Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Išgirdusi tokius tėvo žodžius, Ketė užmiršo viską, kas ligi šiol ją domine!, ir vėl pasijuto esanti ta maža mergaitė, kuri prieš pusantrų metų nuošalioj fermoj pergyveno siaubo valandas.

Smitas priėjo prie direkcijos furgono ir pribėgusiam tarnautojui trumpai ir įsakmiai pranešė norįs pakalbėti su kuo nors iš cirko vadovų. Kadangi šiuo metu furgone buvo likęs tik Elis, Smitas paprašė nuvesti pas jį.

Samiuelis Smitas pasisveikino ir, laikydamas už rankos Ketę, apžiūrinėjo šį maždaug keturiasdešimties metų vyriškį. Elis buvo tik ką nusiskutęs, apsivilkęs švariais marškiniais, lygiai susišukavęs pomada išteptus plaukus; jo veidas buvo mėsingas, blyškus, nieko nesakantis. Ant piršto blizgėjo pernelyg didelis žiedas su antspaudu. Blyškiai melsvų akių žvilgsnis neramiai klaidžiojo aplink.

— Elis. Kuo galiu būti naudingas?

— Smitas. Leiskite paklausti vieno dalyko, kuris nėra susijęs su jūsų programa.

Smitas, kaip karininkas, kalbėjo įsakmiu tonu, ir Elis tuoj pat sukluso.

— Prašom. — Elis mėgino ištraukti iš kampo patogią kėdę, ant kurios ką tiktai pats sėdėjo.

— Ačiū. Ilgai jūsų netrukdysiu. Tik vienas klausimas: ar indėnų trupė, dalyvaujanti vaidinime, susideda iš siu genties dakotų?

— Taip, pone.

— Gal kartais žinote, kokie tie dakotai: rytiniai ar vakariniai, žodžiu, iš kur jie kilę.

— Šito negaliu pasakyti, pone. Kiek žinau, tai įvairių giminių indėnai. Bet jeigu leisite, aš tuoj viską tiksliau sužinosiu.

Smitas atsisėdo. Elis išbėgo iš furgono, netrukus sugrįžo atgal ir skubiai pranešė:

— Aš suradau vertėją. Jei norite, galite užeiti pas indėnus, o gal man pakviesti jų vyresnįjį čionai?

— Ačiū, aš pats nueisiu.

Elis pasišaukė du darbininkus ir, jų lydimas, — kaip koks tironas, bijantis, kad kas nepasikėsintų į jo gyvybę, — nuvedė Smitą ir Ketę prie indėnų furgono.

Čia jų laukė Dainuojanti Strėlė ir antrepreneris Levis.

Indėnams atstovavo vienas senis ir du kariai, aukšti kaip žardai vyrai. Darbininkai atsinešė žibintus, ir jų atšvaitai šmėkščiojo aplinkui.

Smitas tuoj ėmė klausinėti:

— Ar jūs priklausote dakotų gentims?

— Hau.

— Ar kuris nors iš jūsų prieš dvi vasaras gyveno dakotų palapinėse Minesotoje?

— Hau. Šiaurinės Žvaigždės krašte.

— Tu pats, tėvai?

— Hau.

— Ar tu matei Raudonąją Upę ir miškus bei gyvenvietes jos pakrantėse?

— Hau.

— Aš ieškau savo motinos, baltosios moters. Ji dingo praėjusią vasarą.

Senis žiūrėjo išpūtęs akis, bet jų žvilgsnis buvo lyg stiklinis — be jokios išraiškos.

— Kur gyveno baltoji moteris?

Smitas papasakojo, kur ir kokia tai buvo ferma. Senis viską išklausė, pasikalbėjo su vienu palydovu — Dainuojanti Strėlė nevertė jo žodžių — ir pagaliau tarė:

— Mes pakviesime savo sūnų, Didžiojo Vilko brolį.

Ketė tyliai klausėsi šio pokalbio ir dabar atkreipė dėmesį, kad senis nepaminėjo, kuo vardu tas žmogus, kurį jie ketina čia pakviesti.

Dainuojanti Strėlė įėjo į vieną furgoną ir netrukus sugrįžo su Didžiojo Vilko broliu. Smitas trumpai pakartojo, ką buvo pasakojęs apie fermą, ir pridūrė, kad namą ir laukus radęs nuniokotus gaisro. Mergaitė, kurią jis dabar laikąs už rankos, viena klaidžiojusi aplinkui.

Indėnai vėl pasikalbėjo tarpusavy, paskui Didžiojo Vilko brolis išėjo į priekį ir tarė:

— Aš nemačiau nei tavo fermos, nei tavo motinos, nei tavo dukters. Bet mano brolis Didysis Vilkas pasakojo man, ir, ką girdėjo mano ausys, — pasakys dabar tau mano liežuvis. Aš kalbu tiesą. Toje fermoje nebuvo nė vienos moteries. Ten buvo šeši vyrai, penki dideli ir vienas mažesnis. Mes pasiuntėme pas juos pasiuntinį ir liepėme pasitraukti, nes tos žemės jie iš mūsų nepirko, o dovanoti jos mes taip pat nebuvome jiems dovanoję. Keikdami ir įžeidinėdami jie išvijo mūsų pasiuntinį, ir tada mes puolėme. Tai buvo mūsų žemė, ir mes norėjome ją susigrąžinti! Pamatę mus atjojant, tie žmonės ėmė šaudyti. Mūsų kariai atsakė ugnimi ir nušovė visus šešis vyrus. Išgirdę šūvius, atskubėjo kiti baltieji ir puolė mus. Mes išvijome juos ir sunaikinome fermą. Mūsų kariai atsitraukdami matė mažą mergaitę, kuri ieškojo kur pasislėpti. Jie nieko jai nedarė.

Smitas ir Ketė susijaudinę ir pasibaisėję klausėsi indėno pasakojimo.

— Tu sakai „mes“, — tarė Smitas. — Vadinasi, ir tu ten buvai.

— Ne.

— Tiek to. Sakai, šeši vyrai, penki dideli ir vienas mažesnis. Tas mažesnis buvo mano motina. Kai kildavo pavojus, ji apsiaudavo kelnes ir sėsdavo ant arklio; ji gerai šaudė. Kur dingo lavonai?

— Šito mes nežinome. Ugnis buvo didelė.

Smitas spoksojo į indėnus, į jų aukštas figūras, dunksančias blausioje žibinto šviesoje. Ketė glaudėsi prie tėvo. Ilgai niekas netarė nė žodžio, todėl Elis paklausė:

— Norite dar ką nors sužinoti?

— Ne. Ačiū. Šito man užtenka.

Indėnams paliepė išeiti, ir jie pamažu nutolo. Antrepreneris rėkė jiems iš paskos kaip koks gyvulių varovas.

Smitas taip pat buvo benueinąs, bet staiga jam dingtelėjo viena mintis, ir jis pasiliko.

— Ar šitas, šitas... Sėdinčio Jaučio sūnus, — paklausė jis pusiau dvejodamas, pusiau ryžtingai, — taip pat yra toje trupėje, su kurios žmonėmis mes ką tik kalbėjomės?

— Ne. Bet jeigu jūs norite... — ir, nelaukdamas atsakymo, Frenkas Elis pasiuntė vieną savo palydovą suieškoti minimo indėno. — Harį... tuojau pat čionai!

Netrukus pasiuntinys surado berniuką ir atvedė jį prie indėnų furgono. Prietemoje sunku buvo įžiūrėti kits kitą. Pūtė vėjas, ir stovėti lauke buvo nelabai malonu.

— Tai šitas, sakote, yra Sėdinčio Jaučio sūnus? — paklausė Smitas, pats savimi nepatenkintas. Be reikalo jis čia stoviniuoja. Dar peršals, ko gero, Ketė, o ką gali žinoti jaunuolis iš vakarinių dakotų apie tai, kas domina Samiuelį Smitą? Bet jeigu indėnas iš tikrųjų yra didžiojo vado sūnus, ramino save Smitas, tai gal jis gali ką nors papasakoti, kas būtų svarbu armijos karininkui. Juk su vakarinėmis gentimis dar teks kariauti, tuo Smitas nė kiek neabejojo.

— Haris, Sėdinčio Jaučio sūnus, — paskubėjo pristatyti berniuką Elis.

Smito supratimu, berniukas galėjo būti keturiolikos penkiolikos metų. Dabar jis tylėjo ir laukė. Ketė žiūrėjo į jį atidžiai ir baimingai. Jos atminty vėl atgijo nemalonūs prisiminimai.

Smitas pradėjo klausinėti.

— Kokiai genčiai tu priklausai?

— Siu.

— A, tu moki angliškai. Kokiems siu?

— Dakotams.

— Kokiems dakotams? Rytiniams ar vakariniams?

— Vakariniams.

— Kokiai vakarinių dakotų genčiai?

— Tetonams.

— O kokiai jų grupei?

— Oglalos.

— Kur yra jūsų palapinės?

— Netoli Plato.

— Tu kalbi taip, lyg tūkstantis kilometrų į vieną ar kitą pusę būtų niekai.

— Taigi, — kuo ramiausiai atsakė jaunasis indėnas.

— Tuose dideliuose plotuose ir gyvena tavo tėvas, Sėdintis Jautis?

— Sėdintis Jautis galbūt, bet mano tėvas tikrai ne.

— Kaipgi tai suprasti? Sėdintis Jautis čia, tavo tėvas ten? Man rodos, kad Sėdintis Jautis yra tavo tėvas?

— Ne.

Elis taip suvizgėjo, lyg būtų gavęs smūgį. Paskui šoko aiškintis:

— Berniukas nežino, kaip angliškai vadinamas jo tėvas, jis žino tik indėnišką jo vardą!

— Na ką gi, pamėginsim indėnišku vardu, — pašaipiai tarė Smitas. — Tu Tatankos Jotankos sūnus?

— Ne.