Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

— Dėkoju, ponas inspektoriau. Jūs papasakojote man daugiau, negu aš galėjau jums pranešti!

Kai po tos nakties trečią kartą patekėjo saulė, audra vis dar tebesiautėjo. Upių tėvas, jau nusimetęs ledus, nešė žemyn dar gelsvus vandenis, gausiai maitinamus tirpstančio sniego. Pakrantes gaubė rūkas, iš miško ir pievų sklido pavasario kvapas, žvilgėjo rasa, skambėjo pirmieji paukščių balsai. Medžių viršūnėse dar šnarėjo paskutiniai pernykščiai lapai, o ant šakelių jau sprogo pumpurai.

Toli nuo gyvenviečių, toli nuo visų pėdsekių ir seklių ryto prieblandoje sėdėjo trys žmonės. Šalia ganėsi jų arkliai.

Visi trys suvalgė drauge po saują mėsos, ir atėjo laikas atsisveikinti.

— Jūs — dakotai! — tarė Didysis Vilkas savo abiem palydovams. — Tu, Matotaupa, patarei ir komandavai mums kaip tikras vadas. Mūsų kariai mielai priimtų tave į savo naujas palapines šiaurėje, tu tai žinai. Bet tu niekada mums nepasakojai, iš kur atėjai ir kur eini. Aš ir šiandien tavęs šito neklausiu. Tu nenori toliau su manim joti? Mums reikia skirtis?

— Aš girdėjau žodžius, kuriuos tu pasakei man, Didysis Vilke. Mano sūnus Harka ir aš, mes nepamiršime tavęs ir tavo karių. Tačiau mes negalime su jumis eiti. Jūs — dakotai.

Didysis Vilkas nesuprato, ką reiškia šitoks Matotaupos atsakymas, tačiau jautė, kad už tų žodžių slypi didelė paslaptis. Jis nieko daugiau nesakė, tylomis atsisveikino ir pasileido su savo arkliu į šiaurę.

Netrukus ir Matotaupa su Harka sėdo ant savo mustangų ir nujojo į šiaurės vakarus, kur jų laukė nežinia.

Sartį ir širmį vos buvo galima nulaikyti. Tarsi bijodami vėl pakliūti į nelaisvę, ir šią trečią dieną jie lėkė kaip pašėlę.

Raiteliai godžiai traukė į plaučius tyrą orą, jis gaivine jiems kraują ir teikė naujų jėgų.

Vidurdienį valandėlę stabtelėjo, kad pailsėtų arkliai. Didysis Vilkas gerai nurodė kelią — jie kaip tik pasiekė vieną iš daugelio nedidelių ežeriukų. Arkliai puolė gerti.

Matotaupa ir Harka atsigulė ant bizono odos, kurią Harka pasiėmė, bėgdamas iš savo gimtosios palapinės. Dabar jie turėjo tik tai, ką ir per paskutinį vaidinimą cirke: arklius, ginklus, ledžingus, mokasinus ir tą mažą kapšelį, kuriame jau nebedaug bebuvo auksinių ir sidabrinių monetų. Bizono odą jiems atnešė Didysis Vilkas, jis atidavė ir mėsos atsargas, kurių turėjo šiek tiek pasirūpinęs.

Net ir gulėdami saulėje, Matotaupa ir Harka juto vėsų šios vietovės alsavimą. Toli, labai toli jie atsidūrė nuo tėvynės, ji liko tarp didžiosios Plato upės ir Juodųjų kalnų. Bet dabar juos skyrė nuo gimtųjų vietų ne tik upės, prerijos ir miškai, ne tik burtininko ištarmė. Visą vasarą ir žiemą jie praleido kitaip negu jų artimieji savo stovykloje. Kitokios buvo jų kovos, kitokie draugai, kitokie skausmai ir rūpesčiai. Motina, brolis, sesuo, draugai, palapinės ugniakuras, bendri žaidimai, bendros medžioklės ir kovos — visa tai jiems dabar atrodė kaip sapnas. Jie daugiau sužinojo apie baltųjų žmonių pasaulį, negu galėja sužinoti kariai, gyvenantys prie Plato intakų ir kalnų miškuose. Jie išmoko kitą kalbą, išmoko skaityti ir rašyti, ko nemokėjo nė vienas karys jų gimtinėje. Ir vis dėlto jų neviliojo baltųjų pasaulis, jų miestai ir fermos. Jodinėti ir medžioti begalinėse prerijų platybėse — štai kur jų tikroji paskirtis. Ir šito jie ilgėjosi, ilgėjosi bizono odos palapinių, ramaus ir išdidaus laisvųjų raudonodžių gyvenimo.

Harka prisiminė, kad praėjusį pavasarį, kaip tik šiuo laiku, jis laukė naktį miške tėvo, kuris norėjo atskleisti jam paslaptį. Per tuos metus tiek daug buvo visokiausių įvykių, kad ir jis pats pasidarė nebe tas, Harkai atrodė, kad jis subrendo ne vieneriais, o keleriais metais, dabar jis jau nebe vaikas, o jaunas Matotaupos bendražygis. Daug ko jis per tą laiką neteko. Vienintelis, kas išliko, tai tėvas, dabar jis tik jam vienam priklauso, ir netgi labiau, negu bet kada anksčiau.

Ir jeigu dabar Harka kartu su Matotaupa joja pas galingus siksikus, tai joja ne šiaip sau, ne dėl to, kad užmirštų tą giliai širdin įsiėdusią kančią, jog yra atskirtas nuo tėvynės ir nuo savo genties, — jis turi prieš akis aiškų tikslą, kurį gali pasiekti ir tremtinys: bus tiesus ir drąsus, ir tada visi jį gerbs.

Matotaupa irgi buvo paskendęs mintyse. Jis galvojo apie paskutinius įvykius cirke ir dabar paklausė Harką:

— Kodėl tavęs nekenčia Rudasis Džimas?

— Kaip tai nekenčia? Kad šovė į mane ir mano arklį?

— Taip.

— Turbūt supyko, matydamas, kad mes laimime.

— Tas teisybė. Bet ne tik dėl to.

— Aš įvariau jam baimės su kirviu. Jis netikėjo, kad moku taip gerai jį mėtyti, ir išsigando, o paskui supyko.

— Galimas daiktas. Bet jūs jau ir anksčiau nemėgote vienas kito. Jau nuo Omahos ir net nuo mūsų susitikimo blokhauze.

— Tu taip manai? Džimas labai negražiai pasielgė, leisdamas Toli Skrajojančiam Paukščiui Geltonajai Barzdai užmokėti už bizonų odos apsiaustus.

— Džimas pagalvojo, kad jie mums reikalingi. O Toli Skrajojantis Paukštis davė keletą sidabrinių monetų. Kas gi čia blogo?

— Rudasis Džimas kartu su ta šviesiaplauke moterim pavogė iš kasos pinigus.

— Harka Kietasis Akmenie Nakties Akie!

— Tuo aš nė kiek neabejoju.

— Harka! Džimas — drąsus vyras. Jis ne vagis, — griežtai tarė Matotaupa. — Kas gi, jei ne jis, išvadavo mane iš bedančio Beno blokhauze!

Berniukas daugiau nieko nesakė. Indėnų vaikai griežtai auklėjami neprieštarauti vyresniesiems. Bet Harka tylėjo ne tik dėl to, kad buvo taip išauklėtas. Jis matė, jog tėvas nenori girdėti blogai atsiliepiant apie Džimą, nes, tikėdamas, kad Džimas yra doras žmogus, jis ir pats jautėsi nekaltas.

Kadangi Džimo čia nebuvo, tai Matotaupa daugiau apie jį nebekalbėjo. O gal manė, jog Harka todėl tyli, kad paskutiniai jo žodžiai įtikino berniuką. Ir kodėl gi ne? Juk kadaise, kai Džimas pasirodė Lokės giminės stovykloje, Harka tiesiog negalėjo juo atsižavėti. O blokhauze juos tikrai išgelbėjo tik Džimas!

Ligi vakaro abu indėnai dar norėjo nujoti gerą kelio galą, ir kadangi dabar nebebuvo daugiau kas sakyti ir kas veikti, jie sėdo ant arklių. Bėgdami kartu su Didžiuoju Vilku, ypač pirmomis dienomis, jie toli nujojo ir dabar atsidūrė prerijose į šiaurę nuo Misūrio. Pūtė žvarbus vėjas. Dangumi plaukė pilki debesys, ir netrukus iš jų pabiro kruša. Ledo kruopelės baltavo arklių karčiuose ir raitelių plaukuose. Kai pradėjo temti, oras visai atšalo. Prasidėjo viena iš ledinių šio krašto naktų. Abu indėnai sustojo palei mažytį upeliuką, dar pusiau sukaustytą ledo. Čia augo vienas kitas krūmokšnis, buvo sausų šakų. Netoliese kūpsojo nedidelė kalvelė, šiek tiek sauganti nuo vėjo ir krušos. Tai buvo pati geriausia vieta, kokią tik galima rasti šiuose atviruose plotuose.

Mustangai sugulė. Jie dar nebuvo išmetę žiemos plauko. Ilgi, susivėlę jų gaurai atrodė labai negražiai, bet saugojo nuo šalčio. Harka vargais negalais sukūrė nedidėlę ugnelę. Paskui abu prisiglaudė prie arklių ir susisupo į tą pačią bizono odos antklodę. Miegojo pakaitomis.

Kai paryčiais vėjas išsklaidė debesis, raiteliai vėl leidosi į kelią. Arkliai buvo labai neramūs, jautė netoli esant vilkus, todėl lėkė nė neraginami.

Taip keliaujant, Matotaupai ir Harkai pamažu aiškėjo, kas tai per kraštas, kuriame jie ketina gyventi. Tačiau kokius ten ras žmones, šito jie kol kas dar nežinojo.

Išnašos

Vakanas — magiška antgamtinė jėga, dakotų supratimu, Įsikūnijusi burtininko asmenyje.