Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Duglas kartą jau buvo girdėjęs panašų atsakymą, kai tėvas jį užtiko besikalbantį su vienu iš kalinių, dirbusių malūne. Tada berniukas ilgai svarstė tėvo žodžius. Šį kartą tėvo pažiūros nesukėlė jam tokio vidinio pasipriešinimo. Gal tėvas ir tiesą sako. Tačiau vienos pastabos jis negalėjo nutylėti.

— Jeigu jo tėvas būtų tikras lordas, kažin ar jis teiktųsi mane priimti!

Duglas gavo antausį. Gerbiamas respublikonas ponas Finlis savo papratimu trinktelėjo atgalia ranka ir taip greitai, kad niekas daugiau ir nepastebėjo, tik teta Betė ir Ketė. Ketė paraudo. Jai buvo gaila Duglo. Berniukas nutaisė užsispyrusią miną. Ir kadangi jo mintys, kaip ir anksčiau, buvo laisvos, jis pradėjo kurti visokiausias, pilnas nuotykių istorijas, kaip vieną gražią dieną susitiks su „lordo vaikais“.

Prasidėjo pertrauka, dabar Duglas galėjo pasidalyti savo mintimis ir svajonėmis su mažąja Kete. Besikalbėdamas jis pamatė, kad mergaitė pagal savo amžių labai protinga.

Teta Betė stengėsi nugirsti, apie ką vaikai kuždasi, bet pakilo tie trys nepažįstami vyriškiai, į ložę atėjo ponas Finlis, ir, užsikalbėjusi su juo, ji neturėjo kada klausytis vaikų pašnekesio.

Pranešėjas paskelbė, kad per pertrauką galima pasižiūrėti žvėrių. Samiuelis Smitas pasinaudojo proga ir, pasiėmęs abu vaikus, išėjo iš ložės.

Likusi su ponu Finliu viena, teta Betė ėmė jį kamantinėti. Mat ji pastebėjo, kad vienas iš tų trijų vyrų, išeidamas iš ložės, pažino poną Finlį ir labai maloniai, nors ir santūriai, su juo pasisveikino. Vadinasi, Finlis žino, kas tie ponai!

— Vienas iš jų — kredito banko atstovas, — pusbalsiu pasakė jis tetai Betei. — Iš pokalbio nuotrupų, kurias nugirdau, — žinoma, visai netyčiom, — supratau, kad žiemą bankas yra įdėjęs į šį cirką tam titrą pinigų sumą, kurią dabar stengiasi susigrąžinti. Antrasis ponas, atrodo, yra cirko „Bi end Bi“ antrepreneris, gal jis nori priimti pas save kai kuriuos artistus, o gal nusižiūrėti vieną kitą numerį. Kas tas trečiasis, negaliu pasakyti. Aš jo nepažįstu, be to, jis visą laiką tylėjo.

Prie tetos Betės priėjo ir ponia. Finli. Jų ložėje ketvirtą, penktą ir šeštą vietas užėmė, jos nuomone, nelabai patikima kompanija: kažkoks stambus vyriškis ir dvi gerai apsirengusios, bet nelabai solidžiai atrodančios moterys. Tuose civilizuoto pasaulio pakraščiuose niekur neapsisaugosi nuo prastuomenės! Gal tas žaliūkas yra koks aukso ieškotojas, užtikęs pelningą vietą ir dabar drįstantis sėsti į vieną ložę su kilmingais žmonėmis. Ponia Finli džiaugėsi bent per pertrauką galėdama atsikratyti tos nemalonios draugijos.

Darbininkai pastatė didelį narvą, nes po pertraukos turėjo būti rodomas numeris su plėšriaisiais žvėrimis, įnešė kėdutes, padėjo lankus.

— Įdomu, Ana, ar pavojaus atveju mus apsaugotų tas tinklas nuo Bengalijos tigrų?

— Na, žinoma, ledi, — atsiliepė iš gretimos ložės tas necivilizuotas žaliūkus, nors jo nuomonės niekas neklausė. — Jeigu koks žvėris netinkamai elgsis, aš jį nudėsiu vietoj. Būkite visiškai rami!

Teta Betė išsitraukė buteliuką su gaivinančiu vandeniu ir susivilgė veidą, ne tiek bijodama plėšriųjų žvėrių, kiek norėdama parodyti įžūlėliui, kad nedera kištis į kitų pokalbį.

Harka sugrįžo į furgoną, kur gyveno kartu su tėvu, ir rado ten Matotaupą. Berniukas nusimetė raitelio drabužius, nusivalė grimą, paleido kasas, kad plaukai vėl kristų ant pečių, ir, įlipęs į hamaką, susirietė kaip ežys, kuris gindamasis atstato savo spyglius. Jau kelinta savaitė jam sugesdavo nuotaika, kai reikėdavo vaidinti numerį su asilais. Ne, tas numeris jam nebeatrodė juokingas, kaip kadaise, — greičiau kvailas. O dar tas bjaurus kostiumas! Be to, jojimas su balnu ir balnakilpėmis reikalavo iš jo didelių pastangų ir dėmesio, nes visa tai buvo išmokta iš naujo — kitaip paskirstyti kūno svorį, kitaip laikytis ant arklio, negu jis buvo iš mažens pripratęs, jodinėdamas be balno. Ir kai tas numeris buvo galutinai paruoštas, Harka nieko daugiau apie jį nenorėjo žinoti. Jį tiesiog pykino, kai reikėdavo kasdien daryti vis tą patį, ir kai tuose triukšminguose ir nemaloniai kvepiančiuose baltųjų miestuose žmonės plodavo “lordo sūnui“, jam kildavo noras nusivožti nuo galvos cilindrą ir parodyti jiems, kad jis — vado sūnus ir jo vieta prerijose.

Šiandien šis konfliktas turi vienaip ar kitaip išsispręsti, tik Harka dar nežinojo— kaip. Tėvas nieko plačiau nepasakojo, ką jis ketina daryti spektaklio pabaigoj. Bet dabar jis pasakė:

— Ruoškis, Harka Kietasis Akmenie, ir eik pas Ronaldą. Tu jam reikalingas.

Malonu tai girdėti. Harka apsiavė ledžingus ir mokasinus ir nubėgo prie dresiruotojo furgono. Įėjęs viską rado taip pat, kaip buvo dieną. Ronaldas viena ranka pamažu uždegė lempą. Toji ranka jam dar skaudėjo nuo tigrės smūgio, kurį buvo gavęs per repeticiją. Frenkas Elis stovėjo atsišliejęs į sieną, jau ne taip išpiltas prakaito, kaip anksčiau.

— Hari, — tarė Ronaldas, — po dvidešimties minučių prasidės mano numeris. Šiandien aš jį atliksiu visiškai naujai, tai bus improvizacija. Šiandien aš turėjau laiko ir viską gerai apmąsčiau. Apie tai papasakojau ir ponui Eliui. Atrodo, kad jis su viskuo sutinka. O dabar užtrauk užuolaidą prie mano lovutės kojūgalio, kad tigrė nematytų pono Elio. Kai tik tai padarysi, tegu ponas Frenkas Elis tuoj pat mauna pro duris ir niekur nesirodo, kur jį galėtų pajusti tigrė. Jei ne, už pasekmes aš neatsakau. Žvėris pasidarė visai nepatikimas, nes paskutiniais metais buvau priverstas nevienodai su juo elgtis. Visa tai aš jau paaiškinau ponui Eliui. Ir žmogus pasidaro klastingas, jeigu jį čia glostai, čia bari. Tai tik tarp kitko. Kai tik ponas Frenkas Elis atsidurs saugioje vietoje ir suskambės pirmasis skambutis, pasistenk, kad iš cirko teritorijos visi pasišalintų, arklininkai taip pat. Tada aš pats vienas nuvesiu tigrę į narvą.

— Gerai.

Harka taip ramiai užtraukė užuolaidą, lyg tai būtų buvęs tipi angos uždangalas. Tigrė labai atidžiai žiūrėjo į berniuką, bet nejudėjo.

Tuo metu Samiuelis Smitas su Kete ir Duglu ėjo pasižiūrėti žvėrių. Vos tik jie dingo tetai Betei ir ponui Finliui iš akių, vaikai tuoj džiaugsmingai sučiauškėjo. Pirmiausia Samiuelis Smitas nuvedė juos į palapinę, kur buvo pririšti drambliai, kupranugariai, asilai ir arkliai, — jis ypač domėjosi arkliais. Darbininkas, tas pats, kur pirma leipo juokais iš Frenko Elio nesėkmės, pamatęs gražiai apsirengusį vyrą su dviem vaikais, pasisiūlė palydėti ir kai ką paaiškinti, tikėdamasis arbatpinigių, nes buvo gavęs labai apkarpytą atlyginimą. Smitas neblogai jį apdovanojo ir stengėsi kuo daugiau sužinoti apie indėnų trupę. Tačiau vyrukas ne ką galėjo apie ją pasakyti, tik įtikinėjo, kad baigiamasis numeris šį vakarą bus „negirdėtas ir sensacingas“.

Ketė nedrąsiai pasiteiravo, kur dabar yra „lordo vaikai“.

— Labai gaila, gerbiamoji panele, labai gaila, bet direkcija artistams kategoriškai draudžia spektaklio metu kalbėtis su žiūronais.

— Kaip matau, čia griežta tvarka! — pasakė Smitas pritardamas.

— Panašiai, pone, panašiai. Tokią tvarką įvedė ponas Elis, mūsų programos vadovas. Jis mato viską ir nieko. Norėjau pasakyti: šiaip tai viską, o šiandien — nieko.

Smitas nustebęs pakėlė antakius — paskutinis sakinys jam pasirodė neaiškus ir nesuprantamas. Tas darbininkas jau nusibodo jam su savo plepumu, todėl Smitas paliko jį ir nuėjo su vaikais prie beždžionėlės, kuri nusiminusi sėdėjo narvo kampe, nes pavasario naktis čia, Misisipės aukštupy, jai buvo per šalta. Prieiti prie liūtų ir tigrų narvų darbininkai jau neleido — po pertraukos turėjo prasidėti numeris su plėšriaisiais žvėrimis.