Ясмина Хадра - Kerštas

Iššiepęs dantis, tarsi taikydamasis įkasti, jis nužvelgia mane su panieka.

— O dabar išeikite. Dar nužiūrėsite bloga akimi mūsų šventovę.

— Draudžiu...

— Lauk!

Staigiu lyg kalavijo kirtis judesiu jis atitraukia užuolaidą.

— Dar vienas dalykas, daktare: neįmanoma palikus savo gimtinę įsišaknyti kitoje visuomenėje nepakenkiant savo tapatumui.

— Tamsuolis!

— Šviesuolis, — pataiso jis.

— Manote, kad prisidedate prie dieviškos misijos.

— Visi drąsūs žmonės prisideda. Nuošalyje lieka tik tuščiagarbiai, savimylos ir neturintys sąžinės.

Jis suploja rankomis. Prisistatęs patarnautojas, kuris aiškiai klausėsi prie durų, sugriebia mane už peties. Piktai nusipurtęs ranką atsisuku imamo pusėn.

— Būsiu Betliejuje tol, kol pamatysiu jūsų gaujos vadą.

— Prašau, eikite lauk, — paragina mane imamas imdamas nuo stalo knygą.

Jis atsisėda ant pagalvėlės ir duoda suprasti, kad aš tesu tuščia vieta.

Suskamba mobilusis telefonas. Skambina Kim. Ji labai nusiminusi, kad išėjau nieko nesakęs. Norėdamas atsipirkti pritariu jos atvažiavimui į Betliejų ir pasiūlau susitikti miestelio pakraštyje esančioje degalinėje. Nieko nelaukdami mudu važiuojame tiesiai pas Leilą, kuri, pasirodo, vėl atgulė į ligos patalą.

Tikėdamiesi, kad pasirodys imamo žmonės, lūkuriuojame sėdėdami prie ligonės lovos. Netrukus pareina Jaseras. Pamatęs jo žmona besirūpinančią Kim, net nepasiteirauja, kas ji: ar mano draugė, ar greitosios pagalbos gydytoja. Mudu nueiname pasišnekėti į gretimą kambarį. Bijodamas, kad visai nesugadinčiau dienos, užbėgdamas už akių jis dusdamas paskubom beria, kokie nuostoliai gresia spaudyklai, kaip išaugo skolos, o kreditoriai nepaliauja grasinti. Klausausi jo, kol išsikalba. Tada atpasakoju trumpą pokalbį su imamu. Jis tik linkteli galvą, o gili raukšlė įsirėžia kaktoje. Laikosi atsargiai, nedrįsta reikšti savo nuomonės, bet aiškiai matyti, kad imamo elgesys su manimi jį ne juokais išgąsdino.

Iki vakaro nesulaukęs imamo pasiuntinių, nusprendžiu vėl eiti į mečetę. Siaurutėje gatvelėje mane užpuola du vyrai. Vienas sugriebęs už apykaklės pakiša koją, kitas, man begriūvant, spiria keliu į šoną. Saugodamasis po pažastimi spaudžiu sužeistą ranką, o sveikąja prisidengęs veidą susigūžiu mėgindamas išvengti smūgių, kurie it kruša pasipila iš visų pusių. Vyrai spardo mane su įtūžiu, grasindami nulinčiuoti, jei dar kartą pasirodysiu jiems akyse. Iš paskutiniųjų pasikeliu ir šliaužiu iki tarpuvartės, o jie, spardydami į nugarą ir kojas, velka mane į vidurį gatvės. Gatvelėje pasirodo keli praeiviai, bet staigiai apsisukę sprunka atgal, palikdami mane įsiutusių užpuolikų naguose. Spyriai ir riksmas. Staiga kažkas tvyksteli galvoje ir aš prarandu sąmonę...

Atsipeikėjęs pamatau aplinkui susispietusį pulką berniūkščių. Jie ginčijasi tarpusavyje svarstydami, ar aš miręs, ar gyvas. Kažkuris spėja, jog tikriausiai esu prisigėręs, o kai vargais negalais atsisėdu, berniūkščiai atšoka nuo manęs per žingsnį.

Aplinkui tamsu. Galvoje spengia, drebančiomis kojomis laikydamasis už sienų nusvirduliuoju gatve. Svyrinėdamas į svainio namus iš paskutiniųjų stengiuosi išsilaikyti ant kojų.

— O Dieve! — suklykia Kim.

Su Jaseru paguldo mane ant minkštasuolio ir atsagsto marškinius. Apžiūrėjusi kūną su palengvėjimu atsidūsta. Nors sumuštas ir išmargintas kraujosruvų, tačiau nėra nei pjautinių, nei šaunamojo ginklo padarytų žaizdų. Suteikusi pirmąją pagalbą ji stveria telefoną skambinti policijai. Jaserą, atrodo, tuoj ištiks apopleksija. Uždraudžiu Kim kviesti policiją ir pareiškiu, kad nesitrauksiu, ypač dabar, kai man šitaip išgražino kailį. Ji atsikalbinėja, išvadina mane bepročiu ir meldžia važiuoti į Jeruzalę. Aš užsispyręs kartoju, kad niekur iš Betliejaus kojos nekelsiu. Kim susiprotėja, kas man atsitiko. Ji nujaučia, kad esu apakintas neapykantos ir dabar nė už ką pasaulyje neatsisakysiu apsėdusios mane minties.

Nors rytojaus dieną gelia visą kūną, tačiau vis tiek nuslenku į mečetę. Niekas manęs neišmeta lauk. Aplinkui stovintys tikintieji, matydami, kad nesistoju maldai, veikiausiai, pamano, kad esu protiškai nesveikas.

Vakare kažkas paskambina, nepažįstamas balsas praneša, kad po pusvalandžio manęs ateis pasiuntinys. Kim įspėja, kad tai, tikriausiai, vakarykščių užpuolikų žabangai, tačiau man nesvarbu. Pavargau bėgioti paskui velnią ir kęsti jo pasalūniškus spyrius. Tegul jis pasirodo visu gražumu, noriu pažvelgti jam į akis, net jeigu paskui teks kentėti visą gyvenimą.

Į Jasero namų duris pasibeldžia berniukas. Jis liepia sekti paskui. Einame iki miesto aikštės. Čia mane perima jaunutis vaikinukas. Jis ilgiausiai vedžioja mane po tamsoje paskendusį priemiestį. Įtariu, kad jis tyčia aplinkui suka ratus stengdamasis sumėtyti pėdas. Pagaliau sustojame priešais apšiurusią parduotuvę. Už metalinių, pusiau nuleistų vartų mūsų lūkuriuoja vyras. Jis liepia jaunuoliui pasišalinti, o mane pakviečia į pastato vidų. Tuščiomis dėžėmis užgriozdinto koridoriaus gale mane perima kitas vyras. Pereiname kiemely, pro vartus patenkame į blausiai apšviestą prieangį. Tuščiame kambaryje išgirstu įsakymą nusirengti drabužius ir apsimauti duotas sportines kelnes bei naujus medžiaginius batus. Vyras paaiškina, kad visa tai daroma saugumo sumetimais, nes gali būti, kad „Shin Beth“, Izraelio saugumo tarnyba, paslėpė „blakę“ siekdama susekti mano buvimo vietą. Pasinaudojęs jo kalbumu atsakau, kad neslepiu nei mikrofono, nei kokio nors daviklio. Po valandos manęs paimti atvažiuoja furgonėlis. Užriša akis ir prisega mane prie sėdynės. Po daugybės posūkių išgirstu, kaip cypdami atsidaro vartai ir užsitrenkia už nugaros. Suloja šuo, bet žmogaus balsas greit jį nutildo duodamas komandą į vietą. Stiprios rankos ištraukia mane iš mašinos ir nuriša raištį. Stypsau erdviame kieme, kurio pakraščiuose nejudėdami stovi ginkluotų žmonių siluetai. Akimirką visas kūnas nueina pagaugais, baimė pakerta kojas, jaučiuosi lyg į spąstus įkliuvusi žiurkė.

Furgono vairuotojas kietai suima mane už alkūnės ir stumteli dešiniau stovinčio namo link. Toliau turiu eiti vienas. Tvirtas žaliūkas mostu pakviečia įeiti vidun. Patenku į vilnoniais kilimais nuklotą svetainę, kurioje jaunas vyras su juoda tunika, siuvinėtais rankogaliais ir apykakle, ištiesia į mane rankas.

— Broli Aminai, kokia didžiulė garbė priimti tave kuklioje buveinėje, — pasveikina jis su vos girdimu libanietišku akcentu.

Veidas atrodo nepažįstamas. Neprisimenu, kad būčiau susitikęs ar anksčiau matęs. Jis gražus, šviesių akių, dailaus veido, kurį darko nenatūraliai vešlūs ūsai. Jam turbūt apie trisdešimt.

Priėjęs jis apkabina mane ir spaudžia glėbyje tapšnodamas per nugarą, kaip įprasta musulmonų partizanams mudžachedams.

— Broli Aminai, drauge mano, likime mano. Tu net neįsivaizduoji, kaip didžiai aš pagerbtas.

Nusprendžiu, jog neverta priminti, kad jo bendrai dar vakar išvanojo man kailį.

— Eikš, — pakviečia įsikibdamas man į parankę. — Sėskis greta manęs ant šito suolo.

Dirsteliu į titaną, stovintį sargyboje prie durų. Svetingasis šeimininkas veik nepastebimai linkteli galvą ir gigantas pranyksta.

— Nuoširdžiai apgailestauju dėl vakarykščio įvykio, — kalba toliau. — Tačiau pripažinkite, kad jūs ir pats kaltas dėl to, kas nutiko.

— Jeigu tas nuotykis yra mūsų susitikimo kaina, tada ji tikrai didelė. Galėjote labiau numušti kainą.

Nusijuokia.

— Tu dar lengvai išsisukai, kitiems teko pakloti daug daugiau, — padarė jis pastabą su arogancijos gaidele. — Dabar tokie laikai, kad viską reikia griežtai kontroliuoti. Menkiausias neapsižiūrėjimas gali būti pražūtingas.