Ясмина Хадра - Kerštas

Ištraukiu ranką.

— Nežinau, Kim, kas man darosi. Mano protas aiškus ir aš trokštu vadovautis savo galva, veikti taip, kaip man atrodo teisinga. Jaučiu, kad gebėsiu gedėti žmonos tik tada, kai pažvelgsiu į akis tam niekšui, kuris užvaldė jos protą. Man nerūpi, ar aš jam ką sakysiu, ar tiesiog išmalsiu snukį. Tetrokštu vieno — pažvelgti jam į akis ir suvokti, kuo jis už mane pranašesnis... Sunku paaiškinti, Kim. Daugybė minčių knibžda galvoje. Kartais mirtinai savęs nekenčiu. Kartais Sihem atrodo blogesnė už visas pasaulio piktadarystes kartu sudėjus. Aš trokštu sužinoti, kuris iš mudviejų kaltas?

— Ir tu manai rasiąs atsakymą lįsdamas tiems žmonėms į akis?

— Iš kur aš galiu žinoti, po galais!

Riksmas tarytum sprogimas perskrodžia tylą. Kim suakmenėja, ranka su servetėle sustingsta prie lūpų, ji žiūri į mane išplėtusi akis.

Pakeliu rankas mėgindamas nusiraminti:

— Atleisk... Tie įvykiai veda mane iš proto. Bet nereikia man stoti skersai kelio. Jei man kas nors nutiks, vadinasi, pats prisiprašiau.

— Man neramu dėl tavęs.

— Nė kiek neabejoju, Kim. Kartais man gėda dėl tokio elgesio, bet vis tiek užsikemšu ausis, kad negirdėčiau proto balso... Kuo labiau stengiatės mane įkalbinėti, tuo smarkiau trokštu priešintis... Ar supranti mane?

Tylėdama Kim padeda servetėlę ant stalo. Atsidūsta, akys kupinos skausmo. Iš virpančių jos lūpų išsprūsta žodžiai:

— Kadaise sutikau žmogų. Jis buvo paprastas, bet iš pirmo žvilgsnio krito man į akį. Jis buvo malonus ir švelnus. Nesuprantu, kuo jis mane apžavėjo, bet po neilgo meilinimosi jis tapo man visatos centru. Pakakdavo jo šypsenos ir mano širdis imdavo pašėlusiai daužytis, o kai susukdavo snukį, diena tapdavo tamsesnė už naktį. Mylėjau taip stipriai kaip niekada gyvenime. Retsykiais, kai, regėjos, mūsų laimei nieko netrūksta, su pasibaisėjimu klausdavau — kas bus, jei jis mane paliks? Atrodydavo, kad iš siaubo iššoks širdis. Be jo aš pražūčiau. Vieną vakarą nieko nepaaiškinęs jis susikrovė daiktus ir išėjo iš mano gyvenimo. Metų metus jaučiausi lyg pamesta išnara, tarsi kūnas be sielos. Aplinkui tuštuma, o aš — kaip kiaurai permatoma išnara. Ėjo metai, pajutau, kad nepaisant to, kas nutiko, esu gyva ir mano siela manęs nepaliko. Tada ir atsipeikėjau...

Ji švelniai pirštais perbraukia man per ranką.

— Aminai, noriu pasakyti paprastą dalyką. Jei lauksi nelaimės, ji ateis. O jei kartais per nelaimę atsidurtum duobėje, niekas kitas, tik mes patys galim nuspręsti, ar voliotis dugne, ar lipti lauk. Tarp žemės ir prarajos tėra vienas žingsnis. Reikia gerai žiūrėti, kur statai kojas. Labai lengva paslysti. Vienas neatsargus žingsnelis — ir vėl nosimi į purvą. Ar tai pasaulio pabaiga? Nemanau. Norint išlipti tereikia vieno — susitaikyti su tuo, kas įvyko.

Lauke sucypia mašinos stabdžiai, pokšteli durelės, cikadų svirpesį nustelbia žingsniai. Pasigirsta beldimas į duris, netrukus ir skambutis. Kim nueina atidaryti. Už durų stovi kaimynas iš trisdešimt aštunto namo ir policija. Policijos pareigūnas — pagyvenęs, šviesiaplaukis, smulkaus sudėjimo mandagus vyras. Kartu su juo trys iki dantų ginkluoti policininkai. Pareigūnas, atsiprašęs už sutrukdymą, paprašo parodyti asmens dokumentus. Lydimi policininkų nueiname į savo kambarius atnešti asmens dokumentų.

Pareigūnas, patikrinęs dokumentus ir darbo leidimą, ilgėliau užgaišta prie mano paso.

— Jūs Izraelio pilietis, pone Džafari?

— Kas jums nepatinka?

Suerzintas mano klausimo jis nužvelgia mane iš aukšto ir grąžinęs pasą kreipiasi į Kim:

— Ponia, ar jūs Benjamino Jehudos sesuo?

— Taip.

— Senokai pažįstu jūsų brolį. Ar jis tebegyvena Jungtinėse Valstijose?

— Jis Tel Avive. Ruošiasi simpoziumui.

— Tiesa, visai pamiršau. Girdėjau, neseniai jį operavo. Tikiuosi, jam geriau...

— Mano brolis, pone pareigūne, kojos nebuvo įkėlęs į operacinę.

Jis linkteli galvą, atsisveikina ir duoda ženklą savo vyrams išeiti.

Užvedant duris nugirstame kaimyną iš trisdešimt aštunto namo sakant, kad Benjaminas jam nė karto neužsiminęs apie seserį. Vėl pasigirsta durelių pokštelėjimas ir mašina nurūksta visu greičiu.

— Aplinkui karaliauja pasitikėjimas, — pastebiu ironiškai.

— Beribis pasitikėjimas! — atsako Kim grįždama prie stalo.

Kiaurą naktį nesumerkiu akių. Įsmeigęs į lubas gręžiantį žvilgsnį, rūkydamas cigaretę po cigaretės gromuliuoju iki sprangumo Kim žodžius nerasdamas juose skonio. Kim nesupranta manęs, o, kas baisiausia, aš ir pats savęs nesuprantu. Kad ir kaip būtų, negaliu pakęsti, kai mane moko. Nenoriu nė girdėti, kad esu pavergtas beprotiškos minties, kuri traukia mane prieš mano valią į tamsų tunelį. Kiti keliai uždaryti, o bent tame tunelyje šmėžuoja neaiški prošvaistė.

Ankstų rytą, pasinaudojęs proga, kad Kim dar miega, ištykinu ant pirštų galų, gatvėje pasigaunu taksi ir nuvažiuoju į Betliejų. Didžioji mečetė apytuštė. Patarnautojas deda knygas į palaikę lentyną. Jis nespėja manęs suturėti. Žaibiškai perlekiu maldos salę, praskleidžiu užuolaidą po sakykla ir patenku į skurdų kambarėlį, kuriame jaunas vyras su balta ilga tunika ir kepurėle ant galvos skaito Koraną. Jis sėdi dervišo poza ant pagalvėlės prie žemo stalelio. Iš paskos įgriūva patarnautojas ir nutveria mane už peties. Nustūmęs jį į šalį atsistoju priešais imamą. Jis atrodo įširdęs dėl tokio įsiveržimo. Paprašo patarnautojo nekelti triukšmo. Tas niurnėdamas pasišalina. Imamas užverčia knygą ir įdėmiai mane nužvelgia. Jo akys kupinos pykčio.

— Čia ne užeigos namai.

— Atleiskite, bet kitaip neįmanoma prie jūsų prieiti.

— Čia ne pasiteisinimas.

— Noriu su jumis pasikalbėti.

— Apie ką?

— Aš daktaras...

— Žinau, kas esate. Tai aš paprašiau, kad neįleistų jūsų į mečetę. Nesuprantu, ką jūs tikitės rasti Betliejuje, mano galva, jums nėra ko čia landžioti.

Padeda Koraną ant mažytės atramėlės ir atsistoja. Jis asketiškas ir smulkaus sudėjimo, tačiau nuo jo sklinda jėga ir nepalaužiamas ryžtingumas.

Mane prikausto nepaprasto juodumo akys.

— Jūs čia nepageidaujamas, daktare Džafari. Neturite teisės įeiti į šventovę su batais ir neapsiplovęs, — priduria pirštu valydamas lūpų kampučius. — Jeigu jums pasimaišė protas, tai bent apsimeskite esąs mandagus. Čia maldos namai. Mes žinome, kad jūs neklusnus tikintysis, galima sakyti, išsižadėjęs religijos, nesilaikote protėvių apeigų ir negyvenate pagal jų principus, be to, pasirinkdamas kitą pilietybę jūs seniausiai visai nutolote nuo protėvių tikėjimo... Ai ne tiesą sakau?

Į mano tylėjimą jis atsako paniekinamu vypsniu ir pamokomu tonu pareiškia:

— Taigi, nenumanau, apie ką mudu galėtume kalbėtis.

— Apie mano žmoną!

— Jos nebėra tarp gyvųjų, — nukerta jis sausai.

— Bet aš dar neatlikau gedulo.

— Čia jūsų bėda, daktare.

Jo balso šaltumas ir staigus būdas išmuša mane iš pusiausvyros. Negaliu patikėti, kad žmogus, kuris turėtų būti arti Dievo, yra taip atitolęs nuo žmonių ir toks nejautrus jų sielvartui.

— Man nepatinka jūsų tonas.

— Yra daugybė dalykų, kurie nepatinka, daktare, tačiau nemanau, kad tai leidžia savivaliauti. Nežinau, kas rūpinosi jūsų auklėjimu, tačiau viena aišku, kad lankėte prastą mokyklą. Kita vertus, niekas jums nesuteikia teisės rodyti čia savo nepasitenkinimą bei vaizduoti, kad esate aukščiau už paprastus mirtinguosius. Nusisekusi karjera, visuomeninė padėtis, jūsų žmonos drąsus poelgis mūsų akyse nepelno jums pagarbos. Mano akimis žiūrint, jūs esate apgailėtinas našlaitis, neturintis tikėjimo, vargšas pražuvęs nelaimėlis, užmerktomis akimis klaidžiojantis šviesoje. Net jeigu pereitumėte vandeniu, nenuplautumėte kaltės, kurią įkūnijate. Tikrasis pavainikis yra ne tas, kuris nepažįsta tėvo, o tas, kuris neturi gyvenime į ką atsiremti. Tokias paklydusias aveles galima tik apverkti, tačiau jos nevertos pasigailėjimo.