Ясмина Хадра - Kerštas

— Nieko.

— Aš Sihem Džafari vyras.

Tikintysis primerkęs svarsto mano žodžius. Netikėtai suraukia kaktą, jo veidas persimaino. Pakėlęs ranką prie krūtinės tyliai sušunka:

— O Dieve, kaip aš nesusiprotėjau!?

Lankstydamasis jis puola atsiprašinėti.

— Tai nedovanotina.

— Nieko baisaus.

Jis išskečia rankas ir puola mane glėbesčiuoti.

— Broli Aminai, kokia laimė, kokia didžiulė garbė su jumis susipažinti. Tučtuojau pranešiu imamui. Neabejoju, jis labai apsidžiaugs galėdamas jus priimti.

Paprašo luktelėti šventovėje, o pats nuskuba minibaro — sakyklos — link ir pradingsta už sunkios užuolaidos, slepiančios nuošalų išėjimą. Palei sienas sėdintys maldininkai liaujasi skaitę Koraną, pakelia akis ir smalsiai žiūri mano pusėn. Jie nenugirdo mano vardo, bet pastebėjo, kaip staiga pasikeitė patarnautojo elgesys, kaip jis nuskubėjo pranešti apie mane vyresnybei. Stambus barzdočius nesivaržydamas pasideda Koraną ir įsmeigia į mane įžūlų žvilgsnį. Nuo tokio žvilgsnio pasijuntu nesmagiai.

Vieną akimirką pasirodė, kad sujudėjo užuolaida, tačiau iš už sakyklos niekas nepasirodė. Po valandėlės išdygo patarnautojas, aiškiai nepatenkintu veidu.

— Labai atsiprašau, imamo nėra. Nepastebėjau, kada išėjo.

Staiga jis apsižiūri, kad aplinkiniai mus stebi. Perlieja juos piktu žvilgsniu, priversdamas visus nudelbti akis.

— Ar jis sugrįš iki pamaldų?

— Žinoma.... — netvirtai pradeda jis, tačiau susigriebęs tvirčiau priduria. — Nežinau, kur jis išvyko. Visko gali būti, kad grįš tik po kelių valandų.

— Ką padarysi, teks palaukti.

Patarnautojas meta baugštų žvilgsnį į sakyklą ir užsikirsdamas prataria:

— Gali būti, kad jis grįš tik vėlai vakare.

— Nieko baisaus. Palauksiu.

Sutrikęs jis skėsteli rankomis ir nueina.

Atsisėdu kaip dervišas prie kolonos, pasiimu hadisų, pranašo Mahometo pamokymų, knygą ir pasidėjęs ant kelių atverčiu pirmą pasitaikiusį puslapį. Patarnautojas vėl pasirodo šventykloje. Jis šnekučiuojasi su senuku, neramiai lyg žvėris narve vaikšto pirmyn atgal po šventyklą, kol pagaliau išeina laukan.

Praslenka valanda, antra. Apie pusiaudienį nežinia iš kur išdygsta trys jauni vyrukai. Jie prieina prie manęs ir po Salam Aleikum ir įprastinių mandagybių pareiškia, kad aš čia tuščiai gaištąs laiką ir paragina mane išeiti.

— Laukiu susitikimo su imamu.

— Jis nesveikuoja. Šįryt prastai pasijuto. Grįš tik po kelių dienų.

— Aš daktaras Aminas Džafaris...

— Labai gerai, — nukerta žemiausias, kokių trisdešimties metų vyrukas, išsišovusiais skruostikauliais ir suraukta kakta. — O dabar eikite namo.

— Neisiu, kol nepamatysiu imamo.

— Mes jums pranešime, kai jo sveikata pagerės.

— Jūs žinote, kur mane rasti?

— Betliejuje visi viską žino.

Jis mandagiai bet griežtai nuveda mane prie išėjimo ir palaukęs, kol apsiausiu batus, palydi mane iki gatvės kampo.

Du iš trijų sutiktų mečetėje vyrukų seka mane iki pat miestelio centro. Nesislėpdami. Matyt tyčia, nes nori, kad žinočiau, jog nenuleidžia nuo manęs akių, ir nebandyčiau grįžti į mečetę.

Miestelyje turgaus diena. Aikštė knibžda žmonių. Užeinu į nejaukią kavinę, užsisakau juodos nesaldintos kavos ir susiradęs vietą prie nučiupinėto bei musių nutupėto lango stebiu šurmuliuojantį turgų. Kavinė apstatyta palaikiais stalais ir suklypusiomis kėdėmis, už prekystalio lindi padavėjas ir blausiu žvilgsniu stebi nuobodžiaujantį senimą. Greta manęs visai padorios išvaizdos penkiasdešimtmetis traukia nargilę. Kiek atokiau jaunimas su įkarščiu lošia domino. Prakiurksau čia iki pat pamaldų. Išgirdęs muedzino kvietimą maldai, ryžtuosi dar kartą nueiti į didžiąją mečetę, tikėdamasis nutverti imamą per pamaldas.

Prie gatvės, sukančios mečetės link, mane sustabdo tie patys vyrukai, sekiojantys mano pėdomis nuo pat ryto. Nepatenkinti, kad sukiojuosi apie mečetę, jie pastoja kelią neleisdami artintis prie šventovės.

— Negerai darote, daktare, čia vaikštinėdamas, — perspėja mane aukštesnysis.

Leilos namuose palaukiu kitų pamaldų.

Prie mečetės vėl man užtveria kelią. Šįkart trys angelai sargai pasitinka piktai. Jie suerzinti mano atkaklumo. Trečiasis — gerai apsirengęs, nedidelio ūgio, bet tvirtai sudėtas vyras su siaurais ūsiukais panosėje ir masyviu sidabriniu žiedu ant piršto. Jis paprašo sekti paskui jį, pasiveda mane nuošaliau į skersgatvį ir paklausia, ko aš siekiąs.

— Noriu pakalbėti su imamu.

— Apie ką?

— Jūs puikiai žinote, ko atvykau.

— Mes galbūt ir žinome, bet štai jūs — nežinote, kur kišate nosį.

Aiškiai nuskamba grasinimas, jo akys veria mane kiaurai.

— Dėl Dievo meilės, daktare, — irzliai perspėja jis. — Darykite, kas jums sakoma — grįžkite namo.

Palikęs mane stovėti jis nueina paskui savo bendrus. Nusprendęs trūks plyš pamatyti imamą ir išgauti tiesą, dar kartą nueinu į Jasero namus palaukti vakarinių Magrebo pamaldų. Belaukiant paskambina Kim. Nuraminu, kad esu gyvas ir sveikas, pažadu paskambinti vakare.

Horizonte lėtai leidžiasi saulė. Gatvės triukšmas pamažu aprimsta. Prikaitusiame lyg pirtis kiemelyje dvelkteli lengvas vėjelis. Prieš pat vakarines pamaldas pareina Jaseras. Atrodo nepatenkintas radęs mane namuose. Sužinojęs, kad nepasiliksiu nakčiai, jis atsikvepia su sunkiai slepiamu palengvėjimu.

Nuskambėjus muedzino kvietimui, trečią kartą patraukiu mečetės pusėn. Nespėjau nueiti nė kelių žingsnių, kai čia pat, dar prie Jasero namų, iš slėptuvės išnyra uolūs šventovės sergėtojai. Dabar jie penkiese. Du prie gatvelės kampo eina sargybą, kiti trys įstumia mane į tarpuvartę.

— Nežaisk su ugnimi, daktare, — priremdamas prie sienos grėsmingai perspėja tvirtas žaliūkas.

Grumiuosi stengdamasis išsivaduoti iš jo gniaužtų, bet mane tvirtai laiko raumeningos galiūno rankos. Prieblandoje nuožmiu pykčiu kibirkščiuoja jo akys.

— Nepagąsdinsi mūsų, daktare, savo kvailais išsišokimais.

— Šeichas Marvanas buvo susitikęs su mano žmona didžiojoje mečetėje. Noriu apie tai pakalbėti su imamu.

— Kažkas pripaistė tau nesąmonių. Geriau nešdinkis iš čia.

— Ar aš keliu grėsmę?

Klausimas jį pralinksmina ir supykdo. Pasilenkęs prie peties jis sušnypščia man į ausį:

— Tu — rakštis subinėj.

— Galvok, ką kalbi. Čia tau ne kiaulidė, — sudrausmina jį mečetėje sutiktas surauktakaktis žemaūgis vyrukas su išsišovusiais skruostikauliais.

Sutvardęs įniršį nepraustaburnis atsitraukia. Sugėdintas stypso atokiau nė nekrustelėdamas.

Žemaūgis taikiu balsu paaiškina:

— Daktare Aminai Džafari, jums turbūt sunku įsivaizduoti, kokią sumaištį jūsų apsilankymas sukėlė Betliejuje. Dabar žmonės ir savo šešėlio bijo. Gyvename kaip ant parako statinės, mums privalu būti budriems, kad nepasiduotume provokacijai. Izraeliečiai tik ir tyko progos suardyti mūsų vienybę ir paversti mūsų miestą getu. Mes puikiai suprantame ir stengiamės neduoti dingsties, kurios jie nekantriai laukia. O jūs, keldamas sumaištį, stojate jų pusėn...

Jis žiūri tiesiai man į akis.

— Mes neturime nieko bendra su jūsų žmona.

— Tačiau...

— Prašau, daktare Džafari, supraskite mane teisingai.

— Mano žmona šiame mieste susitiko su šeichu Marvanu.

— Taip, toks gandas sklando, bet tai netiesa. Šeichas Marvanas seniausiai pas mus nesilankė. Tokiais gandais siekiama apsaugoti šeichą nuo galimų pasalūniškų žabangų. Kaskart, kai jis išvyksta į kokią nors vietą, paskleidžiamas gandas, kad jis bus Haifoje, Betliejuje, Dženine, Gazoje, Nazarete arba Ramaloje. Šitaip stengiamasi sumėtyti pėdas ir apsaugoti jį kelionėje. Izraelio slaptosios tarnybos nuolat lipa jam ant kulnų. Visur knibžda informatorių, kurie perspėja tarnybas, vos šeichas iškelia koją iš namų. Prieš dvejus metus jis per stebuklą išvengė iš sraigtasparnio paleistos nuotolinio valdymo raketos. Mes prarandame daug didžiavyrių. Prisiminkite, kaip žuvo šeichas Jasinas, sulaukęs senatvės ir prikaustytas prie invalido vežimėlio. Daktare Džafari, mes privalome išsaugoti saujelę likusių vadovų. O jūs mums kenkiate savo elgesiu...