Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Visi indėnai buvo susirinkę viename furgone: dešimt suaugusių vyrų, vienas senis, dešimt moterų ir merginų: ir penki vaikai. Vieni iš jų sėdėjo, kiti stovėjo ankštame furgone, kurio vidus nebuvo suskirstytas jokiom pertvarom. Sulankstytos antklodės gulėjo tvarkingai sudėtos į krūvą. Asla buvo tokia pat švari, kaip ir jų gimtosiose palapinėse.

Svečiams buvo palikta šiek tiek laisvos vietos. Harka įėjęs uždarė duris.

— Štai ir aš, — tarė Matotaupa.

Vyriausiasis indėnas išėjo į priekį. Jis buvo liesas ir labai senas, turbūt matęs jau šimtą vasarų, veidas surukęs, išvagotas raukšlių raukšlelių, gyvos atrodė tik ja akys. Be abejo, jis buvo senesnis ir už Havandšitą.

— Matotaupa, — tarė jis, — ar tavo ausys atviros? Aš girdžiu, kaip šniokščia Misisipė, kaip griaudžia jos vandenys, krisdami nuo uolų. Dar nepraėjo dešimt vasarų ir žiemų, kai aš su kanoja lėkiau jos tarpekliu. Ar tu užuodi, Matotaupa, kuo kvepia vėjai? Prerijose ir miškuose ištirpo sniegas, žemė geria drėgmę, dygsta žolė ir sprogsta medžiai. Ar mato tavo akys;, Matotaupa? Pažiūrėk — prieš tave dešimt dakotų genties karių. Jie vėl stovi savo gimtojoj žemėj, bet jie nelaisvi, jie ujami ir mušami kaip kokie vilkai ar lapės. Mūsų tėvai, mūsų broliai, mūsų sūnūs ir dukterys pabėgo nuo baltųjų į šiaurės miškus, į Kanadą. Mes buvom atskirti nuo jų, bet dabar norėtume eiti jų pėdomis. Iš čia netolimas kelias ligi jų. Ką tu gali mums patarti? Mes neramūs kaip ištroškę bizonai, kurie staiga pajuto, kad netoli vanduo.

— Eiti, — nė kiek nedvejodamas, tarė Matotaupa.

— Baltieji mums neleis.

— Žinoma, mėgins sulaikyti, bet jūs turite būti gudrūs. Jūsų nedaug. Naktį, spektaklio metu, arba auštant nusikirpkite trumpai plaukus — paskui jie ataugs! — persirenkite baltųjų drabužiais, išeikite ir išsisklaidykite kas sau. Kraštas jums pažįstamas, paskui susirasit.

— Mes neturime tokių drabužių, kokius nešioja baltieji.

— Dainuojanti Strėlė dar šiandien nupirks juos. Aš duosiu jam aukso ir sidabro su griaustinio paukščio ženklu.

— Gerai, mes lauksim.

— Hau. Bet ir aš turiu jums vieną klausimą!

— Kalbėk.

— Ar jūs ir šiandien, paskutinę dieną, teršite dakotų vardą ir pasirodysit baltiesiems kaip mergaitės kankintojai?

Išgirdę šį klausimą, visi ilgai tylėjo. Pagaliau vyresnysis paklausė:

— Ką mūsų vyrai turi daryti?

— Klausyti, ką aš įsakysiu. Šiandien aš jums vadovausiu, kai sulaikysite pašto karietą ir paimsite mergaitę.

— Hau, hau! Matotaupa bus mūsų vadas. Mes jo klausysimi Matotaupa turėjo tabako ir skiltuvą, ir juodu su indėnų vyresniuoju užsidegė pypkę, nors čia griežtai buvo uždrausta rūkyti.

Kai pypkė užgeso, Harka stovėjo prie berniuko, su kuriuo jie kartu dalyvavo cirko numeryje. Matotaupa įteikė Dainuojančiai Strėlei keletą dolerių.

Tuo tarpu lauke kilo didelis triukšmas. Pasigirdo šūksniai. Ėmė bėgioti žmonės. Atrodė, kad jie kažko ieško. Todėl Matotaupa ir Harka greitai išėjo iš furgono. Prie tvoros ir aikštėje prieš ją buvo tuščia, ir abu indėnai, niekieno nepastebėti, nuskubėjo prie arklidžių. Dabar, jie suprato, kas atsitiko.

— Pabėgo tigrė! Pabėgo tigrė!

Harka nudūmė prie žvėrių narvų pats įsitikinti. Iš tikrųjų tigrės nėra, tačiau jos narvas tvarkingai uždarytas.

— Kur dresiruotojas? Ronaldai! Ronaldai!

Staiga Harka prisiminė, kad po repeticijos dresiruotojas nuėjo į savo furgoną. Gal ten pavyks ką nors daugiau sužinoti? Ir berniukas pasileido pas dresiruotoją. Matotaupa liko prie arklių. Jeigu tigrė bėgioja laisva, ji gali užpulti arklius. Tačiau kol kas mustangai buvo ramūs, matyt, arti neužuodė plėšrūnės. Prie žvėrių narvų, kurie pirmosiomis savaitėmis juos labai gąsdino, dabar jie jau buvo pripratę.

Keista, niekur nematyti Frenko Elio. O juk šiaip — kur tik kas, ten ir jis. Turbūt pasislėpė direkcijoje.

Jeigu tigrė išbėgo iš cirko teritorijos, reikėtų pranešti policijai. Tai kiltų triukšmas! Jau ir dabar sąmyšis nemažas, tad Dainuojanti Strėlė gali ramiai eiti į miestą pirkinių— niekas jo nepastebės.

Ir štai Harka pasiekė dresiruotojo furgoną. Ronaldas buvo vienas iš cirko žvaigždžių, todėl gyveno plačiai — užėmė visą pusę furgono. Berniukas paspaudė rankeną, ir durys lengvai atsidarė. Jis įėjo vidun, tyliai užvėrė duris ir... sustingo. Prieš jį stovėjo programos vadovas..

Parvirtęs ant sudedamosios lovutės rymojo Ronaldas, dar su grandininiais šarvais. Šalia jo gulėjo tigrė, uždėjusi leteną ant krūtinės, iškėlusi galvą. Ronaldas kasė jai kaklą, tigrė patenkinta mirkčiojo ir vizgino uodegą. Kai įėjo Harka, ji pasuko galvą ir, vėl pamačiusi prieš save Frenką Elį, suurzgė. Kokie gražūs jos dantys, koks raudonas ilgas liežuvis! Jos urzgimas priminė miškus, priminė naktį!

Harka kryptelėjo galvą ir pažvelgė į Frenką Elį, kuris buvo tokio pat ūgio, kaip ir jis — metro septyniasdešimt dviejų centimetrų. Elio veidas buvo baltas kaip kreida, rodos, jame neliko nė lašelio kraujo.

— Stovėkite ramiai, Eli, visiškai ramiai, — tarė dresiruotojas. — Aš iš tikrųjų nepatarčiau jums judėti. Žvėris pastebės, ir šoks ant jūsų. Tada jau galas, ir aš nieko negalėsiu jums padėti. Bet jeigu jūs stovėsite kaip druskos stulpas, tigrė jūsų nelies, ir per tą laiką aš galėsiu jums kai ką papasakoti! Tik prašom nieko nekalbėti, nes tigrė nepakenčia jūsų balso. Bet koks jūsų žodis gali ją suerzinti. Tai štai ką aš norėjau jums pasakyti. Iš teisybės aš nežinau, kas paleido tigrę. Aš gi nesu lunatikas; jeigu tai būčiau padaręs pats, man rodos, turėčiau prisiminti. Šiaip ar taip, ji atėjo į mano furgoną. Protingas žvėris, ar ne? Įsivaizduokite, kas būtų atsitikę, jeigu ji būtų sudraskiusi mūsų geriausius arklius. Bet ji atėjo pas mane. Nesutramdoma Bengalijos džiunglių tigrė atėjo pas mane kaip kokia naminė katė! Tai nepaprasta, nepakartojama, tai sensacijų sensacija! Ar jums taip neatrodo? Jums reikėtų geriau pastudijuoti žvėrių psichologiją, Eli, jūs apie ją neturite nė mažiausio supratimo. Jūs norite, kad žvėrys riaumotų, urgztų, rodytų dantis, nes tas jums neša pinigą. Bet kodėl žvėrys purkščioja ir ką jie tada gali padaryti, šito jūs nežinote. Pavyzdžiui, šiandien rytą ta dryžuota katė iš tikrųjų norėjo mane užpulti iš užpakalio ir nugalabyti, nes ji buvo įpykusi. Jūs netikite? Jūs nieko nesuprantate, todėl prasimanote visokiausių dalykų. Štai kad ir šį numerį, kurį dabar matote, mes drąsiai galėtume parodyti publikai. Pasisekimas būtų garantuotas, ir aš galėčiau išeiti į maniežą nuoga krūtine. Kaip sau norite, ponas Eli, kaip sau norite, bet aš duosiu dar vieną patarimą. Neplakite šiandien indėno berniuko ir neliepkite kitiems plakti. Nereikia. Indėnai išdidūs ir kerštingi. Iš jų galima visko laukti, kaip ir iš kiekvieno žmogaus, o jūs indėnus pažįstate taip pat blogai kaip ir tigrus. Taigi nelieskite berniuko. Jeigu ne, jis vieną gražią dieną nukeps jus nė nemirktelėjęs, ir bus gaila šitokio programos vadovo, ypač dabar, kai bankas uždėjo areštą visoms mūsų pajamoms! O apskritai aš nesiskirsiu su savo žvėrimis. Ir jeigu kas pamėgins mane išskirti, tai bus blogai. Aš neatiduosiu žvėrių į kito rankas. Aš prijaukinau juos, kai jie dar buvo laukiniai, jauni ir liūdni. Mes vieni be kitų negalime gyventi. Jūs dar nebuvote programos vadovas, o aš jau seniai dirbau cirke. Cirke aš užaugau. Na, jau užtektinai prišnekėjau, noriu truputėlį pailsėti. Tigrą, mano katyte, gulkis, gulkis!