Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Publika tylėjo ir susidomėjusi sekė veiksmą. Ketė, pamačiusi indėnus, labai susijaudino. Jos delnai sudrėko nuo šalto prakaito.

Indėnai sustojo vienoje maniežo pusėje, akies mirksniu ištempė palapines, pakabino virš sukrautų malkų puodą ir pastatė stulpą, kuriame raudonais dažais buvo išpiešti indėniški ženklai, tarp jų ir keturkampis, simbolizuojantis keturias pasaulio šalis. Indėnai atrodė visiškai ramūs, bet štai į maniežą ant širmo arklio įlėkė jaunas indėnas, jau pažįstamas Smitui ir Ketei. Pakibęs arkliui beveik ant kaklo, jis staiga timptelėjo pavadžius, ir širmis atsistojo piestu prieš karo vadą Matotaupą. Berniukas nušoko žemėn ir dakotų kalba pranešė:

— Baltieji užpuolė mūsų kraštą! Jie jau netoli!

Moterys ir vaikai taip greitai susikrovė palapines, kad net cirko darbininkai linkčiojo patenkinti. Paskui jie vėl susirikiavo į vorą ir išėjo iš maniežo. Kariai išsitraukė ginklus ir sustojo į eilę. Žiūrovai septintoje ložėje gerai matė raitelių veidus.

Ketė nenuleido akių nuo tų vyrų. Tėvo pokalbis su indėnais jai vėl priminė tas baisias dienas prieš dvejus metus. Ji tarp raitelių ieškojo žmogaus, su kuriuo pirma kalbėjosi tėvas. Tačiau tada blausioj žibinto šviesoj sunku buvo įsidėmėti indėno veidą, ir mergaitė liovėsi jo ieškojusi, tik žiūrėjo į vyrus, prisimindama savo nelaimę prieš dvejus metus.

— Tėve! — tarė ji staiga, bet taip tyliai, kad net teta Betė neišgirdo. — Tai jis!

— Kas, vaikuti?

— Tas, kur buvo paėmęs mane ant rankų, bet paskui vėl paleido, nes aš labai rėkiau.

— Kuris? — drebančiu balsu paklausė Smitas.

— Ketvirtas nuo krašto.

— Ne penktas?

— Ne, ketvirtas.

— Penktas yra Didžiojo Vilko brolis, ir su juo aš kalbėjau. O tas ketvirtas labai į jį panašus. Tai greičiausiai ir bus pats Didysis Vilkas.

— Ką jūs ten dabar! — subarė teta Betė. — Nutilkite!

Smitas, iki šiol palinkęs prie Ketės, vėl ištiesė pečius.

Dabar jam nieko nereikėjo sakyti ir klausti. Jis jau žinojo, kas nužudė motiną.

Užgrojo muzika, primenanti greit lekiančių ratų dardėjimą, ir į maniežą įvažiavo pašto karieta, traukiama keturių arklių. Matotaupa sušvilpė, ir raiti indėnai tuoj pat apstojo karietą. Keturi nutvėrė už kamanų šuoliais lekiančius arklius ir sustabdė. Du įsiveržė iš kairės ir iš dešinės į karietą. Vienas nutempė nuo pasostės vežėją, jauną stambų berną rusvais plaukais. Šviesiaplaukė ledi gailiai klykė. Vežėjas gana vikriai ir įspūdingai gynėsi, bet paskui, kaip iškart pastebėjo išmanantys žiūrovai, laisvai leidosi surišamas. Indėnai jį pririšo prie stulpo. Vežėjas garsiai plūdosi ir keikė raudonodžius plėšikus ir banditus tokiais žodžiais, kad net jaunieji išmanantys žiūrovai, pirma nepatenkinti, kad jis taip lengvai pasidavė, dabar vėl jam viską atleido.

Jaunoji ledi, labai vykusiai dėdamasi kone apalpusi, sėdėjo prieš pat septintą ložę ant paaukštinto maniežo barjero, kur ją mandagiai pasodino nugalėtojai.

— Cirko jojikė, — tarė Smitas Ketei, norėdamas šiek tiek apmalšinti jos susijaudinimą ir priminti, kad visa tai, ką ji čia mato, — tik vaidinimas.

Bet teta Betė išgirdo jo žodžius ir piktai tarė:

— Tu visada toks, Samiueli, — nepripažįsti jokių iliuzijų.

Matotaupa priėjo prie surišto vežėjo ir liepė jam nutilti; tas tuoj pat prikando liežuvį. Paskui Matotaupa kreipėsi dakotų ir anglų kalba, kad jį suprastų ir indėnai manieže, ir žiūrovai cirke.

— Ko jums reikia mūsų žemėje? Ar jūs prašėte mūsų leidimo čia ateiti, ar rūkėte su mumis šventąją pypkę, ar sudarėte su mumis sutartį?

Belaisvis tylėjo.

— Tu tyli. Jūs nesiklausę įsiveržėt į mūsų medžioklės plotus! Jūs iššaudėte mūsų žvėris ir užgrobėt mūsų žemes. Raudonodžiai nieko daugiau nenori, tik turėti savo žemes ir būti pilnateisiai jų šeimininkai. O baltieji tegu gyvena ten, kur jų žemės ir jų teisės. Kas kaip plėšikas pas mus ateina, tas garma galą, kaip ir dera plėšikui!

Kai kurie žiūrovai sunerimo. Kėli jaunuoliai nepatenkinti ėmė švilpti. Ponai septintoje ložėje vėl suraukė kaktą.

— Na, šitą kalbą, žinoma, reikėtų išmesti iš numerio, — tarė cirko „Bi end Bi“ atstovas.

Smitas suprato jo žodžius ir linktelėjo. Jis buvo visas paraudęs iš pykčio.

Harka išdidžiai stovėjo manieže šalia tėvo.

Ledi su savo ilgu sijonu pakilo nuo maniežo barjero ir, pribėgusi prie žiauraus indėnų vado, ant kelių ėmė maldauti pasigailėti belaisvio. Vadas pasiuntė ją šalin, sakydamas, kad nėra ko kištis į vyrų reikalus. Paskui vėl atsisuko į belaisvį, pašiaušė jo rudų plaukų kuokštą ir pasakė, kad prismeigs juos prie stulpo savo kirvio ašmenimis. Jis atsitraukė nuo belaisvio beveik per visą maniežą ir ėmė siūbuoti kirvį. Muzika nutilo, žiūrovai pasibaisėję taip pat nuščiuvo.

Matotaupa sviedė kirvį. Mėtyti šį savotišką tomahauką jis išmoko tik paskutiniais mėnesiais, nes, gyvendamas indėnų stovykloje, naudojo tik lanksčią akmeninę kuoką. Tačiau, nors ir nedaug laiko treniravęsis, jautėsi tikras, kad pataikys.

Padaręs didžiulį lanką, kirvis prašvilpė virš belaisvio galvos ir įsmigo į stulpą, nukirsdamas pašiauštą plaukų kuokštą.

Grupė jaunuolių paskutiniuose suoluose pagarbiai sušvilpė, o paskui ėmė smarkiai ploti už tokį meistrišką metimą. Banko ir cirko „Bi end Bi“ atstovai kažką užsirašė savo knygutėse. Direktorius, sėdintis tos pačios ložės šeštoje vietoje, patenkintas nusišypsojo.

Matotaupa pasiėmė savo kirvį, ir bernas prie stulpo jam pareiškė jaučiąs garbę būti tokio didelio vado belaisviu.

— Baltasis žmogau, — atsakė jam Matotaupa, — visa tai tik žaidimas, mūsų ir vaikas vikresnis, negu jūsų koks suaugęs vyras!

Tai pasakęs, jis pasišaukė savo sūnų, tą patį jauną indėną, kuris, pirma įjojęs ant širmio, pranešė apie artėjančią pašto karietą, ir liepė jam parodyti baltiesiems, ką sugeba indėnų berniukas.

Pamatęs berniuką, belaisvis sušuko:

— Ak tu, išdavike! Aš tave pažįstu, tu esi mūsų žvalgas! Tu išdavei mus indėnams! Mes nudirsime tau kailį, kai tiktai ateis pagalba!

— Man atrodo, kad tai tas pats berniukas, kuris vaidino vyresnįjį lordo sūnų, — tarė cirko „Bi end Bi“ atstovas, nepripažįstantis jokių iliuzijų, kaip ir Smitas. — Nenuostabu, kad jis nenorėjo nusiimti cilindro.

— Taip pat nenuostabu, kad jis toks neišauklėtas, — tarė teta Betė, pasisukusi, kad ponai užpakaly girdėtų jos žodžius.

— Kokia apgavystė! — tyliai sumurmėjo sau Duglas.

— Bet jis iš tikrųjų atrodė kaip lordo sūnus, — dar tyliau tarė Ketė.

Jos žodžius išgirdo tik Duglas, pasirėmęs alkūne į ložės pertvarą. Ketės pastaba jam nepatiko, nes jis truputį pavydėjo tam indėnų berniukui, tačiau užgniaužė savo nepasitenkinimą ir rimtai tarė:

— Dabar jis iš tikrųjų atrodo kaip indėnų vado sūnus.

Tuo tarpu Harka paėmė iš tėvo kirvį ir pažadėjo žmogui prie stulpo nukirsti ir antrą plaukų kuokštą.

— Gal aš čia pakliuvau į kirpėjų rankas! — sušuko pasipiktinęs belaisvis. — Ak tu, nususęs kojote, palik ramybėj mano plaukus!

Harka nuėjo į tą pačią vietą, iš kurios metė kirvį ir Matotaupa, atstatė vieną koją į priekį, valandėlę pakilnojo kirvį, paskui pasisūpavo ir sviedė. Kirvis nuskrido pačia pažeme, paskui staiga pakilo aukštyn, lyg stebuklingos lazdelės pakylėtas, ir nukirtęs plaukų sruogą, kaip ir pirmą kartą, įsmigo į stulpą virš belaisvio galvos..