Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Pamažu, nenoromis tigrė išėjo iš maniežo. Ronaldas turėjo dvylika kartų pasirodyti publikai, dar sykį išsikviesti net savo tigrę. Ji atsistojo šalia dresiruotojo, dėkojančio publikai už netylančius plojimus, pakėlė galvą ir suriaumojo tuo kimiu gomuriniu balsu, kuris džiunglėse pažadina iš nakties miego ir priverčia sudrebėti žvėris ir žmones. Tigrė suriaumojo dar kartą, ir nustebusi publika liovėsi ploti. Žvėris apsidairė patenkintas, kad savo grėsmingu balsu nutildė nekenčiamus žmones.

Klounui krečiant linksmus pokštus, darbininkai nuėmė grotas, ir Ronaldas galutinai išėjo iš maniežo. Pamatęs Harką, jis valandėlę pasirėmė į berniuką, tarė: „Laimėta“ ir kaip girtas nusvirduliavo į savo furgoną. Harka nuėjo kartu. Kai Ronaldas atsigulė ant sudedamosios lovutės, berniukas padavė jam cigaretę, nes gerai žinojo, kur Ronaldas jas slepia. Grimuotas dresiruotojo veidas buvo sukritęs, širdis smarkiai plakė. Pamažu, labai pamažu kvėpavimas nurimo ir išsilygino.

— Aš atsiųsiu pas tave Senąjį Bobą, — tarė pagaliau Harka. — Man reikia išeiti; tuoj prasidės mūsų numeris.

Berniukas surado Senąjį Bobą Matotaupos kamarėlėje. Sukišę nosis, silpnoje lempos šviesoje juodu žiūrinėjo kažkokią knygą su tekstu ir paveikslais. Jie buvo taip įsigilinę į savo darbą, jog net nepaklausė Harkos, ko jis čia atėjo, tik mostelėjo, kviesdami pasižiūrėti paveikslų. Harka pritūpė prie abiejų vyrų. Knyga Harkai patiko. Ji buvo didelė, su odiniais viršeliais, paauksuotais pakraščiais. Jos paveikslai vaizdavo indėnus ir baltuosius. Kai kurie indėnai ir baltieji buvo atstumiantys, kai kurie malonūs, simpatingi. Harka pasiteiravo, kas tą knygą parašė ir nupiešė paveikslus, ir sužinojo, kad knyga vadinasi „Odinė Kojinė“, ją parašęs žmogus jau miręs, jo pavardė Kuperis. Knygoje pasakojama apie raudonodžių ir baltųjų kovas rytinės Amerikos miškuose ir ežerynuose, iš kur šiandien indėnai jau seniai išstumti. Paskutiniame paveiksle buvo matyti žmogus, pririštas prie medžio. Priešais degė ugnis, kiek tolėliau stovėjo indėnų vadas ir didelis būrys karių, dvi baltųjų merginos sėdėjo šalia gražios jaunos indėnės, o dar toliau, už medžių, stovėjo uniformuoti kareiviai su atkištais durtuvais.

Ir nors Harka labai susidomėjo šia knyga, tačiau jis nepamiršo paprašyti Senąjį Bobą, kad tas pasirūpintų Ronaldu. Senasis Bobas tuoj pat išėjo. Harka su tėvu liko vieni.

— Mes dar turime laiko, — tarė Matotaupa. — Šiandien rodomi visi numeriai, ir programa užtruks ligi vidurnakčio, numatyta dar viena pertrauka. Paklausyk, aš tau papasakosiu, ką darysime mes. Aš viską gerai apgalvojau. Rudasis Džimas čia. Jis sėdi šeštoje ložėje, tu matei jį. Džimas buvo pas mane. Jis nori pasirodyti kartu su mumis vietoj Bizonų Bilio. Iš kaubojų, esančių cirke, tik vienas kitas gerai išmano savo darbą. Su jais mes turėsime susiremti. Senasis Bobas papasakojo man istoriją, kurios paveikslus tu matai šioje knygoje. Šią istoriją žino ir daugelis žiūrovų. Ką nors panašaus mes parodysime cirke, toks numeris patiks baltiesiems ir nepažemins mūsų. Bet pačioj pabaigoj pasirodys ne Ilgieji Peiliai, o kaubojai. Kai kurie jų ir mūsų žmonės suguls į smėlį. Kaubojų vadas su dviem ar trim geriausiais vyrais stos į kovą prieš mus— prieš mane, tave ir turbūt Dainuojančią Strėlę ar kurį kitą karį iš dakotų trupės. Kaip ta kova baigsis — nežinia; kas bus vikresnis, tas ir laimės. Mes nežudysime, stengsimės nesužeisti priešininko, tik daug šaudysime ir mėginsime kits kitą pagauti su lasu ir surišti. Tas truks gana ilgai, kils daug dulkių ir triukšmo. O kas bus toliau, dar negaliu tau pasakyti. Šiaip ar taip, atidžiai žiūrėk ir klausykis, sek kiekvieną mano mostą. Daryk, kaip aš darysiu!

— Taip, tėve.

Cirko palapinėje, kiek išsipūtusioje nuo kylančio nakties vėjo, viešpatavo pakili nuotaika. Žiūrovai buvo patenkinti matytais numeriais ir nesigailėjo, kad dvigubai brangiau sumokėjo už bilietus. Programa dar nesibaigė ir visi laukė ko nors nepaprasto. Frenką Elį pavadavo arklių dresiruotojas su fraku, tas pats, kuris rudenį per pertrauką prikalbinėjo Harką stoti į cirką. Programa ėjo gana sklandžiai, ir jis neturėjo per daug vargo. Vienintelis daiktas, kuris kėlė nerimą, buvo smarkėjantis vėjas, todėl programos vadovo pavaduotojas paliepė darbininkams, neužimtiems spektaklyje, budėti prie kuoliukų ir virvių, kuriomis buvo sutvirtinta ta didžiulė palapinė. Vietiniai gyventojai, gerai pažįstantys oro permainas Misisipės aukštupy, pranašavo audrą.

Tuo metu manieže pasirodė drambliai. Milžiniškas jų ūgis ir stebėtinas vikrumas, jėga ir ramus būdas savo prieštaringumu darė įspūdį žiūrovams. Visi drambliai buvo be ilčių. Pranešėjas paskelbė, kad „žiūrovų pageidavimu“ per kitą pertrauką galima bus pasijodinėti ant kupranugarių ir dramblių. Bilietus galima įsigyti žvėryno kasoje. Duglas žvilgsniu pasakė tėvui, kad jos ant dramblio.

— Mergaitėms šitokie dalykai netinka, — tarė teta Betė Ketei. — Tik susitepsi, ir daugiau nieko.

Ketei nevalia buvo prieštarauti; prieštarauti vyresniam žmogui taip pat nedera, kaip ir joti ant dramblio. Bet verkti, žmonėms matant, taip pat nevalia. Verkti viešumoj išvis nedera. Todėl mergaitė sėdėjo savo kėdėje gražiai susidėjusi rankutes ant kelių ir rijo ašaras. Pasirodė lokiai. Jie buvo su antsnukiais, vedami už grandinės, todėl maniežo nereikėjo atskirti grotomis nuo žiūrovų. Ruoniai žaidė sviediniu ir laikė jį pasidėję ant nosies. Vėl išėjo Senasis Bobas ir prajuokino net Ketę: įsirengė vidury maniežo kambarį — pasistatė stalą, kėdę ir aukštą spintą. Vaizduodamas susimąsčiusį mokslininką, vaikščiojo iš vieno kambario galo į kitą ir išsišnypštęs neįsikišo nosinės į kišenę, bet numetė ją prie spintos, o kai užėjo čiaudulys, ėmė jos ieškoti ir klausinėti vaikus, kur ją pametęs. Vakariniame spektaklyje buvo daug berniukų ir mergaičių, jie šaukė jam iš visų pusių. Prisidėjęs ranką prie ausies, jis pagaliau suprato ir apgailestaudamas tarė:

— Oi, oi! Taip toli! Sunku pasiekti!

Paskui, visiems klegant, užsiropštė ant spintos ir, du kartus persivertęs ore, nušoko visai prie pat nosinės.

— O, štai kur ji! Ačiū, ačiū.

Žiūrovai džiūgavo ir plojo.

— Kam daryti paprastai, jeigu galima nepaprastai! — vokiškai tarė orkestro dirigentas savo pirmajam smuikininkui ir nusišypsojo. Orkestro muzikantai buvo pfalciečiai, kilę iš neturtingų žmonių, kurie iš kartos į kartą pelnėsi sau duoną muzikuodami.

Orkestras užgrojo kitą valsą.

Kai prasidėjo pertrauka, Ketei vėl suspaudė širdį, bet Samiuelis Smitas atsistojo, pamojo mergaitei ir paėmė ją už rankos.

— Tegu Duglas joja, — tarė jis, — tau nėra ko jam pavydėti. Toks pasijodinėjimas tik mažiems vaikams, kurie dar nėra sėdėję balne. Matai, kaip ten įtaisyta sėdynė? Į tokią „lordo vaikai“ ir nesisėstų. Geriau einam dar kartą pasižiūrėti žvėrių.

Jis nusišypsojo tetai Bet ei ir su savo dukrele, vieninteliu žmogumi, kurį iš visos širdies mylėjo, išėjo iš palapinės. Ketė visiškai sutiko su tėvo nuomone. Gaila, kad Duglas negirdėjo tėvo žodžių, jis jau buvo nuėjęs prie žvėryno kasos. Bet tegu nemano, kad galės prieš ją pūstis, jei pakabos sėdynėje ant dramblio nugaros kaip krepšelis ant tetos Betės rankos.

Išėjęs su Kete iš palapinės, Smitas pasuko prie žvėryno kasos, kur būriavosi berniukai ir mergaitės, čia valandėlę stabtelėjo ir labai rimtai tarė savo dukrelei:

— Kete, man reikia pasitarti, tikiuosi, kad galiu su tavim kalbėti kaip su suaugusia. Tu žinai, kad cirko programoje yra paskelbta, jog pasirodys indėnų trupė. Aš nelabai pasitikiu ta rėksminga reklama. Bet plakatuose tvirtinama, kad visa trupė susideda iš siu genties dakotų, ir aš noriu įsitikinti, ar iš tikrųjų taip yra. Mes abu turime pasistengti išsiaiškinti, koks likimas ištiko tavo senelę.