Ясмина Хадра - Kerštas

Ezra Benhaimas įsako mobilizuoti visas pajėgas ir būti pasirengusiems. Seselės ir chirurgai bėga prie greitosios pagalbos mašinų, į kurias pašėlusiu konvejeriu vieną po kito krauna vežimėlius ir neštuvus. Ne pirmą kartą Tel Avive įvyksta teroristinis išpuolis, todėl greitosios pagalbos tarnybos vis geriau organizuotos. Kad ir kaip būtų, teroristinis aktas yra teroristinis aktas. Ilgainiui galima sukurti neblogą padarinių šalinimo techniką, bet kaip susidoroti su terorizmu žmogiškąja prasme. Ten, kur karaliauja sumaištis ir siaubas, nėra vietos blaiviam protui. Baimė pirmiausia taikosi į žmogaus širdį.

Nueinu prie greitosios pagalbos mašinų. Ezra jau čia. Mirtinai išbalęs spaudžia mobilųjį telefoną prie ausies, o laisva ranka vadovauja pasirengimo operacijai.

— Restorane susisprogdino savižudis. Daugybė žuvusių ir sužeistų, — praneša. — Atlaisvinkite trečią ir ketvirtą palatas. Pasiruoškite priimti sužeistuosius. Mašinos jau važiuoja.

Kim nubėga į kabinetą paskambinti, o grįžusi prisijungia prie manęs penktoje palatoje. Čia bus paguldyti sunkiai sužeisti. Visi sužeisti netelpa operaciniame bloke, dirbame tiesiog palatose. Su keliais gydytojais patikriname chirurginius instrumentus. Seselės mikliais ir tiksliais judesiais triūsia prie operacinių stalų.

— Mažiausiai vienuolika žuvusių, — praneša Kim, įjungdama aparatus.

Lauke kaukia sirenos. Pirmosios greitosios pagalbos mašinos užplūsta ligoninės kiemą. Palieku Kim rūpintis aparatais, o pats į nueinu į priimamąjį pas Ezrą. Priimamasis skamba nuo sužeistųjų dejonių. Ant neštuvų blaškosi stambi, veik nuoga, persigandusi moteris. Sanitarai vos įstengia ją nulaikyti. Neštuvais praveža ją pro mane, plaukai sutaršyti, akys iš siaubo paklaikusios. Iškart po jos atgabenamas kraujais paplūdęs berniukas. Veidas ir rankos pajuodę, sakytum, atvežtas iš anglių kasyklos. Atlaisvindamas kelią čiumpu neštuvus ir nustumiu juos į šalį. Man į pagalbą atskuba seselė.

— Nutraukta ranka! — surinka.

— Dabar ne metas dejuoti, — patariu. — Užveržiate ranką ir kuo skubiausiai nuvežkite į operacinę. Brangi kiekviena minutė.

— Gerai, daktare.

— Pajėgsite viena?

— Nesirūpinkite, daktare. Susitvarkysiu.

Per ketvirtį valandos ligoninės priimamasis virsta tikra karo lauko ligonine. Atgabeno beveik šimtą sužeistų, dauguma guli tiesiai ant grindų. Visi neštuvai užguldyti sumaitotais, kraupiai skeveldrų sudarkytais, vietom suanglėjusiais kūnais. Nuo jų klyksmų ir dejonių skamba visa ligoninė. Protarpiais triukšmą perskrodžia klaikus riksmas, paskelbdamas mirtį. Vienas sužeistasis miršta ant mano rankų nė nespėjus apžiūrėti. Kim praneša, kad operacinių blokas sausakimšas, reikia nukreipti sunkiai sužeistus į penktą palatą. Vienas sužeistasis reikalauja, kad nedelsdami jį apžiūrėtume. Iš skersai perskrostos nugaros pro atšokusią mėsą išlindęs plikas menties kaulas. Nesulaukdamas pagalbos, nutveria seselę už plaukų. Atskubėję trys žaliūkai vargais negalais išvaduoja seselę iš jo gniaužtų. Kiek tolėliau kaip velnio apsėstas šėlsta kitas sužeistasis. Šitaip dūkdamas jis nusirita nuo neštuvų. Kūnas nusėtas žaizdų. Jis smūgiuoja kumščiais į tuštumą. Seselė mėgina jį suvaldyti, bet ir ji atrodo nusikamavusi. Pamačius mane, jos akys nušvinta:

— Greičiau, greičiau, daktare Aminai...

Staiga sužeistasis įsitempiamo kūnas suakmenėja: gerklėje užlūžta riksmas, liaujasi traukuliai ir spardymasis. Rankos nusvyra ant krūtinės, sakytum, nutrūko marionetės virvutės. Ūmai išrausta, skausmo iškreiptas veidas įgauna atgrasią išraišką, o joje atsispindi įniršis ir pasišlykštėjimas. Pasilenkiu arčiau, jis įsmeigia į mane grėsmingą žvilgsnį, suraukia lūpas ir nutaiso pagiežingą grimasą.

— Nesiduosiu, kad mane liestų arabas! — užriaumoja tūžmingai nustumdamas mano ranką. — Geriau dvėsiu.

Sugriebiu jo ranką už riešo ir stipriai prispaudžiu prie šono.

— Laikykite tvirtai, kol apžiūrėsiu, — paprašau seselės.

— Nelieskite manęs, — stojasi piestu sužeistasis. — Nemėginkite nė pirštu paliesti.

Jis spjauna į mane, dūsta iš pykčio, tąsios seilės nudrimba ant smakro, įniršio ašaros tvenkiasi akyse. Mėginu atversti švarko skvernus. Iš švarko telikusi tik akyta tižė, susispaudžianti nuo kiekvieno prisilietimo. Jis ir taip neteko daugybės kraujo, o rėkdamas tik didina kraujoplūdį.

— Reikia tučtuojau operuoti.

Ranka mosteliu sanitarui, kad padėtų užkelti sužeistąjį ant neštuvų, ir stumdydami į šalis kliudančius pravažiuoti neštuvus skubame į operacinę. Sužeistasis įsmeigia į mane kupiną paniekos ir pasišlykštėjimo žvilgsnį. Dar bando priešintis, tačiau nebeturi jėgų plūstis. Nugalėtas ir pailsęs jis nusuka galvą, kad manęs nematytų, ir leidžiasi užvaldomas jį apimančio stingulio.

2

Iš operacinės išėjau dešimtą vakaro.

Nežinau, kiek žmonių perėjo per mano rankas. Tik nukelia pacientą nuo stalo, vėl atsilapoja durys ir tarpduryje pasirodo dar vieni neštuvai. Vienos operacijos buvo nesunkios, o kitos išsunkė negyvai tikrąja to žodžio prasme. Mėšlungis traukė raumenis, sąnarius daigstė lyg adatomis. Kartais aptemdavo akys ir apsvaigdavo galva. Kai po mano skalpeliu vos nenumirė vaikas, supratau, kad metas užleisti vietą pavaduojančiam chirurgui. Vienas po kito mirė trys Kim pacientai. Sakytum koks prakeikimas bandė susilpninti jos jėgas. Koneveikdama save ji bėgte išbėgo iš penktos palatos. Jaučiu, užlipo į savo kabinetą mirusiųjų apraudoti.

Pasak Ezros Benhaimo, žuvusių skaičius išaugo. Ligoninėje mirė devyniolika, tarp jų vienuolika mokinių, šventusių gimtadienį greitojo maisto restorane, kuriame ir įvyko sprogimas. Keturios amputacijos ir trisdešimt trys itin sunkūs atvejai. Keturiasdešimt sužeistųjų atsiėmė artimieji, kitiems pakako aptvarstyti žaizdas, jie patys grįžo namo.

Ligoninės priimamajame iš lėto tarsi sapnuodami, grąžydami rankas vaikštinėja nukentėjusių vaikų tėvai. Dauguma, atrodo, nė neįsivaizduoja ištikusios tragedijos masto. Viena galvos netekusi motina pastėrusiomis akimis pakimba ant mano rankos: „Kaip mano dukrytė, daktare? Ar ji nemirs?..“ Paskui mane užpuola tėvas, jo sūnus reanimacijoje. Jis trūks plyš nori sužinoti, kodėl operacija užsitęsė taip ilgai. Jis ten valandų valandas. Ką jūs jam darote?“ Seselėms taip pat neleidžiama ramiai praeiti koridoriumi. Joms šiaip ne taip pavyksta apraminti aistras pažadant gauti meldžiamos informacijos. Viena šeima, pamačiusi, kad raminu senuką, visu būriu puola prie manęs. Gindamasis atsitraukiu, išsmunku į vidinį kiemą ir apsukęs ratą apie pastatą patenku į savo kabinetą.

Kim kabinetas tuščias. Ieškau jos Ilano Roso kabinete. Rosas sakosi nematęs. Seselės taip pat.

Prieš važiuodamas namo persirengiu.

Stovėjimo aikštelėje susijaudinę malasi policininkai. Tyloje girdėti radijo siųstuvų traškesys. Vyresnysis policijos pareigūnas, pasidėjęs nupjautavamzdį šautuvą ant skydelio, sėdi visureigyje ir duoda komandas.

Einu prie mašinos apsvaigęs nuo vakaro brizo. Kim nisanas kaip ir ryte stovi toje pačioje vietoje su pridengtu priekiniu stiklu, kad neprikaistų vidus. Tikriausiai ji dar ligoninėje, tačiau nebeturiu jėgų ieškoti.

Išėjus iš ligoninės, miestas atrodo ramus. Sudrebinęs jį sprogimas, regis, nė per nago juodymą nesutrikdė įprastinio gyvenimo. Nesibaigiančios mašinų voros šturmuoja Petah Tikva aplinkkelį. Kavinės ir restoranai knibždėte knibžda žmonių. Šaligatviai pilni naktinėtojų. Pasuku Gevirolio aveniu iki Bet Sokolovo gatvės, kur po teroristinio išpuolio pastatyta kontrolės užkarda nukreipia vairuotojus aplinkine gatve, kad apvažiuotų milžiniškų apsaugos pajėgų nuo miesto atkirstą Hakirijos rajoną. Pavyksta prasmukti iki Hasmonaimo gatvės, skendinčios mirtinoje tyloje. Iš toli matau savižudžio nušluotą greito maisto restoraną. Tyrėjai ima mėginius, šukuoja įvykio vietą. Restorano fasadas visiškai sugriautas, ant pietinio sparno užgriuvęs stogas, šaligatvis išmargintas juodomis dėmėmis. Nulaužtas gatvės žibintas nublokštas skersai skeveldromis nuklotos gatvės. Sprogimas, matyt, buvo nepaprastai stiprus, nes išdaužė aplinkinių namų langus ir apgadino gretimų namų fasadus.