Ясмина Хадра - Kerštas

Kalbėdamas nepaliaujamai badau jį pirštu. Karo vadas nė nekrusteli. Apžiūrinėdamas nagus išklauso mane iki galo net nemėgindamas nusivalyti ant veido užtiškusių mano seilių.

Po ilgos, regis, niekad nesibaigsiančios tylos, jis kilsteli antakius, giliai įkvepia ir pakelia į mane akis.

— Tai, ką išgirdau, Aminai, sukrėtė mane iki sielos gelmių. Man plyšta širdis. Kad ir koks didelis skausmas, tu neturi teisės šitaip juodinti kitų. Kalbi tik apie žmoną, bet negirdi, kas kalbama apie tėvynę. Jei pats atsižadi tėvynės, negeisk, kad ir kiti jos atsižadėtų. Tie, kurie šaukiasi laisvės, yra pasiruošę aukoti savo gyvybę. Jie neįsivaizduoja, kad galima gyvalioti mindomam svetimųjų. Garbė arba mirtis, laisvė arba kapo duobė, savigarba arba lavonų krūva. Nei širdgėla, nei gedulas nenutrauks kovos tų, kurie, teisingai, beje, gyvenimo prasme laiko garbę. „Laimė nėra atlygis už dorybes. Pati laimė yra dorybė“.

Jis suploja rankomis. Durys atsiveria, tarpduryje stūkso gigantas. Pokalbis baigtas.

Prieš išleisdamas mane dar priduria:

— Aš labai kremtuosi dėl tavęs, daktare Džafari. Aišku, mes einame skirtingais keliais. Galime kalbėti mėnesius ir metus, tačiau nesusikalbėsime, nes nė vienas nenorime klausyti kito nuomonės. Nebėra ko pridurti. Važiuok namo. Mes jau viską pasakėme.

12

Kim buvo teisi — reikėjo laišką atiduoti Navedui, jis būtų sėkmingiau jį panaudojęs. Kim neklydo manydama, kad kenkiu pats sau ir stengėsi apsaugoti mane nuo manęs paties. Nesuvaldomų įvykių sraute aš pats buvau sunkiausiai suvaldomas. Reikėjo laiko, kad praregėčiau. Nors grįžau nieko nepešęs, primuštas, tačiau laimė, kad išvis likau gyvas. Kaip sąžinės priekaištas šis pralaimėjimas persekios mane visą gyvenimą. Ilgai jį prisiminiau lyg niekšišką piktą pokštą. Ir ką sužinojau? Ne šviesos, o įkyraus smalsumo suviliotas sukiojausi apie pramaną, lyg naktinis drugelis apie žvakės liepsną. Iš visų jėgų stengiausi atkelti sandariai uždarytą liuką, bet pažvelgus gilyn tvokstelėjo į veidą pelėsių tvaikas ir pro storą voratinklių sluoksnį neiškėliau į dienos šviesą nė vienos paslapties.

Leistis giliau prapuolė noras.

Kai savo akimis išvydau karo vadą ir savižudžių ugdytoją, akimoju subliūško sukilę gaivalai. Nusprendžiu baigti tą cirką ir grįžti į Tel Avivą.

Kim net širdis atlėgo. Vairuoja tyli, stipriai spaudžia vairą, tarsi norėdama pajausti jo tikroviškumą ir įsitikinti, kad nesapnuoja, o tikrai veža mane namo gyvą ir sveiką. Nuo pat ryto nekalba, bijo leptelėti netinkamą žodį, kuris galėtų staiga pakeisti mano sprendimą. Atsikėlė dar prieš aušrą, patyliukais sudėjo daiktus ir pažadino mane tik tada, kai daiktai buvo bagažinėje ir viskas paruošta išvykti.

Kaip akis išdegę išlekiame iš žydų kvartalo. Spaudžiame tiesiai, nesidairome nei kairėn, nei dešinėn, niekur nestojame. Menkiausia dvejonė gali viską sugadinti. Kim neatplėšdama akių nuo kelio skuba išvažiavimo link. Išlaisvinta iš nakties slogučio aušta skaisti diena. Švintantis dangus mieguistai rąžosi po kieto miego. Miestas, regis, niekaip negali pakilti iš guolio. Vogčiomis, mesdamas kupiną nepabaigtų sapnų žvilgsnį, prietemoje skuba vienas kitas ankstyvėlis. Jų šešėliai sušmėkščioja ant sienų. Kur ne kur ryto tyloje sugirgžda pakeliamos grotos ir pasigirsta mašinos burzgimas. Plerpdamas į stotelę atvažiuoja autobusas. Saulei tekant Jeruzalė labai atsargi: dėl prietaringumo, nes manoma, kad pirmieji ryto ženklai nulemia visą dieną.

Kim, užgulusi vairą, spaudžia visu greičiu tuščiomis gatvėmis. Nejaučia, kokia ji sudirgusi. Galima pamanyti, kad mano nuotaikų kaitos baimė jai suteikia energijos. Ji būgštauja, kad persigalvosiu ir nuspręsiu pasukti atgal į Betliejų.

Atsilošia sėdynėje tik tada, kai veidrodėlyje šmėsteli paskutiniai tolstančių priemiesčių pastatai.

— Nelėk kaip į gaisrą, — nuraminu ją.

Ji krūpteli, lyg būtų užmynusi ant gyvatės uodegos. Žaibiškai atleidžia greičio pedalą. Mano tylus balsas priverčia ją sumažinti greitį. Jaučiuosi mirtinai nuvargęs ir nelaimingas. Ką vyliausi gauti Betliejuje? Gal dozę melo, kuriuo galėčiau užpudruoti sumenkusį savo įvaizdį? O gal, kai viskas slysta iš rankų, tikėjausi atgauti bent dalelę savo orumo? O gal troškau tiesiog išlieti pyktį, kad tie niekšai, kurie sugriovė mano svajonę, matytų, kaip jais šlykščiuosi?.. Na gerai, tarkim jie mato mano sielvartą ir pasidygėjimą, tarkim jie sutrinka nuo mano žvilgsnio ir traukiasi žemai nuleidę galvas... ir kas iš to? Kurią atsivėrusią žaizdą prideginti, kurį lūžį sutvarstyti?.. Aš net nežinau, ar tikrai trokštu surasti savo nelaimės šaknį. Aš nebijau giliai kapstytis, tačiau kaip kariauti su šmėklomis. Matau, kad jos už mane stipresnės. Aš nieko neišmanau apie dvasios vadovus ir jų parankinius. Visą gyvenimą atkakliai laikiausi savo įsitikinimų, it raitelis stengiausi išsilaikyti balne neklausydamas juodinamų kalbų ir nekreipdamas dėmesio į neteisėtus veiksmus. Atsižadėjau savo giminės, sutikau palikti motiną, daug dalykų paaukojau dėl chirurgo karjeros. Aš neturėjau kada domėtis senomis žaizdomis, kurios kliudo susitaikyti dviem išrinktosioms tautoms ir verčia palaimintą Dievo žemę paversti nesantaikos ir karo baisybių lauku. Kiek prisimenu, niekada nepalaikiau nė vienos kovojančios pusės, abiejose mačiau daug beprotystės ir širdį draskančio skausmo. Jokiais būdais neprisidėjau prie kruvino konflikto, kuris iš tiesų tėra nesibaigiantis karas, kuriame vieni aukos, kiti — atpirkimo ožiai. Patyriau daug paniekinamo priešiškumo, todėl vienintelis būdas nepavirsti tokiu kaip jie yra nesivelti į šitą žaidimą. Kokią poziciją galėjau pasirinkti iš dviejų galimų: nuolankiai kęsti arba atsilyginti tuo pačiu — dantis už dantį, akis už akį. Aš pasirinkau gydyti ligonius. Dirbu kilniausią darbą pasaulyje ir niekas neatims iš manęs pasididžiavimo, kurį suteikia mano profesija. Noras važiuoti į Betliejų buvo beviltiškai tuščias ir apsimestinis šaunumas. Kas aš toks, kad tikėčiausi patirti pergalės džiaugsmą ten, kur diena po dienos kompetentingos institucijos atsišipina dantis? Mano varžovas yra tobulai veikianti, parako ragavusi, laiko patikrinta slapta organizacija, išmokusi atsilaikyti prieš rezgamas pinkles. Ji net įgudusius slaptosios policijos pėdsekius vedžioja už nosies. Vienintelis mano ginklas kovoje su tokia organizacija — apgauto vyro neviltis ir bergždžias įniršis.

Šioje dvikovoje nėra vietos jausmams, tuščia viltis suminkštinti priešininkų širdis. Vienintelė kalba, kurią jie supranta, yra šautuvas, sprogstamasis diržas ir smūgis iš pasalų. Vargas tam, kuris susimauna, apsijuokia lyg pilvakalbis lėlininkas, kuris toliau vaidina lyg niekur nieko, nepastebėdamas, kad nustojo kraipytis užsikirtusi marionetė. Tai negailestinga, taisyklių nepažįstanti dvikova, kurioje menkiausias neryžtingumas yra pražūtingas, o klaidos neatitaisomos. Dvikova, kurioje tikslas pateisina priemones, o išsigelbėjimas netenka reikšmės. Išsigelbėjimas pakeičiamas keršto troškimu ir žiauria mirtimi. Vien tankai ir bombos, beje, visada man kėlė šiurpulingą baimę, juose regėjau įsikūnijusį žmonijos blogį. Neturiu nieko bendro su tais žmonėmis, į kurių pasaulį įsiveržiau Betliejuje. Aš nesuprantu ir nesitikiu perprasti jų papročių, aš nieko neišmanau apie jų siekius. Nekenčiu karo, revoliucijų ir visų tų istorijų apie prievartos panaudojimą. Jos tarytum vilkelis, kuris sukasi vietoje apie savo ašį įtraukdamas ištisas kartas į beprasmes žudynes lyg į užburtą ratą, tačiau niekas neturi drąsos jo sustabdyti. Aš chirurgas, todėl žinau, kiek daug pasaulyje kančios. Nejau negana skausmo? Kodėl sveiko proto žmonės prašyte prašosi kentėjimų?