Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Tai kas yra tavo tėvas?

— Indėnų artistas, baltųjų vadinamas Topu; su juo aš kartu dirbu cirke.

Frenkas Elis visai neteko kvapo ir supliuško kaip suspaustos armonikos dumplės. Smitas suprato, kad daugiau čia neverta aušinti burnos.

— Matyt, tai irgi vienas iš cirko triukų, — tarė jis, piktai ir su panieka mostelėjęs ranka. Paskui staiga pasisuko, tvirčiau suspaudė Ketės ranką ir krūptelėjo, išgirdęs, kad mergaitė nusičiaudėjo. Vadinasi, ji iš tikrųjų persišaldė, ir dėl to jis kaltas. Klius jam dabar nuo tetos Betės.

Jaunasis indėnas staigiai ir pabrėžtinai nemandagiai apsisuko lygiai kaip Smitas ir, nė negrįžtelėjęs atgal, patraukė į kitą pusę. Elis vėl atgavo kvapą kaip ištempta armonika ir sušuko Harkai iš paskos:

— Na palauk! Po spektaklio tu atsiimsi už viską!

Smitas ėjo taip greitai, kad mergaitė turėjo bėgti protekine. Vis dėlto, dar nepasiekusi cirko palapinės, ji prašnekino tėvą:

— Tėte!

— Ką, vaikuti? — Smitas sulėtino žingsnį.

— Girdėjai? Tas piktas žmogus žada nubausti indėnų berniuką, kad jis pasakė teisybę ir prisipažino nesąs Sėdinčio Jaučio sūnus!

— Nesirūpink, vaikuti. Indėnų stora oda. Rykštė jiems ne tokia baisi kaip tau.

— Smitas ir Ketė buvo įsitikinę, kad indėnukai pripratę prie rykštės. Jie nė manyti nenumanė, kad indėnai niekada nemuša savo vaikų.

— Tėte!

— Kas dar, vaikuti? — kiek nekantraudamas paklausė Smitas.

— Tėte, ar tu negali tam piktam žmogui pasakyti, kad jis nemuštų indėnų berniuko? Juk vaikas visada turi sakyti teisybę. Ar ne taip?

— Eime, Kete. Nieko aš negaliu tam žmogui pasakyti. Be to, indėnai — blogi žmonės. Ir juos visada reikia mušti.

— Bet gal vis dėlto neteisinga šitaip su jais elgtis, tėte, — tyliai paprieštaravo mergaitė. Indėnų berniuko ji jau nelaikė vienu iš tų, kurie nužudė jos senelę, jis buvo jai tik neteisingai skriaudžiamas vaikas, ir tiek. Ketė užjautė jį, nes Frenkas Elis šiek tiek priminė jai tetą Betę. Nors Smitas ir nekentė indėnų, tačiau iš dalies jautė, kad dukrelė teisybę kalba, todėl, norėdamas nuraminti ir ją, ir save, pasilenkė prie mergaitės ir pasakė:

— Indėnų berniuko tėvas dirba cirke. Todėl mums nėra ko kištis į jų reikalus, be to, mes ir neturime tokios teisės.

Kai tėvas su dukrele grįžo į ložę, jau buvo prasidėjęs naujas numeris — ant trapecijos savo meną rodė akrobatų grupė. Smitas atsisėdo į savo vietą septintoje ložėje, bet nematė nei tetos Betės, nei trapecijos, nei trijų ponų šalia, įdėmiai sekančių vaidinimą, pamiršo jis net Ketę. Paskendęs mintyse, matė tik motiną ir liepsnas. Pagaliau jis aptiko tų žudikų gaują. Reikės pranešti policijai, kad suimtų. Tik dar neaišku kada: jau šiąnakt ar rytoj rytą?

Pagal skelbimus cirkas čia žada būti dar dvi dienas. Po tokio pasisekimo šiandien gal, ko gero, pasiliks ir dar ilgiau. Taigi jis galės ramiai pasikalbėti su policija ir paskui suimti indėnus.

Po cirko kupolu pasigirdo artistų šūksniai. Vienas pasileido nuo trapecijos ir, persivertęs ore, įsitvėrė į rankas kito žmogaus, kuris pakinkliais užsikabinęs už kitos trapecijos skersinio, suposi palubėj. Smitas pagaliau atsikvošėjo ir pastebėjo, kas aplink darosi. Jo ryžtas išsklaidė visas nemalonias mintis ir vaizdinius.

Kol artistai ant trapecijos rodė žiūrovams savo meną, Frenkas Elis, lydimas dviejų stiprių sargybinių, vėl nuėjo į direkcijos furgoną. Ten jis surado patį direktorių, kuris nebuvo taip bjauriai nusiteikęs, kaip programos vadovas, bet vis dėlto atrodė gerokai susierzinęs.

— Eli! — iš karto sušuko jam direktorius. — Mums reikia išsiaiškinti, ko mes norime. Ateina laikas apsispręsti. Bankas dabar patenkintas mumis, cirko „Bi end Bi“ atstovas taip pat — tik nežinau, ar sakyti „deja“, ar „ačiū dievui“, nes bankui jis atsiliepia apie mus gana palankiai, bet, atrodo, tik dėl to, kad pats tikisi iš to turėti naudos. Atvirai sakant, cirkas „Bi end Bi“ nori mus praryti kaip ryklys skanų kąsnį. Todėl mums reikia pagalvoti, ar jausimės ryklio pilve geriau, ar reikia ir toliau nuo jo bėgti. Štai koks klausimas.

— O kas man darbo, — numojo ranka Elis, — aš čia tik tarnautojas. Kam jūs manęs klausiate!

— Eli, jūs visada buvote mano dešinioji ranka — administratorius, režisierius, programos vadovas...

— ...Vadinamas programos vadovu, apmokamas kaip programos vadovas ir už du paskutinius mėnesius dar negavęs algos.

— Eli, nekalbėkit nesąmonių! Kas gi geriau už jus žino mūsų padėtį! Aš už tai, kad cirkas „Bi end Bi“ mus prarytų, kad mes kuo greičiau ir be didelių nuostolių įsmuktumėm į jo nasrus. Savarankiškumas malonus daiktas, bet ilgiau mes vieni neišsilaikysime. „Bi end Bi“, be abejo, sutiks ir jus priimti. Jie jau sudarė kontraktus su Ronaldu ir Senuoju Bobų, jeigu mes nesiimsime jokių priemonių, neteksime savo geriausių numerių ir liksime be nieko.

— Kaipgi gali „Bi end Bi“ priimti šitokį nevykusį dresiruotoją, šitokį banditą, kaip Ronaldas! Tas žmogus juk pavojingas visuomenei! Aš reikalauju, kad jūs tą klausimą iškeltumėt viešumon. Ronaldą reikia įtraukti į juoduosius sąrašus! Taip pat ir Harį. Tas įžūlus berniūkštis kuo ramiausiai tvirtina, kad jis ne Siting Bulo sūnus. Kurgi tai matyta šitaip mus kompromituoti!

— Eli, kas gi jums pasidarė, nepaistykit kvailysčių. Šiandien jūs iš tikrųjų kaip nesavas: gal nervai sutriko ar kas? Verčiau eikite gulti. Labanaktis, aš turiu grįžti į cirką, tuoj prasidės paskutinis numeris— „Pašto karietos užpuolimas“. Reikia pasiklausyti, ką apie jį pasakys tie ponai ložėje.

Direktorius išlėkė pro duris, ir Elis vėl liko vienas.

— Kvailas senis! — sumurmėjo jis panosėje, atsidarė spintelę ir kliuktelėjo degtinės. Paskui vėl pastūmė į kampą fotelį, kurį buvo pastatęs Smitui, ir atsidrėbė jame.

„Ne, šito aš nepakęsiu, — galvojo jis. — O, tas dvikojis galvijas, tas Ronaldas, tas paskutinis nevykėlis! Pastatyti mane prie kankinimų stulpo ir dar pūsti miglą į akis! Jis mat pereis į cirką „Bi end Bi“, dar, ko gero, gaus didžiausią atlyginimą, o aš šliaužiosiu iš paskos ir maldausiu, ar nereikia jiems kartais programos vadovo. Juk šiandien aš neturiu nė mažiausios progos parodyti savo genialius sugebėjimus! Na, palaukit! Elis irgi ne pėsčias!“

Jis priėjo prie kitos spintelės, išsitraukė pakelį ir perskaitė užrašą: „Nuodai.“

— Jie tinka ne tik žiurkėms, gerbiamasis.

Tuo tarpu žiūrovai su nekantrumu laukė paskutinio numerio— pašto karietos užpuolimo. Daugelis iš jų patys buvo dalyvavę pasienio kovose arba girdėję apie tai iš savo giminaičių, kiti turėjo draugų, kurie buvo keliavę iš viduriniųjų į tolimuosius vakarus, kur dabar baigiamas tiesti pirmasis geležinkelis, nusidriekęs per visą kraštą. Pranešėjas paskelbė, kad kaubojų numeris paruoštas visai naujai ir tai bus visiems sensacija. Jame dalyvauja prityrę pasienio kaubojai ir garsūs indėnų vadai. Prašoma neišsigąsti šūvių, gerbiamosios publikos saugumas esąs garantuotas.

Orkestras sugrojo tušą, o paskui vėl prasidėjo tranki laukinė muzika. Į maniežą ilga eile išėjo indėnai su moterimis ir vaikais. Priekyje ant savo sarčio jojo Matotaupa, šalia jo — vyriausiasis dakotas, šiandien pirmą kartą sutikęs pasirodyti manieže. Už jų vienas paskui kitą jojo Didysis Vilkas su savo broliu, Dainuojanti Strėlė ir kiti vyrai; kitoje voroje, tarsi saugomos iš priekio vyrų, traukė moterys ir vaikai. Jos buvo pasidariusios du valkčius, o du vaikus įsodinusios į odinius maišus, kurie, surišti per arklio nugarą permesta virve, kabėjo iš dešinės ir iš kairės. Arkliui einant, maišai judėjo, ir vaikai, čia vienas, čia kitas, galėdavo pažvelgti pro arklio nugarą. Tai buvo savotiškos slėpynės, kurios ilgomis kelionių valandomis vaikams teikdavo daug džiaugsmo. Viena moteris vaiką nešėsi ant nugaros.