Ясмина Хадра - Kerštas

Kim randa mane tysantį vidury alėjos. Užpuolikai atsekė iki pat sodo, pargriovė ant žemės ir nesiliovė spardyti. Išsiplėtę akių vyzdžiai ir apsiputoję veidai nežadėjo nieko gero. Maniau, kad jie mane nulinčiuos.

Į pagalbą neatskubėjo nė vienas kaimynas, nė vienai gailestingai sielai nešovė į galvą mintis iškviesti policiją.

— Nuvešiu tave į ligoninę, — tarė Kim.

— Ne, tik ne į ligoninę. Nenoriu ten rodytis.

— Man regis, kažkas lūžo.

— Meldžiu, neversk važiuoti į ligoninę.

— Kad ir kas būtų, negali čia pasilikti. Jie tave užmuš.

Kim šiaip ne taip užtempia mane į kambarį, aprengia, įmeta į krepšį keletą daiktų ir nuveda į mašiną.

Iš kažkur išdygsta sruoguoti barzdočiai, veikiausiai, sargybinis įspėjo.

— Palik, tegul dvesia! — sušunka vienas jų. — Jis juk niekšas...

Kim iš visų jėgų spaudžia greičio pedalą.

Mes žaibiškai lyg minų lauką kertam rajoną.

Kim nuveža tiesiai į polikliniką prie Jafo. Rentgenas lūžių nerodo, bet dešinys riešas ir kelis smarkiai sumušti. Seselė nuplauna kirstines žaizdas, nuvalo praskeltą lūpą, išvalo suknežintos nosies šnerves. Ji mano, kad mane prikūlė kokie girtuokliai. Jos judesiai persmelkti užuojautos.

Iš tvarstomojo iššokčioju ant vienos kojos su baisiai apmuturiuota ranka.

Kim pasiūlo petį, bet aš remiuosi į sieną.

Ji nusiveža mane į savo butuką Sederot gatvėje, kurį nusipirko dar tuomet, kai gyveno su Borisu. Dažnai čia lankydavausi su Sihem, linksmai švęsdavome šventes, leisdavome su draugais nuostabius vakarus. Abi moterys puikiai sutarė, nors maniškė, būdama santūri, kiek varžėsi Kim. Tačiau ji nekreipė į tai dėmesio. Kim mėgsta ruošti vakarėlius ir priimti svečius. Kai Borisas išvyko, ji padvigubino vakarėlių skaičių.

Pakylame liftu. Iki antro aukšto su mumis važiuoja sena kiek suvaikėjusi moterėlė. Ketvirto aukšto laiptinėje šunytis nekantriai laukia, kol ištrauks duryse įstrigusį pavadėlį. Šunytis priklauso kaimynei, kuri turi keistą pomėgį: vos šunelis suauga, ji atsikrato jo ir vėl įsitaiso jauniklį.

Kim bando raktą po rakto, bet negali atrakinti spynos — šitaip kaskart, kai ji nervinasi. Apmaudžiai vaiposi, skruostuose pagilėja duobutės. Pyktelėjimas išeina į naudą. Galiausiai atrakina duris ir praleidžia mane pirma savęs.

— Jauskis kaip namie, — padrąsina.

Nutraukusi nuo manęs švarką pakabina jį prieškambaryje. Smakru parodo į tuščią, vienatve dvelkiančią svetainę, kurioje vienas prieš kitą stovi pinta kėdė ir senas krėslas. Milžiniškas surrealistinis paveikslas užima beveik pusė sienos. Sakytum, jį nutepliojo nestabilios psichikos vaikai, apžavėti kraujo raudonio ir anglies juodumo. Ant iš geležies nukalto vienakojo apvalaus staliuko, pirkto sendaikčių turguje, kur Kim mėgsta lankytis savaitgaliais, tarp dailių terakotos niekučių ir pilnos lyg urna peleninės guli laikraštis... Atverstame lape — mano žmonos nuotrauka.

Kim suskuba užversti.

Sulaikau jos ranką.

— Nesvarbu.

Sutrikusi ji vis tiek paima laikraštį ir nueina išmesti į šiukšlių dėžę.

Atsisėdu į krėslą priešais stiklines duris, vedančias į balkoną, užverstą gėlių vazonais. Langai atveria vaizdą į judrią gatvę. Joje nesibaigianti mašinų spūstis. Leidžiasi svaigaus vakaro sutemos, pranašaudamos jaudinančią naktį.

Mudu vakarieniaujame virtuvėje. Ji valgo nenoromis, aš — atbulais dantimis. Akyse stovi žmonos nuotrauka. Šimtąsyk norėjau paklausti, ką ji mano apie įvykį, kurį žurnalistai nupiešė pagal savo iškrypusią vaizduotę, šimtąsyk norėjau suimti rankomis jos smakrą ir žiūrėdamas tiesiai į akis reikalauti, kad ranką prie širdies pridėjusi pasakytų, ar tiki, kad Sihem Džafari, mano žmona, moteris, su kuria ji dalijosi tiek daug dalykų, galėjo prisigrūsti sprogmenų ir nuėjusi į mokinukų šventę susisprogdinti? Nedrįsau piktnaudžiauti jos rūpestinga globa... Tačiau tuo pat metu sielos gilumoje meldžiau, kad ji nieko nesakytų, kad tik užjaučiamai nepaliestų mano rankos. Nebeištverčiau dar vieno prisilietimo... Gerai ir taip. Tyla mus saugo nuo mūsų pačių.

Ji tyliai nukrausto stalą ir pasiūlo kavos. Paprašau cigaretės. Ji suraukia antakius. Nustojau rūkyti prieš daug metų.

— Ar tikrai tau jos reikia?

Neatsakau.

Ji ištiesia pakelį, paskui ir žiebtuvėlį. Po pirmo užsitraukimo smegenyse sakytum sukibirkščiuoja. Po antro — pradeda pykinti.

— Ar galėtum prigesinti šviesą?

Ji užgesina lempą lubose ir uždega šviestuvą su gaubtu. Kambario prietema mažumėlę sušvelnina širdgėlą. Po dviejų valandų mes tebesėdime vienas prieš kitą tose pačiose vietose, paskendę savo mintyse.

— Metas gultis, — pareiškia ji. — Ryt man sunki diena, lūžtu kaip noriu miego.

Ji įkurdina mane svečių kambaryje.

— Ar šitaip gerai? Gal duoti dar pagalvių?

— Labanakt, Kim.

Nusimaudžiusi po dušu ji išjungia miegamajame šviesą.

Kiek vėliau ateina patikrinti, ar miegu. Apsimetu miegąs.

Praėjo savaitė. Nekėliau kojos į savo namus. Priglaudusi po savo stogu Kim rūpinosi manimi ypač švelniai, darė viską, kad tik neaitrintų skaudamų vietų. Net bombos gamintojas nebūtų buvęs toks atidus.

Žaizdos užsitraukė, sutinimai atslūgo, nebešokčiojau ant vienos kojos. Sumuštas kelis pasitaisė, bet riešas dar tebebuvo aptvarstytas.

Kai Kim nėra namie, tūnau užsidaręs kambaryje. O kur man eiti? Vaikštinėti gatvėmis netraukia. Ką jose rasiu, ko nebuvo vakar? Savaime aišku, kad nieko. Bergždžia ieškoti širdžiai mielų dalykų, kai nebėra širdies. Jaučiuosi saugiau kambaryje su nuleistomis užuolaidomis. Nėra ko baimintis. Nesakau, kad viskas gerai, tačiau nesijaučiu, jog būčiau visiškas lavonas. Privalau išsikapstyti iš duobės. Murkdytis dugne nė vienam ne į naudą. Kai esi sugniuždytas, būtina veikti nieko nelaukiant, antraip gyvenimas išslys iš rankų. Pavirsi savo paties nuopuolio stebėtoju ir būsi gyvas palaidotas net nesuvokęs, kada užvirto duobė... Vieną vakarą Kim pakvietė nueiti aplankyti senelio. Jis gyveno pajūryje. Atsakiau, kad nesu pasiruošęs atgaivinti tai, kas amžiams pražuvo. Be to, man reikia pabūti vienam ir suvokti, kas atsitiko. Tačiau galvoti negaliu, kiaurą dieną prasmurgsau vienas užsidaręs kambaryje. Kartais įsitaisęs prie stiklinių balkono durų žiūriu tuščiomis akimis į zujančias gatvėje mašinas. Kartelį šmėstelėjo galvoje mintis sėsti į mašiną ir lėkti kur akys mato, spausti visu greičiu, kol sprogs perkaitęs variklis. Neturėjau jėgų ir drąsos nueiti iki ligoninės pasiimti mašinos.

Kai galėjau paeiti nesilaikydamas sienų, paprašiau susitikti su Navedu Ronenu. Norėjau deramai palaidoti žmoną. Mintis, kad ji guli morge, suspausta ankštoje šaldomoje dėžėje su etikete ant kojos piršto, darėsi nepakeliama. Stengdamasis apsaugoti mane nuo nereikalingo pykčio, Navedas atnešė kruopščiai užpildytus blankus, kuriuos man teliko tik pasirašyti.

Netardamas nė žodžio sumokėjau baudą ir atsiėmiau žmonos kūną. Nutariau tyliai palaidoti Sihem Tel Avive — mieste, kuriame susipažinome ir nusprendėme gyventi kartu, kol mirtis mus išskirs. Be manęs kapinėse dar buvo duobkasys ir imamas.

Kai užpylė žemėmis duobę, kurioje dabar ilsisi geriausia mano gyvenimo dalis, pajutau šiokį tokį palengvėjimą. Tarytum būčiau įvykdęs užduotį, kurios maniau nepajėgsiantis atlikti. Iki galo išklausiau, kol imamas išgiedojo paskutinę eilutę, įspraudžiau į tarsi norinčią išsisukti ranką keletą banknotų ir grįžau į miestą.