Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Raudonodžių pusės pergalė buvo jau čia pat, ir publikos nuotaika vėl pasikeitė. Tie, kurie statė už kaubojus, kėlė baisiausią triukšmą ir patraukė savo pusėn neutraliuosius, kurie nedalyvavo lažybose.

— Gana jau viso šito! — garsiai ir energingai pareiškė Smitas. — Ir kaip galima tokius dalykus leisti!

— Keista, kaipgi direkcija ligi šiol dar neįsikišo! — susierzinę šaukė stebėtojai ložėje.

— Tie pasienio gyventojai ir indėnai taip įsismagino, kad pamiršo ir save, ir visa kitai — greitakalbe ištratino cirko “Bi end Bi“ atstovas, kai antrasis kaubojus taip pat išėjo iš maniežo ir Rudasis Džimas liko vienas prieš tris indėnus.

Manieže prasidėjo nuožmi kova su Ruduoju Džimu. Buvo aišku, kad šis priešininkas daug daugiau sugeba negu jo abu nugalėti kovos draugai, netgi daugiau, negu jis pats kada buvo parodęs. Karštai palaikomas žiūrovų, jis visai įsisiautėjo.

— Mano draugai buvo užklupti iš pasalų! — sušuko jis ir, prišokęs prie visu greičiu lekiančio arklio, vienu šuoliu vėl atsidūrė balne. — Sužeisti jie turėjo palikti kovos lauką! Užtat aš kausiuos su tais raudonodžiais kojotais kaip kadaise Danielis Bunas5! Pirmyn!

Audringi plojimai patvirtino, kad jo žodžiai atitiko žiūrovų nuotaiką.

Dabar jau visa publika buvo prieš indėnus. Tačiau, nepaisydami priešiško ūžaujančios minios nusistatymo, indėnai rodė visą savo sugebėjimą, ir Rudajam Džimui pasidarė labai riesta. Prisileidęs arčiau Didįjį Vilką, jis trenkė jam pistoleto rankena į smilkinį. Harka, prišokęs iš kitos pusės, nutvėrė Džimą už kojos, norėdamas išversti jį iš balno. Rudajam Džimui pavyko pačiupti Harką už vienos kasos; tačiau berniukas vikriai išsitraukė peilį ir nusipjovė plaukus.

Didysis Vilkas vos laikėsi ant savo arklio — smūgio būta gana stipraus. Rudasis Džimas, saugodamasis Matotaupos laso, pastatė arklį piestu ir iššovė. Kulka nubruožė Harkos arkliui nugarą. Nors žaizda buvo visai menka, arklys, Harkai davus ženklą, krito žemėn ir ėmė spardytis.

Visa tai dėjosi prieš pat septintąją ložę, ir nepasakysi, kad arklys atsitiktinai čia pargriuvo. Mat tik įjojęs į maniežą, Harka pamatė ložėje cirko direktorių ir tuos du išsičiustijusius ponus. Be to, jam nepatiko ir tetos Betės bejausmė ir kartu valdinga mina, primenanti jam Frenką Elį. Neliko Harkos nepastebėta ir blyški maža mergaitė. Ji atrodė šiek tiek jaunesnė ir daug baikštesnė negu ja sesutė Uinona. Ir tas žilas ponas ložėje — tai tas pats žmogus, kuris klausė Harką, ar jis yra Siting Bulo sūnus.

Teta Betė ėmė rėkti, pamačiusi visai prieš save arklio kojas. Bijodamas, kad iš tikrųjų neatsitiktų ko blogo, Harka atsistojo tarp arklio ir barjero. Aptekęs dulkėmis, susijaudinęs, visas įsitempęs, nuo kovos įkarščio blizgančiomis akimis, laukė jis artimiausios progos vėl įsijungti į žaidimą, kuris dabar jau labiau panėšėjo į tikrą mūšį. Tuo tarpu Didysis Vilkas atsipeikėjo nuo smūgio, ir juodu su Matotaupa vėl ėmė iš abiejų pusių tykoti prie Rudojo Džimo.

Žiūrovai tiesiog pametė galvas. Atrodė, tuoj tuoj ir jie pradės šaudyti.

Išbalęs direktorius išlėkė iš palapinės ir ėmė šaukti arklininkus ir darbininkus. Tučtuojau rinktis prie maniežo! Tačiau per tą laiką vėjas dar labiau sustiprėjo, medžių viršūnėse jau siautėjo tikra audra, ir niekas negalėjo atsitraukti nuo palapinės virvių ir kuolų, todėl ir darbininkų subėgo visai mažas būrys. Direktorius leidosi toliau ir vos neparbloškė programos vadovo pavaduotojo, kurio kaktoje taip pat jau blizgėjo prakaito lašai.

— Mulki! — užsipuolė jį direktorius. — Geriau eitumėt vaikams snarglio šluostyti! Kur Elis! Dėl dievo meilės, tučtuojau suraskite man Elį!

Jis nubėgo prie direkcijos furgono ir atplėšė duris.

Elis sėdėjo fotelyje ir, pasidėjęs ant kelių kartoninę dėžutę, rūšiavo gabaliukus mėsos.

— Eli! Ko jūs čia tūnote! Argi neturite kito darbo? Kam jums šitas guliašas?

— Tigrams šerti. Žvėreliai jį taip mėgsta...

— Nesąmonė! Tuoj pat einam su manim! Prasti reikalai! Manieže tikra velniava!.. Greičiau, Eli! — Direktorius treptelėjo koja.

— Gal paaiškintumėt...

Elis padėjo dėžutę į sieninę spintą.

— Ne, nieko aš neaiškinsiu! Man reikalingas jūs, ir tučtuojau!

— Kaip programos vadovas, kaip administratorius, režisierius ar dar kas nors kitas? Ir už kokias pareigas jūs manot man ateity mokėti?

— Eime greičiau, nesiutinkit manęs! Nepraleiskite vienintelės progos gyvenime pasirodyti — eikite ir padarykite tvarką! Pavaduotojas visiškai nepajėgia susidoroti; visiškai nepajėgia! Greičiau einam į maniežą...

— Vadinasi, kilo netvarka? Įsivaizduoju. — Elis pasižiūrėjo į laikrodį. — Numeris su pašto karieta tęsiasi pernelyg ilgai. Prieš dešimt minučių turėjo baigtis. Ir tas berniukas tenai, a? Patarčiau jo pasisaugoti, ponas direktoriau. Nepatikimas elementas, velnių priėdęs...

Išblyškęs direktorius stovėjo pravira burna priešais įsišnekėjusį programos vadovą.

— Matote, ponas direktoriau, taip, kaip jūs dabar stovite prieš mane, aš išstovėjau kiaurą dieną prieš tigrę, ir jūs visiškai nesukote dėl manęs galvos. Iš tikrųjų. Pasidarykite pats tvarką savo cirke.

— Eli, aš prašau jus!

— Jūs mane prašote?

— Labai prašau! Eli, eime gi!

— Jeigu jau prašote, negaliu atsisakyti. Eime!

Elis iššoko iš furgono ir pirma direktoriaus dideliais žingsniais nuskubėjo į cirko palapinę.

Programos vadovas pasijuto maloniai paglostytas. „Atrodo, vėl grįžta mano viešpatavimo dienos, — galvojo jis patenkintas, — na gerai, dabar aš parodysiu visiems tiems, kurie manęs nekenčia, jie vėl turės prieš mane lenktis.“

— Tik nesikiškite, ponas direktoriau, jeigu aš dar šiąnakt liepsiu gerai įkrėsti berniukui, kuris eina išvien su Ronaldu, ir pasistengsiu pats atsiskaityti su tigre!

Direktorius, tiesą sakant, nelabai ir susigaudę, ką programos vadovas norėjo jam pasakyti. Juk Frenkas Elis daug metų tvarkė visus cirko reikalus, ir direktorius buvo su tuo susitaikęs, jis pasitikėjo juo, ir dabar jam atrodė, kad be Elio negalės išsiversti. Tad kokios čia gali būti kalbos, svarbiausia, kad Elis sutinka.

Audra įsisiautėjo kaip reikiant, palapinės sienos plazdėjo, manieže aidėjo pistoletų šūviai, o žiūrovai tiesiog plyšote plyšojo. Ko jie taip įsiaudrino, direktorius suprato tik tada, kai kartu su programos vadovu įžengė į palapinę.

Muzikantai grojo kaip pašėlę, žiūrovai rėkė, šaukė, kai kurie, pakilę iš savo vietų, grūdosi arčiau prie maniežo. Vienoje ložėje stovėjo žilas vyriškis, ir jeigu jis būtų turėjęs su savim pistoletą, tikriausiai būtų šovęs į Didįjį Vilką.

Manieže dabar buvo tik trys žmonės: Rudasis Džimas, surištas lasu ir besiraitantis kaip vikšras, Matotaupa ir Harka. Didysis Vilkas išjojo iš maniežo, vos tik pasirodžius direktoriui ir Eliui.

Matotaupa ir Harka vidury maniežo pastatė piestu savo suprakaitavusius arklius. Orkestras tris kartus sugrojo tušą — Frenko Elio nuomone, visiškai be reikalo. Paskui abu indėnai vėl nuleido arklius, šuoliais prilėkė prie savo šautuvų, gulinčių smėlyje, persisvėrę pasiėmė juos ir, šaudydami į viršų, išlėkė iš maniežo. Bijodami pasipainioti jiems po kojomis, žmonės prasiskyrė į šalis.

Ir štai nuaidėjo dar vienas šūvis, paskutinis. Frenkas Elis pasisuko ir griuvo žemėn. Abu dakotai rūko ir nurūko ant šuoliuojančių mustangų. Žiūrovai iš savo vietų, nematė programos vadovo, todėl niekas nepastebėjo, kas jam atsitiko.