Ясмина Хадра - Kerštas

— Še tai tau, kalbiesi pats su savimi, — užklumpa mane Kim balsas.

Mane ji pribloškia trykštančiu gaivumu. Iki juosmens banguojantys plaukai, didelės juodu pieštuku dailiai paryškintos akys — pasakų fėja, išnirusi iš jaunystės šaltinio. Ji dėvi baltas nepriekaištingo sukirpimo kelnes ir lengvučius glotniai prigludusius marškinėlius, paryškinančius gundančiai iškilusią krūtinę. Pailsėjusiame veide spinduliuoja šypsena. Atrodo, tik dabar pastebėjau ją po aibės kartu praleistų karštligiškų dienų ir naktų. Dar vakar ji tebuvo šešėlis, lydintis mane klejonėse. Nepajėgiu net prisiminti, kuo ji vilkėjo, ar buvo pasidažiusi, ar buvo palaidais, ar supintais į kasą plaukais.

— Kim, aš niekada nesu vienas.

Ji pastumia arčiau manęs kėdę ir apžergusi atsisėda. Mane svaigina jos kvepalų aromatas. Regiu beveik perregimas jos rankas, pabalusiais krumpliais spaudžiančias kėdės atlošą. Kai ji klausia, jos lūpos neryžtingai suvirpa:

— Nagi, prisipažink, apie ką kalbėjai?

— Aš tiesiog mąsčiau garsiai.

Ramus mano balsas įkvepia jai drąsos. Ji persisveria per kėdės atlošą, prikiša veidą prie manojo ir mįslingai lyg paslapties bendrininkė sukužda:

— Kad ir kas būtų, atrodei malonioje draugijoje. Tu gražus, kai liūdi.

— Veikiausiai, tai buvo mano tėvas. Pastaruoju metu dažnai apie jį mąstau.

Jos rankos padrąsinamai spusteli manąsias. Mūsų akys akimirką susitinka, bet baugščiai nusukame žvilgsnius, bijodami atskleisti akyse blykstelėjusį jaudulį.

— Kaip riešas? — skubriai, tarytum nuvydama staiga kilusį sumišimą, paklausia ji.

— Trukdo miegoti. Delne tarsi žvyro prilindę, pirštai tirpsta per sąnarius.

Pirštų galiukais Kim perbraukia per tvarstį, kuriuo storai apvyniota ranka, ir švelniai pajudina pirštus.

— Mano galva, reikia nuvažiuoti į polikliniką ir išsiaiškinti. Visko gali būti, kad pirmoji rentgeno nuotrauka buvo prasta. Gal tau ranka lūžo.

— Šįryt mėginau vairuoti. Negalėjau nulaikyti vairo.

— Kur ketinai važiuoti? — sunerimusi paklausė ji.

— Kur nors.

Suraukusi antakius ji atsistoja:

— Protingiausia būtų nuvažiuoti ir apžiūrėti riešą.

Savo mašina ji nuveža mane į polikliniką. Visą kelią neprataria nė žodelio: matyt, suka galvą spėliodama, kur šįryt buvau susiruošęs važiuoti. O gal svarsto, ar tik manęs nedusina jos begalinė globa. Degu noru spustelėti jos ranką, parodyti, koks aš dėkingas už tas prie manęs praleistas dienas, tačiau trūksta drąsos, nesiryžtu pakelti rankos. Bijau, kad išeis negrabiai, nerasiu tinkamų žodžių, kad nevėkšliškai sugadinsiu gerus ketinimus. Regis, prarandu pasitikėjimą savimi.

Apkūni seselė paima mane savo žinion. Iš pirmo žvilgsnio jai užkliūva liesas mano veidas. Garsiai įsakmiu tonu pataria pagerinti mitybą, valgyti daugiau keptos mėsos ir daržovių, o tylutėliai į ausį man pašnibžda, jog atrodau perkaręs it koks bado streikininkas. Gydytojas ištyrinėja pirmąją rentgeno nuotrauką, jo nuomone, ji pakankamai aiški. Jis ilgai spyriojasi nenorėdamas daryti antros nuotraukos, kol galop nusileidžia. Naujas rentgeno tyrimas patvirtina pirmąją diagnozę — kaulas nelūžęs, neskilęs, tik dviejose vietose smarkiai sumušta ranka: stipriai sužalotas smilius ir kiek silpniau riešas. Išrašo tepalo, vaistų nuo uždegimo, migdomųjų, kad galėčiau išsimiegoti, ir vėl perduoda mane seselei.

Prie išėjimo pastebiu Navedą Roneną. Jis lūkuriuoja mašinoje prie poliklinikos priimamojo, sėdi iškišęs koją pro atdaras mašinos dureles, rankas sunėręs už galvos, kantriai tyrinėja aikštelės žibintą.

— Jis seka mane, ar ką? — nusistebiu jį čia išvydęs.

— Nekalbėk kvailysčių, — subara Kim. — Jis paskambino man į mobilųjį, klausė, kaip tu laikaisi. Tai aš pakviečiau jį susitikti.

Suvokiu, kaip storžieviškai išsišokau, tačiau neatsiprašau.

— Aminai, neleisk, kad sielvartas užgožtų padorumą.

— Nesuprantu, apie ką kalbi, — nesiliauju niršti.

— Kam nuo to geriau, jei būsi grubus? — paklausia Kim, nenuleisdama nuo manęs palaikančio žvilgsnio.

Navedas išlipa iš mašinos. Jis vilki nacionalinės futbolo ekipos spalvomis išmargintus marškinėlius, avi naujus sportbačius, ant galvos kepurėlė su nusuktu atgal snapeliu. Nudribęs didžiulis riebus pilvas bemaž siekia kelius. Atrodo graudžiai juokingas. Nesibaigiančios treniruotės ir formos palaikymo užsiėmimai, kuriuos jis pareigingai lanko su fanatišku užsidegimu, nepadeda kovoti su vis labiau varginančiu nutukimu. Dėl antsvorio pasidarė irzlus ir nerangus kaip meška. Tatai Navedui atsipyko, nes darėsi vis sunkiau vaikščioti, labiau krito į akis trumpesnė koja, o krypuojanti eisena kėlė šypsenėlę ir kenkė policijos viršininko autoritetui.

— Bėgiojau netoliese, — paskubom ištarė, tarsi norėdamas pasiteisinti.

— Bėgioti niekur neuždrausta, — atšoviau.

Suvokiu, kad pasielgiau įžūliai, jog šiurkštus tonas čia visai netinka, tačiau, keista, nesukirbėjo nė menkiausias noras atitaisyti klaidą. Sakyčiau, kad net pajutau savotišką pasitenkinimą, niūrų kaip mano širdį gaubiantis šešėlis.

Kim vogčiomis žnybteli man į ranką. Judesys nepraslysta pro Navedo akis.

— Gerai, — suurzgia jis nusivylęs, — jei trukdau...

— Ką čia išsigalvoji? — suskatau jį nutverti.

Jis perlieja mane aštriu žvilgsniu, nuo kurio suvirpa mano veido raumenys. Mestas klausimas smarkiau nei šiurkštus tonas užgauna jo savimeilę. Jis sugrįžta, išdidžiai atsistoja priešais ir prikausto mane skvarbiu žvilgsniu.

— Aminai, ar tai aš išsigalvoju? — iškošia pro dantis netverdamas pykčiu. — Ar aš tavęs vengiu, ar tu, suuodęs, kad esu netoliese, dedi į kojas? Sakyk, kas ne taip? Ar aš kuo prasikaltau pats to nežinodamas, ar tau pasimaišė protas?

— Viskas ne taip. Man tikrai džiugu tave matyti...

Jis primerkia akis.

— Keista, akys sako ką kita.

— Ir vis dėlto tai tiesa.

— Siūlau išlenkti po stiklą, — pakiša mintį Kim. — Aš statau. O tu, Navedai, išrink gerą vietelę.

Navedas nusileidžia, mėgina nuryti nuoskaudą. Jis kelis kartus giliai įkvepia, svarstydamas žiūri per petį, galop pasiūlo eiti Pas Zioną. Tai ramus bariukas netoli poliklinikos, visame kvartale nerasi gardesnių užkandėlių.

Kim važiuoja paskui Navedo mašiną, aš tuo tarpu mėginu suvokti, kas mane skatina piktai puldinėti Navedą, kuris manęs neišdavė, kai kiti mynė su purvais. Gal jo pareigos, policininko ženklelis? Tačiau policijos pareigūnui reikia turėti daug drąsos norint palaikyti draugystę su teroristų savižudės vyru... Vieną po kitos kuriu ir griaunu įvairiausias teorijas stengdamasis, kad manęs neužvaldytų pagiežingos mintys, galinčios visai sujaukti jausmus ir dar giliau užsklęsti mane kiaute. Keista, bet kuo labiau stengiuosi suvaldyti besiveržiantį pyktį, tuo labiau kyla nesuvaldomas troškimas elgtis atžariai. Priešiškas elgesys atrodo teisėtas. O gal akiplėšiškumas kyla iš noro palaikyti Sihem pusę? Jeigu taip, tada kuo aš pavirtau? Ką trokštu įrodyti, ką geidžiu pateisinti? Galop, ką mes žinome, kas teisinga, o kas ne? Ar tikrai teisinga yra tik tai, kas mums patinka, o neteisinga tai, kas mums nepatinka? Ar jaučiamės teisūs, ar prasikaltę — mums vienodai sunku atskirti pelus nuo grūdų. Ir šitaip nuo amžių. Vargas grūdina žmogų, o perteklius lepina... Neramios mintys, klaidinamos liguistos mano būklės, atveda į aklavietę. Jos minta mano nuosilpiu, piktnaudžiauja sielvartu. Nors ir jaučiu slogių minčių griaunamąją jėgą, tačiau leidžiu joms veikti. Nieko nedarau, kad jas nuvyčiau, ir lyg lengvatikis sargas pasiduodu snauduliui. Ašaros kiek nuskaidrino sielvartą, bet apmaudas niekur nedingo, jis nusėdo širdyje, ištvinko tarsi votis. Pagieža tūno širdies gilumoje, tarsi jūros gelmių pabaisa lindynėje, tykodama palankaus momento ištrūkti ir apspjaudyti visus tulžimi. Kim mano tą patį. Ji supranta, kad trokštu išguiti viduje besiblaškančią išpampusią pabaisą. Jog agresyvumas tėra patirtos šiurkščios prievartos padarinys. Lašas po lašo manyje kaupiasi pagieža, esu lyg parako statinė, kuri dar truputis ir sprogs su didžiule jėga. Kim akylai stebi mane, seka kiekvieną žingsnį, sėdi kaip ant adatų, pasiruošusi užbėgti už akių gresiančiam išpuoliui. Įtartinas mano elgesys pasėja jos širdyje abejonę, palaužia pasitikėjimą manimi.