vargą?

Jis vėl pasilenkia prie registratūros stalo, iškilnoja prie telefono ir nedidelio spausdintuvo gulinčias šūsnis popierių, krūvas žurnalų, galop pakėlęs galvą suvapa:

— Keista.

Apsnūdęs susimąsto, mėgindamas atsiminti, kur sudėti atsarginiai raktai.

— Ar ieškojote kišenėse, pone?

— Juk sakiau, kad neišsinešiau raktų, — atšaunu dėdamas ranką prie kišenės.

Ranka sustingsta. Raktas guli kišenėje. Susigėdęs ištraukiu. Durininkas susinervinęs atsidūsta. Nekreipdamas dėmesio į nemalonų įvykį, jis palinki man labos nakties.

Liftas sugedęs. Iš paskutiniųjų užsikabaroju siaurais laiptais į ketvirtą aukštą, bet apsižiūrėjęs, kad mano kambarys trečiame, lipu žemyn.

Kambaryje šviesos nedegu.

Nusirengęs išsitiesiu ant neklotos lovos, įsmeigiu žvilgsnį į lubas, kurios, tarytum atsivėrusi juoda skylė, taikosi mane įsiurbti.

Penktą dieną suvokiu, kad sąmonė blausiasi. Refleksai pasireiškia pirmiau už norus, o vangumas dar labiau pablogina mano būklę. Dieną tūnau užsidaręs kambaryje. Sėdžiu susigūžęs kėdėje arba guliu ant lovos baltakiuodamas į lubas. Užverčiu akis, tarytum norėčiau iš vidaus pamatyti keistas ir nesuprantamas mintis, kurios įkyriai puola mane iš pasalų. Mąstau, kad reikia pasiūlyti nekilnojamojo turto agentūrai parduoti vilą, padėti kryžių ant praeities ir išvykti gyventi į Europą arba į Jungtines Valstijas. Naktį lyg plėšrus žvėris išlendu lauk įsitikinęs, kad nesutiksiu kokio pažįstamo ar bendradarbio, slankioju po įtartinas lindynes, kur seniau kojos nekeldavau. Jaučiuosi nematomas tabako dūmų ir bjaurios smarvės pritvinkusiuose kavinių šešėliuose. Įsimaišau į rėkaujančių girtuoklių ir pastėrusiomis akimis moterų būrį, kur niekas nekreipia į mane dėmesio. Atsisėdęs nuošaliame kamputyje, kur net įkaušusios merginos nedrįsta užeiti, tykiai gurkšnoju, kol praneša, kad baras uždaromas. Tada einu į parką pagiriotis, visada ant to paties suolo, o į viešbutį parsirandu tik išaušus rytui.