Ясмина Хадра - Kerštas

Senasis Jehuda pakirdo pirmas. Girdžiu, kaip jis ruošia kavą. Nusimetu antklodę, užsitempiu kelnes, apsiaunu batais, peržengiu Kim, susirangiusią kaip šuo prie mano lovos ant čiužinio, su apsivijusiu aplink blauzdas apklotu.

Už lango naktis ruošiasi palikti žemę.

Nulipu į pirmą aukštą, virtuvėje palabinu Jehudą, laikantį rankose garuojantį puodelį.

— Labas rytas, Aminai... Ant viryklės yra kavos.

— Kiek vėliau, — atsakau. — Iš pradžių eisiu pažiūrėti saulėtekio.

— Puiki mintis.

Strimgalviais nubėgu takeliu iki pajūrio, atsisėdu ant uolos ir įsmeigiu akis į švytinčią danguje mažytę, tamsumas ardančią properšą. Vėjas landžioja po marškiniais, kedena plaukus. Rankomis apglėbiu kojas, atsargiai padedu ant kelių smakrą ir nenuleidžiu akių nuo spindinčios prarėžos, kuri lėtai tarytum uždangą atveria horizontą.

— Leisk, tegul jūros šniokštimas pašalina širdies nerimą, — užklumpa mane senasis Jehuda ir nieko neklausęs įsitaiso greta. — Tai pats geriausias būdas apvalyti savo vidų...

Jis pasiklauso, kaip uolų išgraužose garma bangos ir nusišluostęs rankogaliu nosį prabyla:

— Kuo dažniau reikia žiūrėti į jūrą. Ji — veidrodis, kuris niekada nemeluoja. Tik žvelgdamas į jūrą išmokau nebesigręžioti į praeitį. Anksčiau vis žvilgčiodavau per petį, atgydavo senos nuoskaudos ir praeities šmėklos. Tai kliudė skonėtis gyvenimu, ar supranti? Perniek nueidavo kiekviena proga pakilti iš pelenų...

Iškapsto akmenuką, išsiblaškęs pakilnoja rankoje.

Priduria virpančiu balsu:

— Amželiui einant į pabaigą, būtent dėl jūros nusprendžiau nugyventi paskutines dienas savo namuose... Kas veidu į jūrą, tas nugara į pasaulio rūpesčius. Jūroje randame paguodą.

Sviesdamas akmenėlį į bangas jis ranka nubrėžia ore lanką.

— Didesnę sąmoningo gyvenimo dalį nugyvenau lakstydamas paskui senų laikų žaizdas, — pasakoja jis toliau. — Nieko nebuvo svarbiau už iškilmingus minėjimus ir susibūrimus tų, kurie išgyveno koncentracijos stovyklas. Mąsčiau: jei iš mirties nagų ištrūkau gyvas, vadinasi, tam, kad neleisčiau atminčiai užgesti. Man terūpėjo tik paminkliniai akmenys ir laidotuvės. Būdavo, išgirstu, kad kažkur pasaulyje atidaroma paminklinė lenta, iškart šoku į lėktuvą, kad tik būčiau pirmose susirinkusiųjų gretose. Įsirašiau visas konferencijas apie žydų genocidą, skersai išilgai išmaišiau pasaulį pasakodamas, ką mūsų tauta iškentė koncentracijos stovyklose, kuriose buvo tik du pasirinkimai — dujų kamera arba krematoriumo krosnis... Bet aš pats nedaug ką patyriau per holokaustą. Tuomet man buvo ketveri. Kartais susimąstau, ar tik nebus taip, kad kai kurie įvykiai skaudžiai įsirėžė atmintin tada, kai po karo tamsiose salėse žiūrėdavau dokumentinius filmus apie nacių žiaurumą.

Po ilgos pauzės, per kurią grūmėsi su jausmų antplūdžiu, jis kalba toliau:

— Aš gimiau laimei. Apvaizda mane dosniai apdovanojo. Buvau sveikas kūnu ir protu. Mano šeima gyveno pasiturinčiai. Tėvas dirbo gydytoju žymiausioje Berlyno ligoninėje. Motina universitete dėstė meno istoriją. Gyvenome puikiuose namuose prabangiame kvartale. Su dideliu kaip miškas sodu. Laikėme tarnus, kurie rūpestingai tūpčiojo apie mane, jauniausią sūnų šešių vaikų brolijoje. Ne viskas buvo dažyta rožinėmis spalvomis, matėme, kas dedasi mieste. Praeiviai gatvėse laidydavo užgaulias replikas. Bet namai mums buvo užuovėja, mūsų laimės centras...

Paskui vieną rytą buvome priversti palikti saugų prieglobstį ir prisidėti prie nesibaigiančios virtinės sutrikusių, iš namų išvarytų žmonių, kuriuos atidavė Kristalnacht (krištolinės nakties) demonams. Yrą naktų, kurios niekada nesibaigia, rytas taip ir neišaušta. Toji 1938-ųjų naktis yra visų juodžiausia. Niekada nepamiršiu mirtinos tylos, kuri gaubė sielvarto palaužtus žmones su tuščiais žvilgsniai ir žeminančia geltona žvaigžde, prisiūta ant drabužių.

— Geltona žvaigždė atsirado tik 1941-ųjų rugsėjį.

— Žinau. Tačiau negaliu jos pamiršti. Jos pilna visur. Ji įaugusi į atsiminimus, ji lyg užkratas užnuodijusi visas mano atminties kerteles. Kartais man atrodo, kad gimiau su ja... Buvau mažas kaip žirnis, o, regis, žiūrėjau kiaurai viršum suaugusiųjų galvų, bet nemačiau jokios prošvaistės. Ir rytas buvo ypatingas, kokių veik nepasitaiko. Iš visų pusių mus supo gęstančios nakties pilkuma, o tirštos miglos užkirto kelią atgal. Tuo keliu negrįžtama. Kaip dabar prisimenu kiekvieną virptelėjimą užgesusiame veide, tragedijos atbukintus veidus, pažliugusius lapus, dvokiančius kaip dvėsena. Kai šautuvo buožės smūgis pargriaudavo nusigalavusį pasmerktąjį, nieko nesuprasdamas klausiamai pakeldavau akis į tėvą. Tas pakedendavo palaukus ir sušnabždėdavo: „Nieko. Viskas susitvarkys...“ Patikėk, net dabar, kai pasakoju, ant pakaušio jaučiu jo ranką Pagaugai eina per nugarą...

— Sabba, — nutraukia jį ateinanti prie mūsų prisijungti Kim.

Senukas pakelia aukštyn rankas — kaip neklaužada vaikas, užtiktas pirštu kabinantis uogienę.

— Atleiskite. Tai pranoksta mano jėgas. Bergždžios pastangos duoti priesaiką nebedraskyti senų žaizdų. Kaskart kalu sau į galvą nieko nepasakoti, bet tik praveriu burną... et, nieko negaliu padaryti.

— Vertėtų dažniau pasėdėti prie jūros, brangusis sabba , — švelniai masažuodama sprandą pataria Kim.

Senasis Jehuda susimąsto. Tarsi pirmą kartą girdėtų anūkės žodžius. Akys pritvinksta tolimų tragiškų atsiminimų liūdesio. Keletą akimirkų, regis, nesuvokia, kur jis yra, dabartyje ar praeityje, matyti, kad jam sunku susigaudyti, bet anūkės rankos, glostančios sprandą, padeda atgauti nuovoką.

— Tu teisi, Kim. Aš per daug pasakoju...

Mažumėlę patylėjęs jis priduria virpančiu balsu:

— Niekada nesuprasiu, kodėl išsigelbėjusieji iš mirties jaučia pareigą įtikinti kitus, kad jie turi daugiau kuo skųstis už tuos, kurie žuvo.

Jo žvilgsnis perbėga paplūdimio smėliu, įsminga į bangas ir nuklysta į jūros tolius. Lėtai uždeda permatomą ranką ant anūkės rankos.

Visi trys, kiekvienas paskendęs savo tyloje, žiūrime į horizontą, kurį šimtais spalvų nudažo suliepsnojusi pašvaistė ir manome, kad auštanti diena, kaip ir, beje, visos kitos, neatneš šviesos į žmonių širdis.

7

Kim pagaliau iš ligoninės kiemo atgabeno mano mašiną. Paskutinėmis žiniomis, tenai esu persona non grata. Ilanui Rosui pavyko nuteikti prieš mane didesnę dalį ligoninės personalo. Peticijoje prieš mano sugrįžimą į darbą kai kas net pareiškė norą visai atimti iš manęs Izraelio pilietybę.

Ilano Roso elgesys nenustebino. Prieš dešimt metų per pasalos operaciją Libano pietuose jis neteko jaunesniojo brolio, tarnavusio seržantu pasienio dalinyje. Iki šiol jis nesusitaikė su brolio žūtimi. Nors dažnai tekdavo būti kartu, jis niekada nepamiršdavo, kas aš toks, kokia mano kilmė. Nors esu kompetentingas chirurgas, lengvai bendrauju su žmonėmis, sutariu su kolegomis, turiu draugų miestelėnų, jo akimis žiūrint, aš pirmiausia esu svetimtautis arabo išpera, o antra — potencialus priešas. Iš pradžių įtariau, kad jis įsitraukęs į rasistinį judėjimą, bet klydau. Jis paprasčiausiai pavydėjo man sėkmės. Elgiausi su juo draugiškai. Bet jo požiūris į mane nė kiek nepakito. Kai už atliktą darbą pelnydavau pagarbą, pavydas užtemdydavo jam protą. Anot jo, mane tyčia vainikuoja pergalės laurais, kad galėtų sekti pasakas apie sėkmingą palestiniečių integraciją, o aš esu tinkamiausias jos pavyzdys. Hakirijos savižudiškas teroristinis išpuolis patvirtino jo požiūrį į arabus ir pažadino seną neapykantą ir nuoskaudas.